Biblijos pranašystėje žvėrį atitinkančiai Rusijai nusilenks net Jungtinės Amerikos Valstijos. „Mano senelis perspėdavo žmones apie Pirmąjį pasaulinį karą, mano tėvas – apie Antrąjį pasaulinį, o aš – apie Trečiąjį. Deja, niekas nenorėjo apie tai girdėti nei anuomet, nei dabar“, – sakė 62 metų Waldemaras Erkas. Savo pranašavimus vokietis grindžia Biblijos tekstais: viskas aiškiai parašyta, tereikia mokėti skaityti. Už tai, kad kalbėjo apie augantį fašizmą, o Trečiojo pasaulinio karo iniciatyvą sieja su Vokietija, jam esą teko pasėdėti ir tėvų žemės kalėjimuose.
Profesiją įsigijo Kazachstane
Su vidutinio ūgio, nestambaus kūno sudėjimo Waldemaru Erku galima susikalbėti vokiškai, rusiškai ir kazachiškai. Užaugo ir septynmetę mokyklą jis baigė Kazachstane. Technikume įgijo inžinieriaus automechaniko specialybę, vienuolika metų dirbo dėstytoju vairavimo mokykloje.
Kartu su Raudonuoju Kryžiumi į Vokietiją iš Kazachstano pargabentam W. Erkui jo profesija padėjo gauti autobuso vairuotojo darbą. Važinėjęs po Europos šalis, siekdavęs ir toliau. Kristaus mokslą skleidė ir pranašavo įvairiose šalyse. Kai kuriose jam padėdavo vertėjai.
Šiuo metu Mažeikiuose W. Erkas dar vadinamas tiesiog misionieriumi. Anuometinis Mažeikių rajono valdytojas Jonas Siminkevičius – visuomeninis rajono mero pavaduotojas – dar neužmiršo, kaip dar iki tampant Lietuvai nepriklausoma W. Erkas pranašavo Lietuvos atsiskyrimą nuo Sovietų Sąjungos. Apie Trečiąjį pasaulinį karą iš vokiečio nelabai seniai jam irgi tekę girdėti, apie tai juodu dargi diskutavę.
W. Erko albume – 1991-ųjų nuotraukos, kur jis krikštija mažeikiškius Ventos upėje. Mero pavaduotojas pastebi, kad tuomet vokietis apie politiką kalbėjęs mažiau. J. Siminkevičius prisipažįsta tikįs tik politiniu Rusijos karu. Tokio, kur žmonės naikinami fiziškai, nebūsią – sveiko proto pasaulio politikams pakanka, o dar yra ir NATO.
Maitina savo paruoštu maistu
Pasikalbėti W. Erkas pakvietė į daugiabučio pirmajame aukšte jo nuomojamas patalpas. Čia renkasi jo buriami įvairių atmainų krikščionys, pagalbos ieško alkoholikai ir benamiai.
Pradėjus šnekėtis, duris varsto vaikai. W. Erkas su jais kalba švelniai. Jiems išsilaksčius, pasiskundžia, kad niekaip neatpratinąs berniukų nuo vagysčių.
„Pats čia verdu, kepu, skalbiu. Juk net tikintieji iš manęs laukia uždarbio, o aš iš savo pensijos jiems mokėti negaliu. Iš pensijos man lieka 600–700 eurų, iš jų per mėnesį pamaitinu dešimtis žmonių. Nemaitinu jų kaip restorane, tačiau gaminu skaniai, man pažįstamos daugelio šalių virtuvės. Betgi dauguma čia atėję nori ne pavalgyti, o pinigų. Pinigais jų nelepinu, o pamaitinti galiu visada“, – paaiškino vokietis.
Ne per didžiausią prabangą išduoda ir W. Erko vairuojama senutė, nedidukė, palamdyta mėlynos spalvos „Honda“. Jam svarbiausia, kad mašina važiuotų. Skurdžiu gyvenimu nesiskundžiąs. Bėda tik, kad pinigus suryja neefektyvaus šildymo išlaidos. Salėje, kurioje kalbamės, ant grindų – keli elektriniai šildytuvai. Šįsyk jie išjungti. Kiek pabuvus čia sustyra rankos.
