aA
Ar gali būti, kad kalėjimų sistemos pareigūnai, siekdami sukompromituoti įkalinimo įstaigose dirbančias moteris, į pagalbą pasitelkia bausmę už padarytus nusikaltimus atliekančius kalinius ir priverčia juos atlikti neteisėtus veiksmus? Vilniaus pataisos namuose įkalintas vilnietis Jaroslavas Gražulis (Jaroslav Gražul) teigia, kad taip ir yra – jam aukštas pareigas užimantys pareigūnai buvo nurodę suvilioti, o po to permiegoti ne tik su pataisos namų, bet ir kalėjimų sistemą prižiūrinčios Teisingumo ministerijos darbuotojomis.

Apie tai, kad aukšti Kalėjimų departamento pareigūnai gali išnaudoti kalinius, pirmą kartą išgirdau dar vasarą, kai rašiau apie skandalingus įvykius Pravieniškių pataisos namuose – kaip tik tuo metu Generalinę prokuratūrą pasiekė Teisingumo ministerijos auditorių raštas. Labai skandalingas raštas – valstybės tarnautojos gavo informacijos, kad atliekant Pravieniškių pataisos namų auditą slapta buvo sekamos, o visa tai darė ne tik Kalėjimų departamento pareigūnai, bet ir jų nurodymus vykdęs kalinys.

Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnai, kuriems buvo pavesta atlikti ikiteisminį tyrimą, apie tai nebuvo linkę kalbėti – tyrimas ką tik pradėtas, informacijos labai nedaug ir bet koks viešumas gali pakenkti tyrimo sėkmei. Laikas bėgo, tyrimas buvo tęsiamas, kol vieną dieną DELFI redakcijoje suskambo telefonas.

„Noriu paviešinti šią istoriją, nes buvau nurašytas iš Pusiaukelės namų, mane pakišo – buvau išnaudojamas, turėjau vykdyti Kalėjimų departamento Imuniteto skyriaus pareigūnų nurodymus ir sekti auditores, taip pat „pakišti“ pataisos namų darbuotojus, man už tai buvo sumokėti pinigai“, – pareiškė iš pataisos namų paskambinęs 31 metų J. Gražulis.

Nuteistasis pakvietė ateiti pasikalbėti į Vilniaus pataisos namus – įkalinimo įstaigos vadovas Arvydas Ižička neprieštaravo, kad toks pokalbis įvyktų, tačiau įspėjo, jog tai nebus konfidencialus pokalbis, šalia dalyvaus pareigūnas.

Prisistatė kriminalinės žvalgybos pareigūnas

Ir štai – po visų formalumų atsiveria pataisos namų vartai, susitinkame su Jaroslavu. Bet vos pamatęs jį suprantu, kad kažkas ne taip – vyras išsigandęs, lyg ir nori kažką pasakyti, bet nedrįsta. Tiesa netrukus paaiškėjo, kai buvome atvesti į pasimatymų kambarį – vos tik įžengėme vidun, kartu buvęs pareigūnas įjungė diktofoną.

„Aš nesutinku kalbėti prie šio pareigūno, nes jis dirba Kriminalinės žvalgybos skyriuje, be to, dar visą pokalbį įsirašinės“, – pareiškė nuteistasis. Ir pridūrė, kad prieš pat susitikimą net du kartus buvo atlikta jo asmens krata: pirmą kartą pareigūnai pažiūrėjo, ar neturi kokių nors draudžiamų daiktų, o po kelių minučių esą jiems kažkas paskambino ir liepė dar kartą atlikti kratą. Jos metu Jaroslavas buvo išrengtas visiškai nuogai. Tačiau jokių draudžiamų daiktų neturėjo.

Maža to, kalinys buvo nuvestas į pareigūno kabinetą, kur jam liepta pasirašyti raštą, jog yra įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už pokalbio metu su žurnalistu paskleistą galimą šmeižtą. „Aš pasirašiau, nes tai, ką ketinu pasakyti, patyriau pats asmeniškai“, – sakė Jaroslavas. Tai buvo akivaizdus spaudimas – pasirašytas įspėjimas neturi jokios juridinės galios ir netgi būtų pripažintas neteisėtu, jeigu kalinys pasiskųstų teismui: pasirašyti įspėjimus dėl gresiančios atsakomybės gali nurodyti tik ikiteisminio tyrimo pareigūnas apklausos metu bei teisėjas, apklausdamas liudytoją.

Taigi mano pokalbis su Jaroslavu taip ir neįvyko – pataisos namų direktorius pareiškė, kad savo sprendimo nekeis, jeigu norime kalbėtis su nuteistuoju, visą pokalbį stebės ir įrašinės pareigūnas iš Kriminalinės žvalgybos skyriaus.

Vos tik išėjęs iš zonos vėl sulaukiau Jaroslavo skambučio – tai, ką norėjo papasakoti, jis pažadėjo parašyti raštu, o laišką išsiųsti savo motinai, kuri turėjo man perduoti. Parašė, išsiuntė, tačiau pirmą kartą per visą bausmės laiką Jaroslavo laiškas motinos taip ir nepasiekė.

