Į Lietuvą grįžusi emigrantė lygina, ką atrado ir ką prarado: didžiausias skirtumas – atlyginimas

Prieš daugiau nei vienuolika metų Gintarė Špogienė su šeima nusprendė laimės ieškoti svetur. Grįžusi į Lietuvą moteris jaučiasi laiminga, esanti arčiau šeimos ir lietuviškos gamtos. „Kuo daugiau žmonių grįžta, tuo visiems kitiems yra grįžti yra lengviau. Žmonės yra įpratę keliauti po pasaulį, nebijo išvykti iš Lietuvos, tad neturėtų būti baisu ir grįžti“, – neslepia buvusi emigrantė.

Moteris pasakoja, kad prieš išvykstant į užsienį, turėjo gerą darbą „Lidl“ kompanijoje. Įmonei traukiantis iš Lietuvos, ji su šeima nusprendė palikti gimtinę.

„Su vyru buvome pakankamai jauni ir tokia galimybė išvažiuoti labai viliojo. Vaikas dar buvo mažas, todėl nedvejodami ryžomės šiai avantiūrai. Man gavus darbą nusprendėme išvykti gyventi į Airiją tik metams arba dviem. Emigravome ne iš blogo gyvenimo ar bėdos, tiesiog taip susiklostė, norėjome pažiūrėti, kaip pasaulis gyvena“, – prisiminimais dalijasi G. Špogienė.

Pasak buvusios emigrantės, darbas užsienyje turi savų pliusų ir minusų. Moteris išskiria pagrindinį privalumą dirbant užsienyje – atlyginimo dydį.

„Užmokestis smarkiai skiriasi Lietuvoje ir užsienyje. Kaip dar vieną privalumą emigravus pabrėžčiau ten esančią kultūrinę terpę. Airijos Respublikoje daug imigrantų, jie lengvai pritampa, o čia Lietuvoje reikia daugiau pastangų, kad pritaptum. Airijoje žmonės mažiau skirstomi į atvykėlius ar vietinius, nes ten labai daug kitataučių.

Mūsų šeimai labiausiai trūko skirtingų metų laikų, tikros karštos lietuviškos vasaros. Juokėmės, kad jeigu būtume kilę ne iš Klaipėdos, tikriausiai ir pasiliktume gyventi tenai. Labai trūko gimtų namų ir šeimos, esančios šalia, lietuviškos jūros ir jos kvapo“, – neslepia moteris.

Vienuolika metų su šeima Airijoje praleidusi moteris tikina, atėjus laikui su vyru nusprendė, kad į Lietuvą sugrįš dabar arba niekada.

„Grįžti į gimtinę norėjome, nes esame lietuviai, visa mūsų šeima gyvena čia. Nors ten draugų turėjome, tačiau trūko artimųjų, šeimos, ilgėjomės lietuviškos aplinkos ir tradicijų. Nesakau, kad Airijoje jautėmės prastai, bet iki pilnatvės trūko namų. Grįždavome atostogoms į Lietuvą ir visada širdį suspausdavo“, – atskleidžia buvusi emigrantė.

G. Špogienė pasakoja, kad iš pradžių į gimtinę grįžo vyras su sūnumi, jos su dukra dar kurį laiką pasiliko Airijoje. Moteris atvirauja, kad šeima daugiau nei pusę metų gyveno atskirai. Pasak jos, vyras grįžo į Lietuvą anksčiau ir užsiėmė namo statybomis.

„Likusi užsienyje tuo metu tvarkiau dokumentus mūsų išvykimui. Taip pat norėjome, kad dukra tenai pabaigtų pagrindinę mokyklą. Vyras grįžęs ruošė viską mūsų parvykimui.

Labai nerimavome dėl vaikų, tačiau viskas susidėliojo kiek kitaip nei mes tikėjomės. Galvojome, kad paauglei dukrai bus sunku adaptuotis čia, o sūnui lengviau, nes jis nuo sausio mėnesio Lietuvoje pradėjo eiti į pirmą klasę. Mūsų nerimas nepasitvirtino ir dukra šauniai prisitaikė, o sūnus patiria labai daug sunkumų. Namie visada kalbėdavome tik lietuviškai, bet didžiulę įtaką darė mokykla, kiemo draugai, žmonės aplink, kalbantys tik angliškai“, – rūpesčius dėl vaikų prisimena ji.

