Kad namų neturintys asmenys nemiegotų laiptinėse, parkuose, prekybos centruose, Ukmergės rajono savivaldybėje 2018 metais buvo nuspręsta įkurti nakvynės namus, teikiančius ir emocinę-psichologinę pagalbą bei buitines ir asmens higienos paslaugas.
Ukmergės socialinių paslaugų centro direktorė Kristina Karpovienė pasakoja, kad nakvynės namai teikia dviejų rūšių paslaugas. Pirmoji – laikinas apnakvindinimas iki 7-ių parų, o jei smurtaujančiam asmeniui išduotas orderis – iki 15-os parų. Ši paslauga nemokama ir ją gali gauti kiekvienas.
Antroji – apgyvendinimo – paslauga yra mokama ir teikiama, kai asmuo neturi kur gyventi. Šiuo atveju analizuojama žmogaus situacija, tikrinami duomenys ir savivaldybės administracija priima sprendimą dėl tokio žmogaus apgyvendinimo iki metų ar ilgiau.
Asmuo, pageidaujantis nakvoti nakvynės namuose, gauna švarią patalynę, rankšluostį, gali naudotis dušais, virtuvėje pasigaminti maisto, išsiskalbti bei išsidžiovinti drabužius. Bendravimo erdvėje gyventojai gali šnekučiuotis, žiūrėti televizorių ar pažaisti biliardą. „Stengiamės sudaryti orias sąlygas visiems žmonėms“, – sako Ukmergės socialinių paslaugų centro vadovė.
Nakvynės namuose asmenys priimami nakvynei kasdien nuo 16 iki 22 val. 9 val. ryto privalu išeiti ir durys užrakinamos. „Išimtiniais atvejais, pavyzdžiui, jei lauke labai šalta ar yra tam tikri negalavimai, žmogiškumas neleidžia gyventoją išprašyti lauk. Tuomet gali būti priimamas sprendimas dirbti visą parą“, – pasakoja K. Karpovienė.
Nakvynės namų darbo metu pagal grafiką budi individualios priežiūros darbuotojas, o paslaugas koordinuoja socialinis darbuotojas.
Nakvynės namuose gali apsistoti iki 30-ies asmenų. „Žiemą jų įprastai būna daugiau kaip 20, o vasarą – vidutiniškai 8–9“, – aiškina vadovė. Daugiausia – apie 80 proc. gyventojų – yra vyrų, kurių amžius – nuo 19-os metų.
Misija – pagalba ir integracija
Socialinių paslaugų centro vadovė teigia, kad teikiamų socialinių paslaugų tikslas yra padėti įgyti tam tikrų trūkstamų įgūdžių ir maksimaliai integruoti socialinę riziką patiriantį asmenį į visuomenę. Dėl to nakvynės namuose organizuojami edukaciniai ir pramoginiai renginiai, muzikiniai vakarai, švenčiamos Kalėdos, Velykos, Užgavėnės ir kitos šventės, pakviečiami įvairūs svečiai, tam tikros srities specialistai, savanoriai.
„Aišku, didelė problema yra gyventojų priklausomybės nuo alkoholio ir narkotikų. Čia reikalingas gydymas, tačiau priversti gydytis negalime, o patys žmonės keisti gyvenimo būdo nenori“, – kalba K. Karpovienė. Pasak jos, svarbu priimti žmogų tokį, koks jis yra, neteisti, nesmerkti, užmegzti ryšį ir įgyti pasitikėjimą – tik tada galima tikėtis kažkokio pokyčio.
Nakvynės namai turėtų būti tarpinė stotelė į krizinę situaciją patekusiam žmogui. Tačiau kai kurie gyventojai nakvoja juose jau ne vienus metus. „Jie taip pripranta ir jiems čia yra patogu, juk ir paslaugos kaina labai nedidelė“, – paaiškina socialinių paslaugų centro vadovė.
