Lietuvos patirtis – Havajams?
Literatūroje apie šį salyną paprastai nurodoma, kad Havajai, 50-oji valstija, į JAV buvo priimta 1959 m. rugpjūčio 21 d. Tačiau K. Vogeleris įsitikinęs, kad tai nėra tiesa: „Havajai niekada neprisijungė prie JAV. Jie buvo nelegaliai aneksuoti. Tai reiškia, kad dabar Havajai nėra JAV dalis, o jų okupacija yra bene ilgiausia šiuolaikinėje istorijoje“.
43-ejų havajietis savo disertacijoje nori ne tik tai įrodyti, bet ir palyginti Havajų istoriją su Baltijos šalių okupacija, apžvelgti valstybingumo atkūrimą ir išsiaiškinti, ar šios patirties nebūtų galima pritaikyti Havajams, kad kraštas galėtų ištrūkti iš JAV kontrolės.
Jo tėvas – vokiečių kilmės amerikietis, mama – havajietė, o iš tokios sąjungos, kaip juokėsi tamsaus gymio K. Vogeleris, gimė italas. Salyno nepriklausomybės idėja jis užsikrėtė prieš du dešimtmečius. Iki tol gyvenęs Kalifornijoje, po šeimos susitikimo jaunuolis nusprendė likti salyno sostinėje Honolulu, pradėjo studijuoti havajiečių kalbą ir religiją, o galiausiai susidomėjo teise ir politika. Dabar K. Vogeleris vadovauja Havajų teisės ir politikos draugijai.
Užsimojęs parašyti disertaciją havajietis pasaulio žemėlapyje pradėjo ieškoti šalių, kurių visa teritorija buvo okupuota ilgiau nei 25 m. Keletą dienų panaršęs internete, jis aptiko tik tris šalis, kurios atitiko visus kriterijus, - Lietuvą, Latviją ir Estiją.
Todėl K. Vogeleris susikrovė lagaminą ir leidosi į penkių savaičių kelionę po Baltijos valstybes. Per beveik dvi savaites Vilniuje svečias bendravo su europarlamentaru Vytautu Landsbergiu, Seimo nariu Vaclavu Stankevičiumi, prezidento patarėju Vytautu Umbrasu, istorikais, teisininkais.
Jį domino ne tik Baltijos šalių kelias į laisvę, bet ir vėlesni sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, pilietybės, kalbos.
Kalbėdamas su DELFI K. Vogeleris juokėsi, kad ši viešnagė praturtino ne tik akademinei veiklai naudingomis žiniomis, bet ir kitokia patirtimi. Nors doktorantas vieną po kito beria faktus apie mūsų šalį, be akcento ištaria tokius žodžius kaip Sąjūdis, tai buvo pirmoji vyro kelionė ne tik į Lietuvą, bet ir į Europą. Jam teko pamiršti spalvingus, šiltam klimatui tinkamus drabužius ir pasirišti kaklaraištį, o Estijoje išvysti sniegą.
Atsiprašė už karalienės nuvertimą
Archeologiniai radiniai patvirtina, kad Havajų salos buvo gyvenamos jau IV a. Tuomet čia įsikūrė atvykėliai iš Markizių salų Prancūzų Polinezijoje. Daugėjant atvykėlių iš kitų salų įsigalėjo gyvenviečių vadai, susiformavo savotiškas feodalizmas.
Pirmasis kontaktas su europiečiais greičiausiai buvo britų keliautojo Jameso Cooko apsilankymas 1778 m. Per antrąją viešnagę salyne po metų, kilus konfliktui su vietos vadais, tyrinėtojas žuvo. Po to prasidėjo keliautojų ir prekeivių iš Europos banga. Havajų vėliavos kampe atsidūrusi Jungtinės Karalystės vėliava rodo nemažą britų įtaką. 1820-aisiais pasirodė amerikiečių misionieriai.
Po įnirtingos vadų kovos 1810 m. buvo paskelbta Havajų karalystė, o jos valdovu – Kamehameha Didysis. Paskutine salyno karaliene tapo Liliuokalani, soste išbuvusi vos porą metų iki 1893-ųjų, kai buvo nuversta.
Liliuokalani sosto neteko užsimojusi pakeisti konstituciją, kuri sumenkino monarchijos galias ir kurią prievarta buvo priverstas priimti ankstesnis karalius. Tam pasipriešino verslininkai užsieniečiai. 1893 m. sausį grupė amerikiečių ir europiečių, susivieniję į Saugumo komitetą, paprašė JAV atsiųsti būrį jūrų pėstininkų iš netoliese plaukiojančio laivo „Boston“. Tai atėmė iš karalienės bet kokią galimybę apsiginti, todėl Saugumo komitetas nesunkiai perėmė vyriausybės kontrolę.
