"Tokios neteisybės, kokią patyriau, negalėjau net įsivaizduoti. Po daugybės po vienu stogu su draugu praleistų metų, jau rytoj atsidursiu gatvėje", – dienraščiui „Klaipėda“ pro ašaras kalbėjo 73 metų Tamara Marcinkevič. Bet kuris teisininkas, išgirdęs šios moters istoriją, pakartotų tą patį – tai yra gyvenimo nesusituokus pasekmė. Pati T.Marcinkevič įsitikinusi, kad gyvenimas turi būti grįstas ne vien popieriais, bet ir žmogiškais santykiais.
Moteris pasakojo 1993 m. pradėjusi bendrą gyvenimą Su Trofimu R. iš didelės meilės. Iki tol šis vyras turėjęs keturias žmonas. Ji buvusi penktoji, bet paskutinė ir labiausiai mylima. Tiesa, formaliųjų santuokos dalykų pora nebuvo sutvarkiusi. Kai susitarė gyventi drauge, abu jau buvo pakankamai brandaus amžiaus, turėjo suaugusių vaikų. Dabar prisimindama prieš trejus metus mirusio sugyventinio bendro gyvenimo pradžioje pasakytus žodžius moteris apsipila ašaromis. "Tada jis mano dukrai pasakė, kad ramiai gyventų mano bute Poilsio gatvėje ir augintų savo vaikus. O mes abu gyvenome jo namuose Pušyno gatvėje. Tada dar buvo gyva jo senutė mama. Juk ne kas kitas, o aš ją nukaršinau ir palaidojau. Galvojome pirkti namą, taupėme pinigus. Buvau pratusi pasitikėti savo žmogumi, santaupas dėjome į jo sąskaitas", – pasakojo moteris.
Jos tikinimu, pasiligojęs vyras tik ketino raštu išreikšti savo paskutinę valią, bet to padaryti nespėjo. Jis tik žodžiu pasakė butą paliksiąs sūnui, bet su sąlyga, kad T.Marcinkevič jame liks iki gyvos galvos. Vėliau paaiškėjo, kad testamentas vis dėlto yra. Pasak šio dokumento, vienintelis paveldėtojas – velionio sūnus. Moteris nusprendė užginčyti testamentą. Ji įsitikinusi, kad jis buvo surašytas po jos draugo mirties. Bylinėjimasis užtruko. Po trejų metų nuo sugyventinio mirties, įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo T.Marcinkevič ieškinys buvo atmestas kaip nepagrįstas, vykdomoji byla pasiekė antstolį Joną Petriką.
Moteris ne tik neturi kur gyventi, bet negali disponuoti ir banko sąskaitomis, nes iš jos priteistos visos bylinėjimosi išlaidos. Tad bandymai įrodyti, kad sugyventinio valia ji neturėjo likti benamė, kirto jai dvigubai. T.Marcinkevič dar tikisi ką nors padaryti, kad ketvirtadienį neatsidurtų gatvėje. Grįžti į savo butą ji negali jau vien todėl, kad nedideliame jos būste gyvena dvi šeimos: dukros ir anūko."Apmaudu. Aš palaidojau sugyventinio mamą, rūpinausi juo pačiu, slaugiau, mokėjau mokesčius, atlikau remontą. Ar visa tai turi būti nubraukta? – piktinosi moteris. – Iškeldinimo protokole parašiau, kad sutinku išsikraustyti, jeigu sugyventinio sūnus sumokės 40 tūkst. litų, bet kol kas pinigų nesulaukiau."
"Ta moteris suderino su buto savininku, kad iki gruodžio 5-osios ji išsiveš likusius savo daiktus. Mano akimis, išieškotojas – gana žmogiškas. Žinodamas jos garbų amžių, davė laiko jai išsigabenti paskutinius daiktus. Iškraustyti žmogų nusprendžia teismas, o ne antstolis. Teismo sprendimas nėra nei apskųstas, nei sustabdytas, nei panaikintas. Vykdomasis raštas priimtas šių metų vasario mėnesį. Todėl buvo laiko daug ką padaryti ir susirasti kitą gyvenamąją vietą", – pasakojo antstolis.