Už nakvynę per mėnesį gyventojas moka iki 20 proc. savo gaunamų pajamų. Pavyzdžiui, 250 eurų pašalpą gaunantis asmuo sumoka apie 50 eurų, o dirbantis ir 1000 eurų atlyginimą gaunantis gyventojas – apie 200 eurų. Tiesa, tokia nelygybe patenkinti ne visi.
Taisyklėmis patenkinti ne visi
Apgyvendinimo nakvynės namuose paslaugą norintys gauti asmenys savo gyvenamąją vietą turi būti deklaravę Ukmergės rajono savivaldybėje. Privalo palaikyti tvarką ir švarą savo kambariuose bei bendro naudojimo patalpose, rūpintis asmens higiena. Jei kažkur išvyksta ir negrįžta nakvoti, privalo informuoti socialinį darbuotoją, priešingu atveju laikinų namų gali ir netekti.
Asmuo, atvykęs į nakvynės namus, turi būti blaivus. Jei budinčiam darbuotojui kyla įtarimų, girtumo laipsnis patikrinamas alkotesteriu. Jei girtumas yra 1,5 promilės ar didesnis, toks asmuo į patalpas neįleidžiamas. Net jei lauke liūtis, audra ar stingdantis šaltis. Tokia griežta taisyklė piktina ne vieną gyventoją, paguodos ar šilumos ieškantį alkoholyje. „Išvyti žmogų kaip šunį – nežmoniška“, – guodžiasi jie ir žeria pasiūlymus, kad galėtų skirti kokią baudą ar įrengti kokią atskirą patalpą.
Visgi labiausiai nakvynės namų gyventojus piktina taisyklė, kad 9 val. ryto jie privalo iš namų išsinešdinti – nesuprantama, kodėl. Gyvenimo sąlygomis jie patenkinti ir nesiskundžia, bet tas išvijimas į gatvę, nepaisant orų sąlygų, žemina jų orumą. Gyventojai priversti visą dieną šlaistytis mieste, prekybos centruose, parkuose, kol vėl galės sugrįžti namo. „Nejaugi nesurastų lėšų dar vienam etatui darbuotojo, kuris galėtų budėti nakvynės namuose dienos metu?“ – stebisi kalbinti gyventojai.
Socialinių paslaugų centro vadovė K. Karpovienė paaiškina, kad toks buvo savivaldybės sprendimas, jog šie namai teiks tik nakvynės paslaugą. Savarankiško gyvenimo namai yra kita, atskira paslauga, kuri, numatoma, bus pradėta teikti nuo 2024 metų. Savarankiško gyvenimo namuose, kurie įsikurs Siesikuose, buvusiose vaikų globos namų patalpose, asmenys gyvens kaip tikruose namuose ir savarankiškai tvarkys savo namų ūkį bei turės galimybę gauti socialinę pagalbą. „Dalis nakvynės namų gyventojų galės ten persikelti“, – teigia K. Karpovienė. Tiesa, ne visus džiugina galimybė palikti miestą ir apsigyventi kaimo vietovėje.
Atrado Dievą
Buvusios areštinės kamera grotuotomis durimis ir langu namus atstoja Vaidotui. Nedideliame jo kambarėlyje stovi geležinė lova, stalas, kėdė, kamputyje – sienele atskirti mažas praustuvas ir tupykla. 64-erių metų vyras čia apsigyveno prieš metus, kai už skolas pusvelčiui perleido paveldėtą tėvų būstą. „Pats kaltas, pasitikėjau žmogumi, o jis sunkia mano gyvenimo padėtimi pasinaudojo“, – girdisi liūdesys Vaidoto balse.