„Mano tėtis ir mama – grynakraujai vokiečiai, išauklėti griežtu vokišku stiliumi. Mama gimė Kaliningrade, tėtis – Kiolne. Po sutuoktuvių jiedu gyveno Kaliningrade. Antrojo pasaulinio karo metais jie pateko į Kazachstaną. Kartu su Raudonuoju Kryžiumi bandė pasitraukti į Vakarus. Juos suėmė kaip karo belaisvius“, – pasakojo W. Erkas.
Pagimdė statydama palėpę
W. Erkas gimė šeimoje, kurioje augo 12 vaikų. Kazachstaną jo tėvai pasiekė, turėdami keturis vaikus. Kiti aštuoni gimė jau ten. Viena sesučių susirgo ir numirė, kita tiesiog sušalo deportacijos iš lagerio į darbininkų gyvenvietę metu. Waldemaras – priešpaskutinis šeimoje, vienuoliktas. Gimė konclageryje 1952 metų spalio 1-ąją.
Lageris buvo spygliuotos vielos tvora aptverta gyvenvietė, kurioje vergais paversti žmonės bandė gyventi įprastą gyvenimą. Lageryje buvę įvairiausių tautybių politinių kalinių, karo belaisvių šeimų. Gimdavę vaikų. „Vienu metu galėjau kalbėti septyniomis kalbomis, tarp jų – čekiškai, graikiškai.
W. Erko tėvai ten dirbo ką mokėdami ir kas liepiama. Tėvui, visų amatų meistrui, darbų netrūkę: kam krosnį sumūrys, kam veltinius suvels. Buvo netgi įsigudrinęs iš bulvių lupenų išauginti bulves. Daugelis žmonių kentė badą, teko suktis.
Tuo metu, kai laukėsi Waldemaro, W. Erko motinos darbas buvo įrengti lagerio barake palėpę. Ten jį ir pagimdžiusi.
Keliavo griaučiais nusėta pusdykume
Jokio dokumento ar bent paaiškinimo, kad yra nuteisti ir už ką jiems atimta laisvė, šeima neturėjo. Gyvenimo sąlygos šioje žemyninio klimato Karagandos (Džeskasgano) pusdykumėje buvusios labai sunkios: vasarą – nepakeliamai karšta, temperatūra iki 40 laipsnių, žiemą – nepakeliamai šalta, iki minus 40.
1956-aisiais jų šeima reabilituota, jai suteikta laisvė – konclagerio vartai atsivėrė. Iš lagerio iki darbininkų gyvenvietės, kur šeima apsistojo, pusdykume teko praeiti 120 kilometrų. Mažajam Waldemarui tada buvo vos ketveri. „Tą kelionę prisimenu kaip šiandien: visus tuos skeletus pakeliui. Daugelis iš šio lagerio bėgo – jis netgi nebuvo per daug saugomas. Kai tokie karščiai ir šalčiai, kur nėra vandens, toli nenubėgsi“, – pasakojo Waldemaras.
Džeskazgano darbininkų gyvenvietės, kurių vienoje apsigyveno W. Erko šeima, kūrėsi prie anglies šachtų. Ten buvo galima gauti gerai apmokamą darbą. „Statybinių medžiagų namui ten buvo kiek nori – plokšti akmenys, molis. Per dvi savaites visi kartu pasistatėme gerą namą su mansarda ant kalvos. Mus buvo galima matyti iš toli. Jei kas atvažiuodavo ir ieškodavo nakvynės, žmonės sakydavę – štai ten gyvena vokietis, jis priima visus“, – juokėsi Waldemaras.
Šioje darbininkų gyvenvietėje palaidota W. Erko senelė ir dvi seserys. Kartu su visa šeima jis ten išgyveno 34 metus.