Beje, lygiai po šimtmečio, 1993-aisiais, Kongresas priėmė, o prezidentas Billas Clintonas pasirašė rezoliuciją, kuria buvo atsiprašyta už šį žingsnį.
Ši okupacija užtruko maždaug keturis mėnesius, kol tuometinis JAV prezidentas Groveris Clevelandas atsiuntė savo atstovą Jamesą Blountą, kad išsiaiškintų, kas iš tiesų vyksta salyne. Ataskaitoje buvo pažymėta, kad Liliuokalani buvo nuversta neteisėtai, o Saugumo komiteto suformuota laikinoji vyriausybė nėra teisėta nei de jure, nei de facto. Bet vietoj monarchijos atkūrimo buvo paskelbta respublika.
Nėra sutarties dėl prisijungimo
Havajai – viena iš trijų JAV valstijų, kurioms pavyko pabūti nepriklausomomis. XVIII a. pab. buvo paskelbta Vermonto, o XIX a. vid. – Teksaso, o 1894 m. – Havajų respublikos. Beje, pirmą kartą havajiečiai nepriklausomybę paskelbė dar 1843-aisiais – pirmieji ne Europoje, tik tuomet tai dar buvo karalystė.
Teksasiečiai ir havajiečiai sulaukė tarptautinio pripažinimo. Havajai buvo pasirašę nemažai dvišalių sutarčių, įkūrę dešimtis diplomatinių atstovybių, turėjo savo valiutą, sveikatos apsaugos sistemą, civilinę teisę, derinamą su tradicine. Monarchai buvo renkami parlamente. K. Vogelerio įsitikinimu, tų laikų Havajai, kuriuose spėjo susiformuoti pilietinė visuomenė, primena šiandienines valstybes ir buvo labiau europietiškas nei amerikietiškas kraštas.
Tačiau 1896 m. prezidento rinkimus laimėjus Williamui McKinley’iui, vėl iškilo salyno aneksijos klausimas. Po pusmečio jis palaimino aneksiją, o atitinkamą dokumentą vėliau dviems trečdaliais balsų patvirtino ir Atstovų rūmai, ir Senatas. Šis sprendimas iki šiol kvestionuojamas, mat tai buvo tik JAV vyriausybės rezoliucija dėl planuojamos aneksijos, o ne sutartis dėl teritorijos perleidimo ar užkariavimo.
1898 m. rugpjūčio 12 d., kai tik įsigaliojo rezoliucija, į Havajus atvyko 1200 amerikiečių karių, po kelių dienų – dar 800. Nuo tada salose kariai būna dislokuoti nuolat. Anot K. Vogelerio, Oahu saloje, kur įsikūrusi sostinė Honolulu, karinės bazės užima ketvirtadalį teritorijos.
Nepaisant keleto bandymų atkurti nepriklausomybę, nuo 1900 m. salynas laikytas JAV teritorija su tam tikra savivalda. Tai buvo patogu Havajuose įsikūrusiems pramonininkams, mat jie galėjo atsigabenti pigios darbo jėgos iš užsienio, nors daugelyje valstijų tai drausta.
Tačiau 1959 m. salynas tapo 50-ąja valstija. Plebiscitas dėl įsiliejimo į JAV, nors jo metu gyventojai didžiule balsų persvara tam pritarė, taip pat sukėlė abejonių. Mat balsavimui buvo pateiktos tik dvi alternatyvos – likti JAV teritorija arba tapti valstybės dalimi, o monarchija visai pamiršta.
Prarado žemę ir kalbą
Anot K. Vogelerio, amerikiečių įsigalėjimas turėjo neigiamų padarinių. Per šimtmetį pasikeitė demografinė situacija – etninių havajiečių dalis sumažėjo nuo 85 proc. iki 19,2 proc. Ėmė dominuoti amerikietiška kultūra, mirti havajiečių kalba, nors ji salyne turi oficialų statusą, – vos 2-3 tūkst. dabartinių gyventojų užaugo kalbėdami havajietiškai, o trys iš keturių namie šneka angliškai. Pats K. Vogeleris savo motinos kalbą išmoko tik universitete.
Saugumo komiteto nariai dar XIX a. pab. pasinaudojo teisinėmis priemonėmis perimti žemę, todėl daugybė havajiečių šiandien neturi žemės. Dalis žmonių gyvena tiesiog paplūdimiuose pasistatytose palapinėse. Opi ir išsilavinimo problema.
