Naujoji sąjunga praėjusią savaitę patvirtino rinkimų į Seimą programą, kurią pavadino „galimybių visuomenės” programa, ir pranešė, kad pagrindinį dėmesį kreips į „opiausias viduriniojo sluoksnio problemas”. Ką manote apie tokį rinkiminį lozungą? Kaip partija bando pateikti save ir kokios rinkėjų reakcijos tikisi?
A. Kulakauskas: partija su patarėjų pagalba greičiausiai bando aiškiau apsibrėžti savo nišą kovoje dėl rinkėjų. Jie orientuojasi į viduriniąją klasę.
Problema kita – Lietuvoje nėra savęs aiškiai apsibrėžusios viduriniosios klasės. Tie, kurie pagal objektyvius ekonominius ar socialinius kriterijus tokiais galėtų būti, savęs prie jų neprisiskiria, ir mano, kad, primiausia pagal pajamas, nėra to pasiekę.
Su tokiu šūkiu rinkiminės sėkmės tikėtis sunkoka.
L. Šimonis: situaciją reikėtų vertinti plačiau. Didžioji šiandieninės politikos bėda yra ta, kad visos tradicinės partijos, kurios vienu ar kitu pavadinimu egzistuoja visame pasaulyje, Lietuvoje yra „praskiedusios“ savo identitetą, tad visai neaišku, kas yra kas.
Liberalai prastumia socialistinį įstatymą dėl šventinių dienų kilnojimo. Kiekvienam žmogui, nors šiek tiek suvokiančiam liberalizmą, tai sunkiai suvokiama. Jei tradicinės „dešinės“, konservatorių, vadovas pradeda kalbėti – dažniausiai apie socialines garantijas mažai uždirbantiems. Tai ne jų ideologijos tema. Viskas vyksta priešingai. Štai socialdemokratai atstovauja stambiajam kapitalui. Nebeliko jokio identiteto, todėl žmonės pradeda velniai žino kuo pasitikėti.
Blogiausia situacija, kuomet partijos nori pasiimti viską. Taip yra ir su A. Paulausko partija.
Jie orientuojamasi į kažką, į viską, bet nėra tikslaus identiteto – už ką, tiksliau prieš ką, kovojama.
Šūkiu bandoma pataikyti į viską, bet kuomet stengiesi būti viskuo, būni niekuo. Bėda žymiai senesnė. Visos partijos rinkimuose per daug norėdavo gauti balsų iš ne savo elektorato, ir primiršo savo pastovų rinkėją.
Konservatoriai tarybos posėdyje kalbėjo apie permainų viziją „išsišluoti, išsivalyti, greičiau išlipti iš duobės ir visu greičiu judėti pirmyn”. Ar tai reiškia, kad artėjančiuose rinkimuose dalies partijų programos gali apeliuoti į buvusių valdančiųjų jėgų klaidas, remtis kitų partijų praeities darbais?
A. Kulakauskas: jų orientacija – kaip pagrindinės opozicinės ar bent save tokia laikančios partijos. Tai bandymas atsiremti į tai, kad viskas valstybėje yra blogai.
Pirmiausia, žinoma, dėl to kliūna socialdemokratams. Konservatoriai bando rinkėjams perduoti žinutę, kad jie išsivalys, pakils, vystys sėkmingesnę politiką. Ji save pozicionuoja, nors Lietuvoję nėra aiškios opozicijos, o partinė sistema nestabili. Jos pagrindas – šiandien remia, rytoj nebe.
Neprincipingumu kaltinti būtų irgi negerai. Situacija yra tokia, kokia yra.
Konservatoriai apeliuos į tuos, kuriems nepatinka dabartinė valdančioji dauguma, sieks pritraukti svyruojančius. Labai abejoju, ar pavyks pritraukti kitų partijų rėmėjus. Kiek girdžiu, didelė dalis rinkėjų žada į rinkimus neiti.
L. Šimonis: norėčiau atsakyti šiek tiek kitaip. Matau programose dar vieną problemą. Būtų įdomu padaryti į Seimą pagal partinius sąrašus išrinktų politikų apklausą – kas nuo pradžios iki galo perskaitė praėjusios kadencijos savo partijos rinkiminę programą.
Ką tuomet kalbėti apie paprastą rinkėją. Jis nebus jų net atsivertęs.
Rinkiminės programos yra per daug sudėtingos, ilgos. Reikėtų tik aiškios idėjos. Tarkime JAV rinkiminė kova: viena pusė skelbia – patirtis, kita – permainos. Programa, sukoncentruota į vieną žodį, priimtina rinkėjui.
Konservatoriai ne valytojai. Turėtų kalbėti ne apie išsišluojimą, o pamatines dešiniąsias vertybes. Daugelis partijų į rinkimus eina su beprasmiais šūkiais. Stebėsiuosi, jei žmonės po rinkimų juos atsimins.