Nors gimė ir užsaugo Ukmergėje, draugų ir bičiulių vyras neturi: vos sužino, kad gyvena nakvynės namuose, nusisuka ir net nebesisveikina. „Tarsi tampi nebe žmogumi“, – su nuoskauda kalba Vaidotas. Stiprybės ir tikėjimo jis semiasi evangelikų liuteronų pamaldose, vykstančiose kartą per savaitę miesto centre esančiose patalpose. Gatvėje sutiktas šios krikščionybės atšakos atstovas pasiūlė prisijungti, ir be namų likusį vyrą sužavėjo ten atrastas paprastumas bei dvasingumas. Nedideliame bendraminčių būryje Vaidotas pasidalina savo vargais, gauna palaikymą, klausosi giesmių, pasimeldžia. „Dievo niekas nėra matęs ar pačiupinėjęs, bet ėmiau tikėti“, – sako vyras. „Paprašau jo kažkokių smulkmenų ir viskas išsipildo“, – tikina jis.
„Žmogaus gyvenimas – tai jūra. Žmogus plaukia laive. Tikėjimas yra laivo burės, jos neša. Liežuvis yra laivo vairas – ką prišnekėsi, tą ir turėsi“, – filosofuoja vyras.
Be namų likęs ukmergiškis – mokytojų vaikas, kažkada pats medicinos mokslų paragavęs. Jaunas susituokė, susilaukė dukters, tačiau žmona pasiligojo ir anksti mirė. Vienam gyventi buvo sunku, tad per pažinčių skelbimus susipažino su antrąja žmona, kuri irgi buvo našlė. Vaidotas išsikraustė pas ją į Jurbarko rajoną, kur 7-erius metus tvarkė ūkį, prižiūrėjo jos vaikus.
„Buvom skirtingi, prasidėjo nesutarimai. Užauginau jos vaikus ir tapau nebereikalingas. Išsiskyrėm“, – prisimena buvusį gyvenimą Vaidotas. Po skyrybų grįžęs į Ukmergę, apsigyveno pas tėvus. Mirus tėvams, liko vienišas. Su vienintele dukterimi ryšių nepalaiko. „Aš irgi su principais. Pabandžiau paauklėti. Jai nepatiko mano žodžiai, supyko ir nebebendrauja. Išvyko gyventi į Australiją. „Gyvenk, kaip išmanai“, išvykdama pasakė“, – su liūdesiu pasakoja Vaidotas. Prasidėjo depresija, nes vienas gyventi jis nepratęs. Pragyvenimui iš vieno pažįstamo ėmė skolintis pinigus. Skolos kaupėsi, darbo neturėjo. Galų gale liko ir be būsto. Sušlubavo sveikata, pateko į ligoninės Palaikomojo gydymo ir slaugos skyrių, o iš jo – į nakvynės namus.
Šiandien Vaidotui nustatytas vidutinis neįgalumo lygis. Ryte iš nakvynės namų išeina kur akys veda. „Kojas skauda, sunku ant suolo 7 valandas prasitrinti. Vasarą dar nieko, gali ant žolės išsitiesti, o žiemą prastai. Dar anksčiau būdavo „Eifelyje“ (prekybos centre – aut.) suolai viduje, bet dėl mūsų ir išnešė. Vienas knygą skaito, kitas vyną geria. Dėl vieno visi kalti lieka“, – dėsto vyras. „Kartais ligoninės laukiamajame ar fojė pasėdžiu, bet pastebi ir išveja. Vietas reikia nuolat keisti“, – apie artėjančią žiemą su nerimu kalba Vaidotas. „Veja iš visur. Pripratau. Benamis – nebe žmogus“, – girdisi balse kartėlis.
Vaidotas ir į biblioteką užsuka, internete panaršo, spaudą paskaito. Paklaustas apie darbą, apgailestauja, kad tinkamo negali rasti, nes dėl skaudančių kojų negali nei ilgai sėdėti, nei stovėti. Tad gyvena iš neįgalumo pašalpos, kurios, atskaičius nakvynės mokestį, nelieka ir 200 eurų. Dar, būna, pasiseka ir kas nors sušelpia.
Nakvynės namuose Vaidotui gerai – turi savo kambarį, kompiuterį, internetą. Tik ateinanti žiema neramina. „Bent jau žiemą nevarytų lauk“, – kelintąkart pakartoja.