Anot moters, grįžus į Lietuvą darbo pasiūlymai neplaukė. G. Špogienės teigimu, darbo pasiūla Lietuvoje priklauso nuo to, kokioje srityje jo ieškoma.

„Airijoje dirbau su svarbiais strateginiais projektais didelės tarptautinės įmonės administracijoje. Grįžti norėjau būtent į Klaipėdą, tačiau, kur tik eidavau, visur man sakydavo, kad aš per stipri ir toje kompanijoje man bus nuobodu. Vienu momentu mane buvo apėmęs nerimas, ar pavyks susirasti darbą. Tada teko padirbėti nedidelėje įmonėje, kurioje reikėjo pradėti viską nuo pradžių.

Kiek vėliau man netikėtai paskambino iš „Klaipėdos baldų“ įmonės, kuri įsikūrusi visai panosėje. Sutikusi su šiuo pasiūlymu taip ir pradėjau ten darbuotis, bet iki tol darbo ieškoti tikrai reikėjo. Tiesiog užkabindavo kažkoks pasiūlymas ir siųsdavau savo gyvenimo aprašymą, per daug nesigilindama. Tikrai nėra taip, kad kažkas tavęs ieškotų ar lauktų, grįžtančio Lietuvoje“, – tikina Gintarė.

Pritapti ir vėl įsilieti į buvusį gyvenimą Lietuvoje, pasak moters, visai nesunku. G. Špogienės teigimu, jautiesi grįžęs ten, kur tu turi būti.

„Dėl darbo paieškų nerimavau mažiausiai, turėjau nuojautą, kad vis tiek kažką sugalvosiu. Darbas toks dalykas kaip vedybos: tu turi tikti ir darbas turi tikti tau.

Jeigu nebūčiau radusi darbo, galvojau įkurti savo verslą. Buvo neramu tik dėl vaikų, kaip jiems seksis čia adaptuotis, ir tos baimės buvo tikrai pagrįstos. Džiaugiuosi, kad vyresnėlė dukra prisitaikė neblogai, tačiau mažajam sūnui tikrai labai sunku, bet pamažu su tuo tvarkomės ir laikui bėgant viskas stos į savo vietas“, – džiaugiasi moteris.

Moteris tikina, savo sprendimo visiškai nesigailinti, netgi džiaugiasi dėl šio pokyčio. Buvusi emigrantė teigia, kad visada svarstė kaip jausis po daugelio metų ir ar gailėsis savo sprendimų.

„Žmogus labiau gailisi to, ko nepadaro, taigi kodėl nepabandžius, jeigu yra noras. Buvau pasiryžusi, kad turim grįžti ir viską daryti, kad tik pasisektų.

Lietuvoje yra visa šeima, artimieji, jautiesi čia savas. Užsienyje visada būsi tik ilgalaikis svečias, kaip nuomininkas. Lietuvoje esi pilnateisis visuomenės narys. Manau, grįžimą į tėvynę lemia ir amžius, nes namai ir artima aplinka traukia žmogų“, – atvirauja G. Špogienė.

Pasak moters, žmonės, kurie nori grįžti į Lietuvą turi turėti planą ir privalo nebijoti keisti ir keistis. Anot buvusios emigrantės, tai yra nauja pradžia ir būtina nebijoti laukiančio iššūkio.

„Tikrai nėra taip, kad grįžęs čia gausi kažkokių privilegijų ir nereikės stengtis. Lietuva nori susigrąžinti išvykusius iš šalies gyventojus, bet turi turėti ir ką pats gali duoti. Turi pats dėl to stengtis, sukurti sau viziją, žinoti, kur tu tinki ir ką Lietuvai gali pasiūlyti“, – patarimais dalijasi buvusi emigrantė.