Apie tai, kad man kaip žurnalistui sudaromos kliūtys konfidencialiai pasikalbėti su nuteistuoju, informavau teisingumo ministrą Elviną Jankevičių, kuris pažadėjo pasikalbėti su Kalėjimų departamento vadovybe. Pažadą jis ištesėjo, tačiau praėjusių metų lapkritį kalėjimų sistemai pradėjęs vadovauti Robertas Krikštaponis nebuvo linkęs keisti naujai žurnalistams priimtos tvarkos – esą būtina užtikrinti ne tik įkalinimo įstaigoje besilankančių asmenų apsaugą, bet kartu apsaugoti ir nuteistąjį, ir žurnalistą, jeigu šis parašys tai, ko kalinys nesakė.

Kalėjimų departamento direktoriaus apsauga

„Tai labai jautri tema, – pripažino direktorius. – Mes turime karčios patirties ir norime apsisaugoti, tuo pačiu apsaugoti ir jus. Yra nustatyta tokia mūsų tvarka, prašau, galite kalbėti, bet mūsų pareigūnas dalyvaus ir bus su registratoriumi. Matote, paskui ta informacija gaunasi ne visiškai objektyvi, sakyčiau, ir mes jau turime kaip ir liudininką, ar taip yra, ar taip nėra, kas ten vyko, jūs supraskite, kad tai nėra visiškai laisvas žmogus.“

Direktorius pasiūlė alternatyvą: eikite dar kartą susitikti su nuteistuoju, o vietoj Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūno dalyvaus jis pats: „Tai aš galiu dalyvauti, jeigu jis nori, paaukočiau savo laiką ir mes galėsime trise pakalbėti.“

Šį pasiūlymą Jaroslavas priėmė ir sutiko kalbėtis stebint Kalėjimų departamento vadovui. „Neturiu kito pasirinkimo, patys matote, kas darosi, visi apie tai žinojo, todėl ir nenori, kad kalbėčiau, – sakė jis. – Kaip sakoma, buvau geriausias draugas, o dabar tapau didžiausiu priešu. Mane net gąsdinti jau pradėjo, kad mes tipo tave paduosime į teismą ir sroko dar pripliusuosime.“

Jaroslav Gražul
Jaroslav Gražul
© DELFI / Domantas Pipas

Į Vilniaus pataisos namus atvykome įdienojus, prieš susitikimą pareigūnai jau neatliko kratos ir Jaroslavo neapžiūrinėjo. „Daugelis pareigūnų mane palaiko, nors to garsiai ir nesako, nes jie supranta, kad tai, kas daugybę metų vyko, turi baigtis“, – sakė jis.

Į pasimatymų kambarį įžengiame keturiese – R. Krikštaponį, mane ir operatorių palydėjo pataisos namų direktorius. Jaroslavas šįkart šypsosi – dėl vieno pokalbio sulaukė net Kalėjimų departamento vadovo dėmesio! Pokalbis, žinoma, buvo įrašinėjamas ir filmuojamas vaizdo registratoriumi, tačiau kalėjimų sistemos vadas nesikišo – nepertraukiamai skaitė ką tik dovanų gautą mano knygą „Pravieniškių mafija. Nerašyti zonos įstatymai“. „Labai įdomus stilius“, – vėliau prisipažino R. Krikštaponis.

Knygą ateityje žadėjo perskaityti ir Jaroslavas – dabar jam svarbiausia, kad būtų išgirstas ir suprastas. Nes tai, ką patyrė, sunku net patikėti – jo papasakoti pareigūnų darbo metodai mažų mažiausiai šokiruoja: kalėjimų sistemoje dirbančias moteris buvo bandoma sukompromituoti su jomis atlikus lytinį aktą. Sukompromituoti jis turėjo ir Teisingumo ministerijos darbuotojas, bet nurodymų neįvykdė – prarado laisvę.

Suvilioti, permiegoti ir viską nufilmuoti

Į Vilniaus pataisos namus Jaroslavas dėl sukčiavimo ir kitų nusikaltimų pateko dar 2014 m. gruodžio 26 d. – gyvendamas laisvėje buvo įnikęs į azartinius lošimus, todėl apgavo ne vieną žmogų. „Tai buvo klaida, iš kurios pasimokiau – dabar manęs niekas į kazino nenutemptų“, – sakė jis.

„Vasario mėnesį man suskaudo dantį, užsiregistravau pas odontologą, o kai buvau priimtas, šis pasakė, kad situacija yra bloga, valstybės remiamos medžiagos yra nekokybiškos – uždėsiu plombą, bet iki vakaro ji iškris, – pradėjo pasakojimą nuteistasis. – Žinojau, kad kitiems kaliniams yra sutvarkomi dantys, todėl paklausiau, gal galima už pinigus sutaisyti. Jis sutiko, tik pasakė, kad pinigėlius artimieji atvežtų į polikliniką, kurioje jis taip pat dirba, arba pervestų į asmeninę banko sąskaitą, tačiau paskirtyje turi būti nurodyta, jog tai – sąskaitos papildymas.“

Už vieno danties plombą iš Jaroslavo buvo pareikalauta apie 400 eurų. Tokia suma nuteistąjį nustebino – po pokalbio su motina jis prisiminė, kad dar 2013 m., kai taip pat buvo nuteistas ir atliko bausmę, susipažino su Kalėjimų departamento Imuniteto skyriaus viršininku Gintaru Zaveckiu. Šias pareigas jis ėjo nuo 2000 m., bet 2018 m. pavasarį atsistatydino, kai kaliniai Kybartų pataisos namuose per išgertuves feisbuke surengė tiesioginę transliaciją.