Iš viso Havajuose gyvena apie 1,3 mln. žmonių (su čia dislokuotais kariškiais), maždaug pusė vadina save havajiečių kilmės. Nemažai etninių havajiečių dėl ekonominių priežasčių buvo priversti išsikraustyti į kitas valstijas (daugiausia jų gyvena Kalifornijoje, Las Vegase) ar net valstybes.
K. Vogeleris piktinosi, kad minėtame plebiscite buvo leidžiama balsuoti net Havajuose dislokuotiems kariams. „Tai neteisėta. Panašiai būtų, jei JAV kariai balsuotų tose teritorijose, kur dabar tarnauja, pavyzdžiui, Irake sprendžiant klausimą, ar jis turėtų būti Jungtinių Valstijų dalis“, - aiškino jis.
„Visa tai prieštarauja JAV, tarptautiniams, bet kokiems kitiems įstatymams, apie kuriuos tik pagalvoji. Netgi Havajų karalystės ir respublikoms įstatymams, - tvirtino pašnekovas. – Nėra jokios veikiančios teisinės sistemos, kuri patvirtina, kad Havajai yra JAV dalis. Taigi šiuo metu Havajus kontroliuoja JAV, bet kalbant apie suverenitetą jie nepriklauso JAV“.
Anot doktoranto, Lietuvos patirtis – valstybingumo atgavimas, apie kurį kalbama tarptautinėje teisėje, – tik patvirtina, kad Havajai buvo okupuoti, o dabar gali atkurti savo suverenitetą. Dokumentai esą liudija, jog net patys amerikiečiai, 1898 m. įžengdami į Havajus, kalbėjo apie okupaciją.
„Reikia priversti amerikiečius pasijusti nepatogiai“
K. Vogeleris pabrėžė teisinį, politinį ir socialinį aspektą. Teismuose jau keliami įvairūs su Havajų okupacija susiję klausimai. Pavyzdžiui, 2001 m. Nuolatinis arbitražo teismas Hagoje patvirtino, kad salynas, buvęs pripažinta suverenia valstybe, buvo okupuotas.
„Kalbant apie politiką, galima paminėti Kiniją. Jos vyriausybė galėtų pasakyti amerikiečiams: juk esate okupavę Havajus daugiau nei šimtmetį, kodėl dabar priekaištaujate mums dėl žmogaus teisių pažeidimų?“ – teigė pašnekovas.
Socialinis aspektas apima visuomenės žinias, požiūrį į Havajų statusą, demonstracijas. Žmonės esą gana dažnai renkasi į demonstracijas ir kalba apie istorinius dalykus. Štai trečiadienį Havajų suvereniteto rėmėjai Honolulu kelioms valandoms užblokavo įėjimą į Iolani rūmus, buvusią karalių rezidenciją, reikalaudami iš monarchijos atimtos žemės.
Pasak K. Vogelerio, didelė dalis gyventojų nėra patenkinti amerikiečių dominavimu, tačiau jie dažnai nesuvokia to priežasties, o kai kurie įsitikinę, kad Havajai buvo tik kolonizuoti. Doktorantas savo darbe nori paaiškinti istorines aplinkybes, pateikti Baltijos šalis kaip pavyzdį ir taip pakeisti gyventojų požiūrį.
Pašnekovas išsitraukė iš kišenės lietuvišką 2 centų monetą ir paslėpė delne: „Mes kartais sakome, kad moneta yra Irakas, o kumštis – Amerika. Kaip moneta gali iškristi, neatgniaužus kumščio? Reikia įkaitinti akmenį, priversti amerikiečius pasijusti nepatogiai, kad įsitaisė Havajuose, tada išeis. Tai svarbu ne tik Havajams, bet ir JAV, jei jos tikrai tiki laisve“.
„Jei žmonės nori būti JAV dalimi, viskas tvarkoje. Tačiau pirmiausia reikia parengti ir pasirašyti sutartį. Tai turi būti žmonių pasirinkimas, o ne vienos šalies atėjimas į kitą“, - aiškino K. Vogeleris.
Paklaustas, ar tiki, kad vieną dieną Havajai vėl bus nepriklausomi, K. Vogeleris pacitavo vieną Lietuvoje sutiktą žmogų. Šis prisiminė dar 1986 m. su Martu Laaru, kuris vėliau tapo Estijos premjeru, diskutavęs, ar Baltijos šalys kada nors bus savarankiškos, ir nusprendęs, kad tai mažai tikėtina. Tačiau jau po trejų metų teko pakeisti savo nuomonę.