Kaip manote, kokią strategiją rinkimuose rinksis valdantieji socialdemokratai?
A. Kulakauskas: visų pirma apeliuos į tai, kad jų valdymas sutapo su gana ryškiu ekonominiu šalies augimu, nors jis mažėja ir gresia smukimas. Tai verslo nuopelnas, bet didelė dalis Lietuvos lektorato dažnai tiki, kad viskas priklauso nuo valdžios.
Tiesa, pati partija yra nestabili, nukritus G. Kirkilo reitingams, yra ir lyderio problema.
Šiuo metu išpopuliarėjęs Č. Juršėnas, bet pretenduoti į strateginio lyderio vietą jam galėtų būti sudėtinga dėl amžiaus.
L. Šimonis: jei aš būčiau jų vietoje, grįžčiau prie pamatinių vertybių, daryčiau paprastą, visiems suprantamą programą.
Bėda tame, kad rinkėjų negali apgauti. Kaip parduotuvėje, vieną kartą pasiūlius blogą prekę, antrą kartą įtikinti ją pirkti bus sunkiau. Daug rinkėjų tikėjo, kad socialdemokratai atstovaus kairiąsias vertybes, bet jų veiksmai to nepatvirtino, todėl sunku surasti motyvą, kodėl reikėtų balsuoti.
Ką rinkėjams galėtų pasiūlyti Darbo partija, „Tvarka ir teisingumas“, A. Valinsko partija?
A. Kulakauskas: jos apeliuos į tą elektoratą, kuris viskuo nusivylęs, netiki tradicinėmis partijomis. Pasigirsta skundų, kad programos partijos negalėjo įgyvendinti dėl intrigų. Tai matyti iš politinės reklamos, V. Uspaskich laiškų, nesunku spręsti, kokia turėtų būti kompanija.
A. Valinskas nori pagerinti ir pataisyti. Jis gana protingai kalba, žada ne visišką gerovę, bet išvalyti nuo visų šiukšlių. Partija apeliuoja į tai, kad jų politinė jėga būtų dar nesusitepusi.
L. Šimonis: iš tikrųjų tradicinės partijos pyksta ant populistų, keikia juos ir vadina durniais visus, kurie už populistus balsuoja.
Tuo tarpu jie būdami valdžioje nieko nepadarė šviesdami žmonės tam tikromis politinėmis vertybėmis, formuodami jų pasaulėžiūrą.
Tai automatiškai sudaro sąlygas atsirasti populistinėms partijoms, nes dalis rinkėjų tiesiog balsuoja prieš visas jau esamas politines jėgas.
Kiekvieną kartą rinkėjai pagalvoja: ta partija jau apsimelavo, gal šitą nemeluos? Ir kiekvieną kartą tas pats.
Yra protesto elektoratas. Natūralu, kad rinkejų skaičius mažėja ir pradeda balsuoti už visokius Valinskus.
Jis pataikė labai tiksliai. Fantastiska frazė „mes tą cirką sugebėsim padaryti profesionaliau”. Kai liberalai priimineja socialdemokratišką sprendimą – tai juk cirkas, kai socialdemokratai remia stambųjį verslą – tai taip pat cirkas.
Jūsų nuomone, kokius pažadus ir programas rinkėjai priims palankiausiai? O galbūt jiems ir yra svarbūs tik šūkiai ir asmenybės?
A. Kulakauskas: nėra vieno rinkėjo. Dalis visada balsuos už socialdemokratus, kiti už konservatorius, kiti buvusios darbo partijos dalį visada vadins bolševikais ir komunistais.
Dingo sąjūdžio idėja apie vieningą lektoratą, suvienyti tautą galima būtų tik dėl nacionalinių tikslų, o ne vidaus politikos klausimais.
Esant daugiapartinei sistemai, dalis rinkėjų ne be pagrindo nusivylė. Žmonės vis dar ieško gelbėtojų. Kai yra paklausa, yra ir pasiūla. Kai paklausa išnyks, turėtų dingti ir tokios partijos.
Žiūrint į dabartinę padėtį, nė viena partija negali tikėtis visiškos pergalės, kuri be derybų užtikrins vietą valdžioje ar opozicijoje. Fragmentuotumas tikriausiai išliks.
L. Šimonis: šūkis ir asmenybė yra labai svarbu, bet tai turi atitikti visumą.
Geras šūkis gali būti išreiškiamas vienu žodžiu.
Nebūtinai reikia labai gudrių pasakymų, nereikia stengtis, kad patiktų kuo didesnei auditorijai. Šūkiai yra skirti kitoms partijoms suerzinti, paveikti kitą stovyklą.