„Turėjau jo telefono numerį, todėl paskambinęs paaiškinau situaciją, kad gydytojas reikalauja pinigų, tai nenormali situacija, nes vienas nuteistasis, turėdamas pinigų, gali susitvarkyti dantis, o kitas, neturėdamas, negali, – tęsė pasakojimą Jaroslavas. – G. Zaveckis susisiekė su pataisos namų kriminaline žvalgyba, liepė nueiti pas viršininką. Nuėjau, manęs paklausė, ar mama galėtų parašyti pareiškimą – jai niekur nereikėjo vykti, atvažiavo pareigūnai į jos darbovietę ir surašė automobilyje. Vyko tyrimas, bet jis baigėsi po kelių mėnesių – atvyko G. Zaveckis ir jo pavaldinys Audrius Žitkauskas iš Kalėjimų departamento, sakė, kad nieko nebus, uždarom šią temą ir bendradarbiaujam toliau. Pokalbio metu paklausė, kiek man liko kalėti, kaip toliau ruošiuosi gyventi, ar planuoju išeiti anksčiau, ar noriu tam tikrų privilegijų, įgyti tam tikrą imunitetą, sakė, jeigu reikės, kas viduje, patvarkys be problemų, o dėl lygtinio paleidimo – kai ateis laikas, tada žiūrėsime.“

– Sutikote bendradarbiauti?

– Taip, G. Zaveckis liepė bendrauti su pataisos namų Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininku Ruslanu Urliuku, tačiau įspėjo – jeigu kas rimčiau, geriau man paskambink, nuspręsiu, ar reikia pas jį eiti. Ir taip kelis mėnesius nieko nevyko, buvo ramu, bet po to jie vėl atvyko į pataisos namus, sako, čia yra tokia viena faina moteris, kaip tu žiūri čia į tai, kad suviliotum moterį. Sako, ji pareigūnė, bet jai – per 50 metų. Tai buvo įstaigos psichologė (vardas ir pavardė redakcijai žinomi – DELFI).

Labai nustebau, klausiau, kokiu būdu tai galiu padaryti – sako, tu įrodyk, kad tu gali, iš pradžių palankyk kursus, parodyk dėmesį, vieną kartą mestelk kelis saldainius, kitą kartą – šokoladą, jeigu jau paims du saldainiukus, paims ir šokoladuką. O paskui pažiūrėsime, kas toliau vyks. Na, užsiregistravau į jos organizuojamus kursus dėl agresijos, pradėjau lankyti, buvau malonus ir dėmesingas, po truputį pradėjau giliau bendrauti, užsirašiau į asmenines konsultacijas, nemeluodamas pasakojau tiesą, kaip gyvenau, kaip išsiskyriau su savo drauge, kaip buvo sunku, ir kažkaip užsimezgė ryšys per pusę metų.

Kas du mėnesius pranešdavau, kad ryšys stiprėja, ir po gero pusmečio palaužiau, prisipažinau, kad ją pamilau kaip žmogų, nežiūrint į gana didžiulį amžiaus skirtumą, į sūnų jai drąsiai tikčiau. Tas žmogus pasimetė, bet po truputį prasidėjo tam tikri šilti jausmai, iš jos pusės taip pat.

Tada paskambinau G. Zaveckiui ir pasakiau, kad jūsų planas įvykdytas, gausite, ko norėjote. Po kelių dienų atvyko A. Žitkauskas ir pasakė, kad reikia, jog paprašyčiau, kad ji ką nors man atneštų į pataisos namus iš laisvės, man bus įteiktas diktofonas su įrašymo įrenginiu – žiebtuvėliu. Liepė ir toliau pokalbio metu jai rodyti šiltus jausmus, sakė, filmuok, daryk viską, kad ji kažką atneštų – sakė, pradėk nuo SIM kortelės.

– Sutiko atnešti?

– Su psichologe bendraudavau ne tik pataisos namuose, bet ir kalbėdavausi telefonu, aš jos paprašiau atnešti, bet žmogus kategoriškai atsisakė, nepaisant to, kad kažkas tarp mūsų užsimezgė, bet ji pasakė, jog nenori rizikuoti, tuo labiau, kad ji jau turėjo įtarimų, nes prieš tai ją kažkas bandė „pakišti“ – siūlė atlygį, kad sumažintų „OASys“ (pakartotinio nusikaltimo rizikos vertinimas – DELFI) balus. Psichologė sakė, kad tai, kas liečia SIM korteles ar modemus, ji neatneš, tačiau gali atnešti dešros, kavos, – tai, ką ji pati vartoja.

– Kaip suprantu, psichologė nepalūžo ir net iš meilės, jeigu taip buvo, nesutiko nusikalsti. Kas vyko toliau?

– Tada G. Zaveckis pasakė, jog man reikalinga, kad būtų aktas – lytinis aktas. Kad matyčiau (nufilmuotą) lytinį aktą, sakė, pasirink dieną, kad būtų lytinis aktas, kriminalinė žvalgyba pasaugos aplinkinius įėjimus, jog kiti pareigūnai neįeitų ir neįvyktų koks nors patikrinimas ar panašiai.