„Po truputį visus, išskyrus mamą ir tėtį, per pasiuntinybę Maskvoje, iki 1994 metų, susigrąžinau į Vokietiją. Šiuo metu Vokietijoje esame du broliai ir keturios seserys“, – pasakojo misionierius.
Apie karus perspėjo tėvas ir senelis
W. Erkas iš savo protėvių yra paveldėjęs seną Bibliją – šiai knygai jau 750 metų. Joje yra keletas tuščių puslapių, kuriuose rašoma, kuo vertėsi ištisos giminės kartos, ką pranašavo.
„Mano senelis perspėdavo žmones apie Pirmąjį pasaulinį karą, mano tėvas – apie Antrąjį pasaulinį karą, o aš – apie Trečiąjį. Deja, niekas nenorėjo apie tai girdėti nei anuomet, nei dabar. Tačiau šis Trečiasis pasaulinis karas yra neišvengiamas. Mes tai matome jau šiandien. Tiesa, dar turi ateiti ramusis laikotarpis. Visi kalbės apie taiką ir saugumą. Vyrukai, kurie dabar valdo Rusiją, nuramins Ameriką, pastatydami ją į rėmus. Ir tada pati Amerika perduos visą Europą Rytams: eikite pas juos, nes jie puikiai ginkluoti ir jus apgins“, – sakė W. Erkas.
Karo žmonija neišvengsianti, bet tikruosius krikščionis, kurie atgailaus, išgelbės patsai Dievas.
Bibliją Waldemaras pirmą kartą į rankas paėmė, kai jam buvo devyneri. Tuo metu jį ėmė spausti tapti pionieriumi. Daugelį tėvų mokytojai įtikinę, kad vaikai ryšėtų kaklaraiščius mokykloje, o iš jos išėję galėtų nusirišti. Tačiau Waldemarui tai nepasirodę teisinga – Biblijoje išskaitęs, kad toks veiksmas būtų smerkiamas. Jis ir pasirinkęs. Už tai, kad atsisakė tapti pionieriumi, mokyklos direktorius, kagėbistas, jį uždarė mokyklos rūsyje, kur jis kalėjo tris paras. Iki šiol prisimena milžiniškas žiurkes.
Nuo trylikos metų, vos baigęs septynmetę mokyklą, pradėjo dirbti tekintojo mokiniu anglies šachtoje. Buvo aišku, kad durys į aukštesnįjį mokslą jam, tikinčiajam, uždarytos.
Akis iškabindavo pirštais
Vaikystę vokietis prisimena kaip nuolatinį darbą. Jų šeima visą kaimą aprūpindavusi veltiniais. „Gyvenome neblogai. Tiesa, dirbdavome kaip papuasai. Dirbdavome nuo ankstaus ryto iki vėlyvos nakties. Dvi valandos miego per parą buvo norma. Laikėme gyvulių, gamindavome baldus. O kai įsidarbinau šachtoje, cecho viršininkas manęs pagailėjo: „Kadangi pasisakiau mėgstąs mašinas, įtaisė į inžinieriaus automechaniko specialybės kursą“, – pasakojo W. Erkas.
Baigęs technikumą pakliuvo į armiją. Jam, tuo metu karatistui ir dziudistui, pavyko išvengti ginklo – buvo leista tarnauti vairuotoju. Vos spėjusį karinę tarnybą baigti W. Erką suėmė KGB. Tai nutikę 1972-aisiais.
Nekalbėjo trejus metus
Trejus metus po kalėjimo, kai prirakintas prie lovos negalėjęs ištarti žodžio, W. Erkas vadina pragaru. Kentęs baisius skausmus. Daug pažįstamų turintis tėvas rodęs sūnų profesoriams, ir jie jam žadėję gyvenimą invalido vežimėlyje. Tačiau jiedu su tėvu nepasidavė. Virš lovos buvo įtaisytos virvės, kurių laikantis buvo privalu po truputį keltis.
Pirmiausia atgijo kalba. Neilgai trukus per pažįstamą įsidarbino dėstytoju vairavimo mokykloje – jį nuveždavo ir pasodindavo klasės priekyje. Šitaip jis dirbo 11 metų. Nepaliovė mankštintis, pats pasigamino šuns oda aptrauktą metalinį korsetą. Pamažu išmoko vaikščioti su ramentais.
