Gyvenimą sugriovė geriantis vyras: ir kam aš dabar reikalinga?

„Jeigu dukros nori, aš galiu viešai prieš jas atsiprašyti – nedaug man liko. Kai pačios nugyvens, supras, kad nėra taip paprasta“, – su ašaromis akyse DELFI sakė sudėtingo likimo nakvynės namų gyventoja Virginija Paulauskienė.

Pasak moteris, su anūku paskutinį kartą buvo susitikę stotyje. Neturėjo kur vaiko pakviesti, o lauke – šalta. Nupirko pora kebabų, už paskutinius centus sulčių, sėdėjo abu ant suolo ir kalbėjosi.

Septyniolikos iš namų išvaryta nėščia vyresnioji dukra ir dvi vaikų namuose augusios jaunėlės dukros Virginijai didelis ir labai sunkus akmuo ant širdies.

„Niekas žmogui taip blogai nepadaro, kaip jis pats“, – sako moteris. Paklausta, ką blogiausio pati sau padarė, mano, jog didžiausia klaida buvo „gyventi, kaip atrodė, o ne taip, kaip mama sakė“.

„Mama norėjo man gero. Sakė, kad svarbiausia dirbti, stengtis, taupyti, o prisigyventi spėsiu. Bet aš netaupiau, o prisigyvenau tiek, kad dabar tenka čia būti“, – kalbėjo 62 metų benamė.

Prieš keturiasdešimt metų su pirmu vyru sugyveno dukrą. Paskui nutekėjo į Žemaitijos kaimą. Anytos namuose pagimdė dar dvi dukras.

„Bet su tuo vyru irgi teko išsiskirti. Nenoriu šmeižti, nes miręs, bet labai gėrė. Galų gale, į Rusiją pabėgau, galvojau nebeišlaikys nervai. Ar taip, ar taip, vaikai jau buvo į globos namus pakliuvę. Su „pijoku“ nebuvo įmanoma susitvarkyt, o gyvenome vienkiemyje. Vaikai pradėjo eiti į mokyklą, bet koks mokslas, jei tėvas kasdien girtas triukšmauja“, – pasakojo.

Glaudėsi pas mamą

Pradinukes dukras globos namuose apgyvendinti patarė apylinkės pirmininkė. Neva, laikinai. Tačiau net ne visada panorėjusi galėdavo jas aplankyti: „Vyras viską pragerdavo, o aš ką uždirbdavau, tai tik grybus rinkdama“.

Dabartiniais laikais, jos nuomone, būtų išsisukusi, o pirmais laisvos Lietuvos metais nebuvo nei „Carito“, nei tokių namų, kuriuose „bėdos“ prispausto moterys galėtų su vaikais glaustis.

„Tada nei darbo, nei nieko nebuvo. Žinoma, kaime iš bado nemirsi – jei dirbi, tai valgyti sočiai turi. Bet kai vienai viską reikėdavo apeiti – irgi ne rojus. Savo technikos neturėjom, pinigų irgi, tad reikėjo atidirbti už tai, kad suarė, suvežė“, – pasakojo Virginija.

Pasak jos, tame vienkiemyje visą sveikatą padėjo. Todėl kai mama pasiūlė išvažiuoti toliau nuo vyro į Rusiją – bėgo. O paskui įstrigo, nebegalėjo grįžti. Parvažiavo tik 2006 metais. Iki 2007-ųjų, kol mirė mama, pas ją ir glaudėsi.

Mama gyveno su patėviu ir jų bendru sūnumi, tad po tėvų mirties butas atiteko Virginijos broliui. „Jam tėvas tikras, mama – tikra, o aš juk, galima sakyti, svetima“, – paaiškina senatvėje be namų likusi moteris.

Kaip pati juokauja, iš mamos palikimo jai liko šuo ir kryžius.

Žiūrėjo vyro, o ne dukters

Paklausta, kaip dabar sekasi jos dukterims, moteris pasidžiaugė, kad išėjusios iš globos namų mergaitės kabinosi į gyvenimą. Visos nei rūko, nei geria. „Gerai gyvena, tik tiek, kad visos nuomojasi būstus. Kam aš ten reikalinga – visos su vaikais, savomis šeimomis“, – savęs neprimeta Virginija, artimiau bendraujanti tik su viena dukra. Vyriausioji visai mamos atsisakė.

Paklausta, kodėl, Virginija sako: „Kai nieko neturi, niekam esi nereikalingas“. Tačiau paskui pripažįsta, kad ir pati padarė klaidų, nes žiūrėjo vyro, o ne dukters.

„Gyvenau pas anytą, alkoholiką vyrą išlaikiau. O vyriausią dukrą apleidau. Jis maniškės neskriaudė, bet pasakė, kad jei pareis nėščia, čia vietos nebus. Kai dukra buvo septyniolikos, taip ir atsitiko. Parvažiavo nėščia, o mano anyta ir vyras pasitiko tarpduryje su pagaliu. Kai pagimdė, nuvažiavau jos parsivežti, bet neturėjau galimybės į namus įsileisti, nes jie buvo ne mano“, – prisiminusi apsiverkė Virginija.