Bandžiau tai padaryti, bet žmogus yra matyt senų pažiūrų ir tokių dalykų ne tai, kad netoleruoja, bet sakė, išeisi, o tada galėsime kažką oficialiai bandyti.

Po šio įrašo G. Zaveckis labai susierzino ir su A. Žitkausku padavė mobiliojo ryšio telefoną – liepė padaryti taip, kad užėjęs pas psichologę jai pasakyčiau, kad galimai pas mus įstaigoje vyks kratos, neturėsiu kur paslėpti telefono. Turėjau paprašyti jį paslėpti, tačiau šio veiksmo reikėjo nefilmuoti. Aš taip ir padariau – užėjau ir pasakiau. Iš savo kvailumo ar tiesiog nuoširdžiai žmogus įsimylėjo, todėl paslėpė telefoną. O kitą dieną turėjau pas ją užeiti su įrašymo įrenginiu, ji man turėjo paduoti telefoną – ištraukė kažkur iš spintos ir padavė, aš paėmiau ir išėjau. Ir taip buvo imituota, kad ji neva įnešė tą telefoną. Vėliau atėjęs Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininkas labai džiaugėsi: štai, parodžiau jai įrašus, o juos pamačiusi ji net iš kabineto pabėgo, supratau, kad atsistatydino.

– Nebuvo gėda? Juk išprovokavote moterį – gal ši iš meilės ryžosi nusikalsti?

– Daugiau jos nemačiau. Man buvo žmogiškai gėda, kad dėl savo lygtinio paleidimo taip žemai nusiritau, tikrai norėjau pakliuvęs į tašką B grįžti į tašką A, stengiausi, neturėjau nuobaudų, nesu priklausomas nei nuo alkoholio, nei nuo narkotinių medžiagų. Man buvo gėda net jai paskambinti, nes ji suprato, kad buvo pakišta.

Ne, nebuvau jos įsimylėjęs, tai buvo teatras – kaip žmogui jaučiau šiltus jausmus, ji tikrai geras žmogus, tik pasidavė jausmams... Prisipažinsiu, iš pradžių galvojau, kad tai bus tik išbandymas ir jis tikrai nepavyks, žmogus jau yra metuose, o kažkoks vaikas atėjęs vilioja moterį, sakys, atsiprašau...

Aš buvau orientuotas, kad bus lygtinis paleidimas, mane perkels į Pakelės namus, tačiau tik vėliau supratau, kad ir be pareigūnų pagalbos galiu išeiti. Kadangi buvau pradėjęs bendradarbiauti, pasitraukti negalėjau, nes esu uždaroje erdvėje, o jeigu jie norės, mane galės suvalgyti. Be to, už savo darbą gaudavau pinigų – man atveždavo pasirašyti kasos išlaidų orderį – pinigus mokėdavo G. Zaveckis. Supratau, kad esu slaptas bendradarbis, tačiau jokios sutarties nebuvau pasirašęs – tik kai pasirašydavau pinigų gavimo dokumentus, matydavau, jog yra įrašytas mano slapyvardis. Buvau Markizas – tai sugalvojau ne aš.

– Mokėjo pinigus?! Už tokį „darbą“?

– Taip, mokėdavo įvairiai – 100, 200, 300 eurų. Kadangi dėl skolų mano sąskaita areštuota, prašydavau, kad nuvežtų mamai – zonoje pinigais nėra galimybės pasinaudoti.

Bet apie pinigus su pareigūnais niekada nebuvo kalbos, tai man net nebuvo aktualu, atsimenu, pirmą kartą atvežė ir sako, čia tau, ateityje bus daugiau. Niekas neatsisakys pinigų, kai juos duoda atsakingas valstybės pareigūnas, mano mama daug neuždirba, todėl jie nepamaišė.

G. Zaveckis traktuodavo, kad tai skirta saldainiams, gėlėms, nes pirkdavau ir gėles, slėpdamasis už striukės nešdavau įvairiomis progomis.

Jaroslav Gražul
Jaroslav Gražul
© DELFI / Domantas Pipas

Tačiau dėl to, kad „pakišau“ psichologę, ir pats nukentėjau – kai ji išėjo iš darbo, daug nuteistųjų suprato, jog tai mano „darbas“, sklido gana nemalonios kalbos, kad esu departamento dūchas ar ožys, o vieną dieną nuteistieji iš gyvenamųjų patalpų į mane šovė iš pneumatinio šautuvo – pataikė į veidą, prie pat akies, iki šiol yra išlikęs randas. Taip jie man keršijo už draugystę su pareigūnais. Be to, kaliniai bijojo, kad ir juos galiu paskųsti – juk esu departamento ožka, man visi lokaliniai sektoriai koja atsidaro. Nors iš tikrųjų nieko neskųsdavau, tačiau supratau, kad pareigūnai negali prisiimti atsakomybės dėl manęs, nes už bet kurį paskundimą zonoje gali ir užmušti.

– Bet bendradarbiavimo taip ir nenutraukėte?