Grįžęs iš darbo mokykloje, remontuodavo mašinas. Pats pasigamino du automobilius. Nevaldydamas kojų jis netgi statė namus – klojo pamatus, tinkavo. Pats save pakeldavo per žiedą permesta virve. „Daug žmonių iš manęs juokėsi: „Kurgi tavo Dievas?“, – prisiminė vokietis.
Kai jį išmetė iš darbo vairavimo mokykloje, jis išvyko į Karagandą ir įsidarbino ten gumos gaminių fabrike. Tuo metu jam teko išlaikyti tris vaikus: vieną buvusios žmonos sūnų, jųdviejų sūnų ir dukterį.
Žmona paliko su trimis vaikais
Šeimą Waldemaras Erkas sukūrė 1975-aisiais Kazachstane. Išrinktąja tapo jo vairavimo mokyklos mokinė. Maišyto kraujo mergina buvo atvykusi iš Omsko, sunkiai vertėsi. Tuo metu ji augino penkerių metų sūnų. Waldemaras tada vaikščiojo tik su ramentais.
Žmona jį paliko 1985-aisiais. Įsūnis pats panoro likti su įtėviu, kurį vadino tėvu. Jųdviejų sūnui buvo šešeri metai, o dukrelei – vos aštuoni mėnesiai. Žmona taip ir nesulaukė dienos, kai jos vyras atsistos ant kojų.
Tą dieną, visas juodas nuo gamykloje vežiojamų suodžių, išgirdęs Dievo įsakymą mesti ramentus. Metė juos ir nuo tos dienos pradėjo vaikščioti savo kojomis. Tai buvo 1986-aisiais. Šis stebuklas ir pranašystės jam padėjo Karagandoje ir Džeskazgane suburti pačias didžiausias Kazachstane krikščionių bažnyčias. Vienoje tokių bendruomenių yra 11–12 tūkstančių narių.
Įkūręs krikščionių bendruomenę Lietuvoje W. Erkas buvo pradėjęs organizuoti žemės ūkio įmonę – kelerius metus augino cukrinius runkelius. Vienu metu netgi ketino pirkti karvidę, ruošė garažus technikai. Planus sujaukė nelaimingas atsitikimas Vokietijos įmonėje. Šio įvykio ženklas – oda aptrauktame įtvare parišta W. Erko dešinioji ranka. Ant vokiečio automobilio vairo sumontuota speciali rankenėlė – pagalba vairuojant.
Rankos neteko galvanikos ceche
Kai į Vokietiją parsivežta jo mažoji dukrelė pradėjo eiti į mokyklą, savaitėmis į namus negrįžtančiam W. Erkui teko mesti vairuotojo darbą. Įsidarbino galvanikos ceche. „Ten dirbau metus su trupučiu – iki momento, kai netekau rankos“, – pasakojo vokietis.
Kaip šiandien prisimena tą lemtingą dieną. Atėjus į darbą, paaiškėjo, kad keturių žmonių darbą prie konvejerio privalės dirbti dviese. Reikėjo dirbti labai greitai ir dar klaidinant senam kompiuteriui. Trumpam nusisukus įsitikinti, kur padėti rankose turimus daiktus, privažiavo kranas – jis ir nukirto ranką.
Kol W. Erkas dvejus metus gydėsi ligoninėse, bendruomenė išsilakstė. Visi vokiečio planai savo bendruomenei čia įsteigti darbo vietas nuėjo niekais.
Iš vaikystės išsaugojo daugiau kaip penkiasdešimties metų senumo akordeoną – visą gyvenimą mėgęs muziką, grojęs ir dainavęs. Juo groja ir dabar. Muzikuojant įdarbinamas ir nejautrią dešiniosios plaštaką prilaikantis įtvaras. Šis sužeidimas nuo 1995-ųjų jam leido atsidėti vien Dievui – galėjęs pragyventi iš invalido pensijos.