Sako, pamiršt dukters nepamiršo, bet neturėjo galimybių padėti. Septyniolikmetė su kūdikiu prisiglaudė tuščiame savo tėvo bute, nes jis sėdėjo kalėjime. Kažkaip išgyveno. Mezgė servetėles, siuvo. Kai paaugo vaikelis, pradėjo dirbti.

„Atsistojo ant kojų, bet dabar manęs neapkenčia“, – sakė Virginija. – Jos skriaudos liko pas ją. O aš likau iš visų pusių kalta ir savo kaltes pripažįstu“.

Kaip dabar supranta, tada ji padarė didelę klaidą: „reikėjo pasiimti vyriausią dukrą, mažąsias ir pačiai išvažiuoti“. Tačiau toks variantas tiesiog neatėjo į galvą, nors drąsos gal ir būtų užtekę.

Svajonė – ramiai numirti

Iš gyvenimo su geriančiu vyru ir anyta taip pat nieko gero neišėjo. Begerdamas vyras pametė sveikatą ir nusižudė. Anyta iš namų nevarė, bet Virginija pati neiškentė ir su vaikais pas savo mamą į Vilnių išvažiavo.

„Dukras perkėliau į globos namus Antakalnyje. Buvo likę 2-3 metai iki mokyklos baigimo. Galvojau, jeigu vaikai atiduoti į globos namus, gal paskui kažkokį kampą valdišką gaus, gal bus lengviau?“, – prisiminė DELFI pašnekovė.

Tuomet gavo pasiūlymą važiuoti į Rusiją. Virginijos mama pažadėjo, kad globos namuose lankys dukras. Tačiau išvykusi ten padirbėti už gyvenamą plotą, moteris nebegalėjo grįžti. Kaip pati sako, dėl visokių formalumų, kuriems sutvarkyti neturėjo pinigų.

„Išvažiavau nelegaliai. Gerai, kad pakliuvau tarp gerų žmonių. Vienos moters vardu, prisidengdama jos dokumentais, dirbau ligoninėje“, – rodydama nuotraukas pasakojo vilnietė. Po kelerių metų grįžusi į Lietuvą, kurį laiką glaudėsi pas mamą, o po jos mirties liko be namų, nes, kaip minėjome, butą paveldėjo brolis.

Virginijai tas pats, kokiame Lietuvos kampelyje gyventi. Svarbu stogas virš galvos būtų ir netoli parduotuvė. „Būtų tokia vieta, išvažiuočiau nors ir šiandien. Pensija 395 litai, vis viena šiek tiek pinigų gaunu. Ardau visokius megztinius ir iš jų darau žaislus – tai elnią, tai briedį, tai pelėdą“, – rankdarbius rodė moteris.

Virginijos svajonė – turėti kokį kampą, kur niekas nekomanduotų. Ramiai numirti.

„Labai norėjau, kad mane operuotų ir būtų amen. Nebenoriu gyventi“, – staiga apsiverkė nakvynės namų gyventoja. – Labai širdį spaudžia dėl vaikų. Kai patys gyvenimą nugyvens, gal labiau mane supras. Nes nėra taip paprasta. Bet nieko blogo nelinkiu, o tik kad visi būtų sveiki ir laimingi“.

„Carito“ Snieguolė – mama, baba ir diedukas

Kalbėdama apie 6 anūkus moteris mini vieną ištikimiausią. Prisimena, kaip išsikrausčiusi iš brolio buto glaudėsi pas draugę, kuri dar turėjo šunį, tris kates ir papūgą. „Negi į tokį butą kviesi vaiką. Sutarėme susitikti mieste. Tai vargšas sušalo ir pasiūlė eiti pasėdėti į stotį, nes ten šilčiau. Valandą ten prabuvom. Vaikas taip ištikimai su manim sėdėjo, niekur nelakstė, nors tik penkerių buvo. Nusipirkom du kebabus, už paskutinius centus sulčių. Buvo labai laimingas. Dabar kai važiuoju susitikti, būna, skambinu ir sakau, kad neturiu pinigų ledams nupirkti, p jis: „Aš tau pats, baba, ledams duosiu“. Ką jis, vaikas, atsimins? Ir koks gali būti noras gyventi?“ – vėl graudinasi Virginija.

Kai labai sunku ant širdies pasidaro, eina pas Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ Socialinės tarnybos vadovę Snieguolę pasikalbėti. „Ji man – mama, baba, diedukas – viskas krūvoj. Duoda pieštukų, kad galėčiau nunešti anūkui... „Caritas“ labai padeda. Ten ir valgyti gauni ir morališkai palaiko. Yra žmonių, kurie tuo piktnaudžiauja, bet dauguma ne iš gero kreipiasi“, – sakė Virginija.

Vilniaus miesto nakvynės namuose V. Paulauskienė apsigyveno prieš metus. Dar vienerius metus galės čia glaustis, o paskui nežino, kur eis.

Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ Socialinėje tarnyboje per metus apsilanko apie 12 tūkstančių žmonių, kuriems reikalingas maistas, drabužiai, avalynė ar buities daiktai. Prisidėti prie pagalbos šiems žmonėms galite dovanodami tinkamus, bet nebenaudojamus drabužius ar daiktus, kurie bus išdalinti labiausiai skurstantiems. Daugiau informacijos apie Socialinės tarnybos veiklą bei galimybes paremti „Caritas“ organizaciją ieškokite www.vilnius.caritas.lt