– Po psichologės gavau naujų užduočių – vieną dieną atėjo ir sako: „Tau gerai sekasi su gana pagyvenusiomis moterimis, pradėsi vėl“. Ir pasakė dviejų Sveikatos priežiūros skyriaus medikių vardus. Viena – gana garbingo amžiaus moteris, apie septyniasdešimties metų, ir kita slaugytoja. Prašė užmegzti kontaktą, liepė vaišinti saldainiais, bet patarė būti atsargiam – kad valdžia nepagautų. Sakė, vadovas supažindintas, bet jeigu yra įmanoma, prisibijok, nereikia mums problemų, nes be įstaigos vadovo dar yra Apsaugos ir priežiūros skyriaus viršininkas, kuris greičiausiai tokių dalykų netoleruotų.

Siūliau ir kelionę vienai moteriai – bandžiau pavaizduoti turtingą nuteistąjį, kuris sau gali leisti padovanoti šiaip, man jūs patinkate ir tiesiog noriu padovanoti, nieko nereikalaudamas – nei telefonų, nei kitų paslaugų. Visa tai fiksuodavau, jos sutiko važiuoti į kelionę, turėjau net jų telefonus, viena slaugytoja taip pat dirbo „Saloje“ (sostinės blaivykla – DELFI), kita – Vasaros g. ligoninėje, žadėjau, kad joms kelialapius į darbą atveš. Ir tada pasakiau G. Zaveckiui, kad joms žadėjau, tai arba duok, arba... Sakė, kol kas atsiribok, neužeik pas jas, kai reikės, tave pasikviesime.

Po to gavau nurodymą nueiti pas Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininką, kurio turėjau paprašyti padaryti man geresnį „OASys“ vertinimą, visaip jį provokavau, nors ir supratau, kad tai nusikalstama veika, tačiau žinojau, jog už manęs stovi aukšti pareigūnai, kurie kartodavo, kad tu nebijok, tu esi saugus. Bet šis pareigūnas nesileido į kalbas. O kaip jis leisis, kai visa zona žino, kad esu Imuniteto tarnybos žmogus. Kartais G. Zaveckis sakydavo, kad mano atvažiavimas į zoną yra kaip šviesoforo raudona šviesa. Jis sakė, kad aš įgaunu imunitetą vien dėl to, jog pas mane jis atvažiuoja.

– Kaip suprantu, zonoje tapote nenaudingas ir netrukus atsidūrėte laisvėje – gyvenote Pakelės namuose, kuriuose nuteistieji ruošiami gyvenimui laisvėje?

– Taip, tada išleido į Pusiaukelės namus, dieną dirbdavau, o naktį grįždavau pernakvoti. Kartą sulaukiau skambučio telefonu, pakvietė susitikti – su manimi kalbėjosi G. Zaveckis ir A. Žitkauskas, susitikęs jiems pažymėjau, kad noriu atsistatyti gyvenimą, bet supratau, jog jie manęs nepaleis, vėl reikės kažką daryti.

Neklydau – spalio mėnesį su G. Zaveckiu susitikome Pelesos g., prie „Maximos“. Jau buvo vakaras, matėsi, jog jis yra suirzęs, supratau, kad kažkokios problemos. Ir šio susitikimo metu jis paklausė, ar ką nors girdėjau apie Pravieniškes – aš specialiai tuo nesidomėjau, nors matydavau DELFI straipsnius apie atliekamą auditą.

Ir jis man sako: „Reikės tavo pagalbos“. Sakau, gerai, padėsiu, ką reikės, tada dar davė 50 eurų, bet daugiau nieko nesakė. O po trijų dienų vėl susitikome, sako, reikės tau užmegzti ryšį, o tau tai pavyksta, sakė, yra Teisingumo ministerijos audito darbuotojos – Rasa Kazėnienė, Renata Morkūnaitė ir Dorita Visalgienė. Sakė, yra ir ketvirta, bet jos neminėjo.

Sakau, trys moterys, tai čia man dirbti nereikės. Ir iš karto pasakiau, kad ne, R. Kazėnienės tikrai ne, nes skaičiau DELFI, jog ten viskas vyksta, ją ir taip seka – ir pats G. Zaveckis ar jo patikėtiniai sekė.

Man net keista buvo, kodėl jis manimi pasitiki, čia jau ne baika, čia jau ne zonoje psichologę „pakišti“, čia jau Teisingumo ministerija, aukščiausia institucija, kuri tam pačiam Kalėjimų departamentui formuoja kažkokius nurodymus ir, jeigu pakliūsiu į tam tikrus dalykus...

Tai R. Kazėnienė buvo atmesta, sako, nedaryk nieko, mes patys pasižiūrėsime, ką galėsime, jeigu reikės, būk, nebesvarbu, reikės naktį, mes sutvarkysime, kad tau būtų išeiginės, trumpalaikės išvykos, sujungsime ir apjungsime. Kažkaip ir apsidžiaugiau, galvoju, kaip ir atostogos visą savaitę.

Man buvo išduotos atspausdintos nuotraukos, kaip atrodo Dorita ir Renata, atsimenu Dorita gyvena prie žirgyno Riešėje, o Morkūnaitę – turėčiau sugalvoti, kad aš dirbu „Pramogų banke“, sako, pagal tavo profilį, tu žinai, buvęs lošėjas, žinai ėjimus išėjimus.