Bando susitikti su D. Grybauskaite
Dar dirbdamas Karagandos fabrike, W. Erkas, jo paties teigimu, pranašavo, kad Rusijai ateis vadovauti kagėbistas. Žiūrėdamas į ano meto Rusiją, jis taip pat regėjęs Biblijoje minimą žvėrį – leopardą su meškos kojomis, liūto nasrais ir akimi, kuri stebės visą pasaulį ir galiausiai jį užvaldys. Šiuo metu Rusija – be savosios liūto galvos, kurią atitinka dabartinė Ukraina.
Vis dėlto Šventame Rašte esą kalbama, kad žvėris bus mirtinai sužeistas, bet jo žaizda užgis. Europos žemėlapis šiandien atitinka Šventame Rašte minimą drakoną, kuris perduos savo valdžią kitam, jau minėtam žvėriui.
W. Erkas teigia ne sykį bandęs susitikti su šalies prezidente Dalia Grybauskaite, netgi kalbėjęsis su ja telefonu. Jam buvo žadėta audiencija, kurios nesulaukia.
„Esu misionierius žmogaus teisių klausimais, vyskupas visiems žmonėms ir visoms bažnyčioms. Galiu šių bažnyčių klausimus spręsti, jeigu jos į mane kreipsis. Žinau Europos Sąjungos įstatymus, kurių visose ES šalyse laikytis privalu. Gaila, bet šie įstatymai, ypač Lietuvoje, yra pažeidžiami“, – tvirtino W. Erkas.
Lietuvoje jis pastebi neleistinai mažas socialines išmokas, gydytojų kyšininkavimą, papirkinėjamas socialinę paramą teikiančias institucijas. Esą visiškai sveikas žmogus už kyšį galįs nusipirkti invalidumą. Jis pats yra apgynęs ir padėjęs išreikalauti pašalpą merginai, kuri pagimdė neišnešiotą kūdikį. Padėjęs ir vyskupo, skirto visoms šalims, visoms bažnyčioms ir žmogaus teisėms ginti pažymėjimas.
Išdavė savi
Į Vokietiją jis grįžo 1989-aisiais kartu su Radonuoju Kryžiumi . Kaip nutikę, kad neišvengė kalėjimo ir ten? „Išduoda ne svetimi, bet savi“, – sakė W. Erkas. Kažkas paskundė, kad jis kalba apie fašizmo sugrįžimą. Apie tai jis prašnekęs 1992-aisiais.
Pirmąjį sykį, 1999-aisiais, jis buvo sulaikytas trumpai, o antrą sykį, jau 2009-aisiais, nelaisvėje praleido metus. Kaltinimo nežinąs iki šiandien. Tiesa, 2009-aisiais, jam buvo pradėję lipdyti kitą bylą – esą vežąs vaikus ir pardavinėjąs jų vidaus organus. „Veždavausi iš Kaliningrado į Vokietiją vargšų vaikų, bent savaitei“, – prisiminė W. Erkas.
Šiuo metu vokietis bylinėjasi teisme dėl būsto nuosavybės teisių Mažeikiuose, už 200 kvadratinių metrų nuomojamo būsto šildymą žiemą per mėnesį mokėdamas 1500–1700 litų. Centralizuotai šildant patalpoje – vos 11–12 laipsnių. Tai esą vienas žmogaus teisių pažeidimų.
„Buvau rojuje, kai atvažiavau čia 1985-aisiais ir 1991-aisiais. Už 100 tūkstančių litų siūlė pirkti kino teatrą“, – prisiminė W. Erkas. Dabar jam norisi verkti. Sunku prisikviesti žmones – daugelis jų nudegę nuo naujųjų charizmatikų bangos laikų. Prisivilioję avelių, naujųjų krikščioniškų bažnyčių vadovai pamažu jas išmelžė, versdami mokėti dešimtines, o paskui esą išspjovė.
Dešimtinių mokestinę sistemą tokiose bažnyčiose W. Erkas vadina velnio darbu.