Sakė, jos dažnai pietus perka „Ikiuke“ – per gatvę perėjus iš Teisingumo ministerijos, visada ateina 12.15 val., palauk, kai užeis, užeik ir tu, numesk ką nors ant grindų, bandyk užmegzti ryšį, po truputį, gal kada kavos...

Nesu nei kažkoks nei gražus, nei negražus, nežinau, negaliu apie save pasakyti, – sako, pabandyk užmegzti, galbūt ateityje į kiną nueisite. Ir filmuok viską, fiksuok pokalbius, sakyk, čia dirbu netoliese, o jūs čia dirbate Teisingumo ministerijoje, o, tai mes kaimynai, gal kada kavelės, gal į kiną, teatrą nueisime?! Sakė, viskas bus finansuojama, man tik reikės daryti tam tikrus veiksmus.

– Juk tai – nusikaltimas. Sutikote sekti?

– Grįžęs namo ilgai svarsčiau, supratau, kad čia jau nesąmonė gaunasi, juk jeigu mane čiups, maža kas gausis. Iš pradžių pagalvojau, kad tarp jų yra kažkokie meilės trikampiai, gal jo kažkokia draugė, gal jie susipyko ir aš bandau prieiti – ką aš žinau, iš tikrųjų, neklausinėjau. Bet supratau, kad Kalėjimų departamentas ir Teisingumo ministerija yra viena institucija, o aš turiu kažką sekti, liaudiškai tariant, kabinti ir daryti kažkokias nesąmones.

Kelis kartus esu matęs, kaip G. Zaveckis buvo netoliese, gal į telefoną kažkokią programėlę buvo instaliavęs, nes atminties likdavo mažiau, bet jos neradau. Vieną dieną jis liepė būti prie ministerijos, bet aš nuėjau į burgerių barą, galvoju, velnias, kam man tos moterys reikalingos, geriau pavalgysiu. O bevalgant skambina ir sako: „Tu ne burgerius valgyk, o būk ten, kur tau liepta“. Supratau, kad kažkur mane stebi.

Bandžiau parduotuvėje prieiti, bet man ne tai, kad labai gėda atrodė, o – labai žema. Užeidavau į parduotuvę, pastovėdavau, galvojau, jeigu jis mato, kad aš parduotuvėje, ji parduotuvėje... Galvoju, apeisiu, pastovėsiu eilėje, jeigu ką, bendrauju. Ir pradėjau meluoti, kad bendrauju, jau po truputį vyksta, jau pagersim kavelės, nueisim į kino teatrą.

Galvojau, ką reikės daryti, nes jeigu nepakabinsiu, bus pipiec, lygtinis paleidimas su apykoje ant nosies, galvoju, praeisiu tai ir – eik velniop. Ne man sekti valstybės tarnautojus. Išsigandau, kad jeigu juos seka dar aukštesni pareigūnai, o čia kažkoks nuteistasis, dar nelaisvas žmogus... Aš pats būdamas Pusiaukelės namuose bet kada galiu būti patikrintas, tikrai bijojau.

Jaroslav Gražul
Jaroslav Gražul
© DELFI / Domantas Pipas

Priešpaskutinį kartą su G. Zaveckiu susitikau lapkričio mėnesį, jis buvo suirzęs, sakė, kad eina ne taip, kaip jis planavo, nes gerbiamas ponas direktorius (rodo į pokalbio klausantį Kalėjimų departamento direktorių R. Krikštaponį – DELFI) laimėjo konkursą, jis buvo įsitikinęs, kad laimės Česlovas Jocius (Vilniaus pataisos namų direktoriaus pavaduotojas – DELFI), buvo nepatenkintas, gal nauja valdžia, naujos ir taisyklės. Pakalbėjom, sako, judink toliau, man reikalingas rezultatas iki gruodžio mėnesio. Daryk ką nori – klaupkis ant kelių, užsakyk serenadą, daryk visus įmanomus dalykus.

Ir aš toliau melavau, kontakto jokio neužmezgiau, nes bijojau kaip nuteistasis, ne kaip pilietis. Man buvo kilusios mintys nueiti į Teisingumo ministeriją, tuometinė ministrė buvo Milda Vainiutė, norėjau papasakoti, bet vėl išsigandau – nueisiu, o gal ji manęs nepriims, gal iš karto policiją iškvies, o gal ji asmeniškai pažįsta jį, kam aš tada galiu paskambinti? Kalėjimų departamento laikinam vadovui Č. Jociui? Nemačiau jokių galimybių, vienintelė išeitis buvo meluoti, sakyti, kad truputį nesigavo, taip greitai negaliu. Ir galop – nieko nesigavo.

2017 m. gruodžio 6 d. vakare paskambino G. Zaveckis, sako, reikėtų susitikti – galvoju, dabar jau batai, gausiu velnių, nieko nepadariau, prieš Kalėdas bus blogai. Susitikome restorane, sako, ar išgersi, sakau – ne, nemėgstu, bet užsakė maisto ir man 80 gramų brendžio, o sau – 40 gramų. Išgėrėme, sako, man reikia, kad nuvažiuotum į Pusiaukelės namus, kažką atsiųsiu kompiuteriu, lauk. Gerai, išsiskyrėme, o kai grįžau, spėjau tik nusiprausti, o jau stovi Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai, sako, praeisim, reikia papūsti – pripūčiau 0,36 promilės. Jeigu būčiau laisvas, problemų nebūtų, bet aš esu kalinys. Ir jie mane grūda į automobilį, o aš sakau – rytoj čia vėl grįšiu, buvau įsitikinęs, kad kai žmogui padedi, jis irgi padės.

Kitą dieną man pasakė, kad problemas pats turiu spręsti, sakė, paskambinau įstaigos vadovui, sėdėk ant šiknos ir lauk. Paskambinau mamai, paprašiau, kad padėtų, o kai ji G. Zaveckiui paskambino, šis pakėlė ragelį ir pareiškė, kad tokio asmens nepažįsta.

Buvau grąžintas į pataisos namus, dar skyrė penkiolika parų, sakė, rinkis aukštą, nurašė į žemiausių kastų būrį, aš netoleruoju kastų, man visi žmonės lygūs. Esu dramblys – jie atseit nesilaiko subkultūros, ir su gaidžiu gali sveikintis, gerti kavą. Aš esu mažas tarakonas šioje įstaigoje.

– O kaip apie tai sužinojo Teisingumo ministerijos auditorės, kurias sekėte?

– Patekęs į tokią situaciją nežinojau, kur kreiptis, ką daryti. Nutariau kreiptis į R. Kazėnienę – paaiškinau, kad buvo tokia situacija, ji sakė, surašyk visas negeroves, mes pasižiūrėsime. Surašiau, išsiunčiau, o po to buvo įvykiai su Kybartais, todėl atsistatydino gerbiamasis viršininkas ir manyje neliko vidinės baimės.

R. Kazėnienė man pati sakė, kad yra pati ne kartą mačiusi ir nufilmavusi tam tikrus veiksmus.
Nežinau ir ką kalbėti, jeigu ji, užimanti pareigas ir pranešusi apie korupcinius nusikaltimus, negali ne tai kad ramiai gyventi, bet negali net apsiginti, turi save saugoti.

– O kam reikėjo sukompromituoti šias auditores?

– Nežinau, man nesakė. Man buvo labai keista, stebėjausi, kad jis būtent manimi pasitiki ir tokių dalykų prašo. Nežinau, gal jis gal pagalvojo, kad aš su Renata pradėjau bendrauti ir perbėgsiu į tą kitą – Teisingumo ministerijos pusę.

– Ar auditorių nesekė kiti kaliniai?

– Manau, kad buvo ir nuteistųjų, ir jų pačių (pareigūnų), nors negaliu 100 procentų teigti, bet pagal jo repliką – mes irgi pasižiūrėsime savo ruožtu... Gerai, o ką jie ten darė prie Teisingumo ministerijos, kai aš burgerį valgiau?

Rasa Kazėnienė (kairėje) ir Dorita Visalgienė
Rasa Kazėnienė (kairėje) ir Dorita Visalgienė
© DELFI / Karolina Pansevič

Kai mane grąžino į pataisos namus, pasigilinau, kas yra auditas – supratau, kad įlindo į jų roges, jis, kaip Imuniteto skyriaus vadovas, turėjo kontroliuoti, kad nebūtų korupcinio pobūdžio tam tikrų nusikaltimų. Bet iš savo patirties galiu pasakyti, kad ta įstaiga, kuri turėjo kovoti su korupcija, pati sudarydavo korupciją: kova – nugalėjau. 2012-2013 m. čia belekiek žmonių buvo pakišta.

Nežinau, koks buvo tikslas – gal sukompromituoti, gal šantažuoti. Kaip minėjau, iš pradžių galvojau, kad gal koks meilės trikampis, bet nedrįsčiau net tokių dalykų paklausti, supratau, jog tai gali negerai baigtis. Ką žinau, bijojau, gal tuo metu mane seka ir Policijos departamentas, o kai sulaikys, klaus, kas liepė? Sakysiu G. Zaveckis, o jis – aš jo net nepažįstu. Ir mano žodis prieš jo žodį...

– O kaip Jūs tai galite įrodyti? Suprantu, kad Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnai jau apklausė dėl to?

– Taip, bet šiomis dienomis žadėjo dar kartą atvažiuoti. Nežinau, kaip galėčiau įrodyti, bet pataisos namuose yra daug pareigūnų, jie žino, kad susitikinėjau, yra daug tokių, kurie mane net palaiko, bet visi bijo šnekėti, nes žino, kad su jais bus susidorota.

Policijos pareigūnai manęs prašė USB rakto ir telefono – ten buvo išlikę įrašai su psichologe. Bet daugelis nenori, kad tai būtų paviešinta. Prieš jums atvykstant buvau iškviestas pas Kriminalinės žvalgybos skyriaus pavaduotoją ir buvau supažindintas, kad už įkalinimo įstaigos apšmeižimą man gresia baudžiamoji atsakomybė. Neturiu ką slėpti, jeigu yra šmeižtas, nuteiskite, bet aš dar tikiu, kad kažkur Lietuvoje yra teisingumas, netikėti negaliu, kitaip negyvenčiau.

– O dabar – ar jau nesiūlo bendradarbiauti su pareigūnais?

– Siūlė – balandį atvažiavo A. Žitkauskas, klausė, ar sutinku su juo bendradarbiauti. Nežinau, ar jis viską žinojo – gal ir nežinojo, bet vis tiek pasiūlė užmegzti ryšį su vyr. slaugytojos administracijos dukra, kuri čia taip pat dirba. Esu su ja bendravęs dar tada, kai buvau Pusiaukelės namuose, vėl norėjo, kad būtų lytinis aktas... Bet pasakiau, kad su ja nemiegosiu.

Kalėjimų departamento direktorius: fantazijai ribų nėra

Ar iš tikrųjų Jaroslavas buvo slaptasis kalėjimų sistemos informatorius, turėjęs Markizo pravardę, pareigūnai nekomentuoja. Kalėjimų departamente dirbantis A. Žitkauskas atsisakė kalbėti apie Jaroslavo papasakotą istoriją, prisiminti praeities nepanoro ir iš pareigų atsistatydinusi psichologė. Tuo metu su kalėjimų sistemoje nebedirbančiu G. Zaveckiu DELFI taip ir nepavyko susisiekti.

Tačiau šią situaciją pakomentavo pokalbį su Jaroslavu išklausęs ir jį į vaizdo registratorių įsirašęs Kalėjimų departamento direktorius R. Krikštaponis.

Robertas Krikštaponis
Robertas Krikštaponis
© DELFI / Kiril Čachovskij

„Vertinu kritiškai, manau, jo pasakojimas daugiau orientuotas į tai, kad sukeltų nepasitikėjimą pareigūnais, nes jis pats padarė pažeidimą, buvo grąžintas į įstaigą, o norint pasakyti, kad jis grąžintas neteisėtai, reikia apkaltinti pareigūnus, – sakė R. Krikštaponis. – Manau, tai yra jo iškreiptos vaizduotės pasakojimas. Tik tiek, iš to, ką mes girdėjome, pasakojimas nėra visiškai rišlus, sudėliotas iš tam tikrų epizodų. Galbūt kažkas buvo, manau, mūsų pareigūnai ne tik privalo, bet ir bendrauja su nuteistaisiais, visi pareigūnai bendrauja su nuteistaisiais, žinoti pavardes jis tikrai žino, o kiti klausimai... Matosi, žmogus yra bendraujantis, norintis pasakoti, net yra patarlė, kad plepys yra žvalgybos duona.“

Paklaustas, ar tikrai kalėjimų sistemoje bandoma susidoroti su moterimis, direktorius sakė: „Fantazijai ribų nėra, pas mus tikrai dirba ir daug pareigūnių, natūralu, kad nuteistieji ateina, pasiilgę moteriškos šilumos, galbūt fantazijose ir turi kažkokių seksualinių vaizdinių. O gal ir būna tokie dalykai, negaliu paneigti.“

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Emigranto nusikaltimas sukrėtė ne tik Lietuvą, bet ir Švediją: nužudytą paauglę rado užklijuotomis lūpomis (18)

Darbą baigusi septyniolikmetė nusiuntė tėvui žinutę, kad grįžta namo, tačiau į juos taip ir...

Kai kuriose Lietuvos įmonėse uždirbti milijonams pakanka vieno darbuotojo: kaip joms tai pavyksta? (79)

Lietuvoje yra ne viena kompanija, vienam darbuotojui sugeneruojanti daugiau kaip 10 milijonų eurų...

Gyvai / LKL rungtynės: „Rytas“ – „Lietkabelis“ tiesioginė vaizdo transliacija (47)

Trečiojo „Betsafe–LKL“ rato starte – trečioji Vilniaus „Ryto“ ir Panevėžio...

„Vaistas“ nuo odos ligų, sifilio ir skrandžio bėdų sukelia haliucinacijas ir mirtį (1)

Turbūt visi žino, kad gyvsidabris – itin nuodingas metalas, tad, pavyzdžiui, sudužus senam...

Stilistas rėžė nuomonę apie „Žmonių“ įvaizdžius: jei nepasiruošei, sėdėk tyliai ir apeik raudoną kilimą ratu (145)

Kiekviename renginyje laukiamiausia smalsuolių dalis – raudonas kilimas ir, žinoma, akį...

Verslininkas Saulius Karosas amžinojo poilsio atgulė Menininkų kalnelyje: atsisveikinimo kalbą tarė ir 18-metis sūnus (434)

Šią savaitę verslo pasaulį ištiko netektis – naktį iš antradienio į trečiadienį mirė...

Ekspertas: Putino spaudimas Lukašenkai gali tapti nepakeliamas (167)

Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui liko daugiau nei penkeri metai kadencijos, bet jis jau turi...

7 daržovės, kurios vertingesnės termiškai apdorotos (1)

Žalios daržovės laikomos naudingesnėmis maistiniu požiūriu. Tiesa, yra daržovių, kurios...

Nori atšaukti Nacionalinę premiją Ivaškevičiui – partizanų vaizdavimas sukėlė tikrą audrą Lietuvos rašytojų sąjunga gina (402)

Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba šeštadienį paskelbė rašytoją Marių Ivaškevičių...

Močiutės kiaulienos kepsnys nepaliks abejingo net ir didžiausio maisto kritiko (45)

Močiutė iškepė kiaulienos kepsnį , kuris nepaliks abejingo net ir didžiausio maisto kritiko....