Kai nėra strategijos, išmokos didinamos tik prieš rinkimus
„Nors Carlas Marxas sukūrė sistemą, kuri neva turėjo būti geresnė už kapitalistinę, jis nepasistūmėjo toliau darbo jėgą traktuodamas kaip gamybos veiksnį. Tačiau 21-ame amžiuje darbo jėga toli gražu nėra tik gamybos veiksnys. Šie žmonės yra mūsų visuomenės pamatas. Be žmonių, kurie dirba, kurie kuria, neįmanoma sėkminga visuomenės raida. Todėl kuo greičiau mes atsisakysime tokio siauro technokratinio požiūrio į darbo jėgą, tuo lengviau mums bus kurti socialinės rinkos ekonomiką.
Šiandien mes su pavydu žvelgiame į tai, ką sukūrė Vokietija, kokia tai yra harmoninga visuomenė tiek socialiniu, tiek politiniu požiūriu. Kita vertus, nesutikčiau su saviplaka, kad per 20 metų mes nieko nesukūrėme. Mums pavyko sukurti socialinės rinkos ekonomikos pagrindus, tačiau šio rezultato nesiečiau tik su valdžios sprendimais“, - teigė ekonomikos analitikas Seime vykusios konferencijoje „Socialinės rinkos plėtros perspektyvos“.
Anot pranešėjo, augant ekonomikai, aktyvi socialinė politika turi garantuoti bendro vidaus produkto (BVP) paskirstymą ir perskirstymą. Tačiau pasaulis labai smarkiai keičiasi ir kiekviena nauja recesija, kuri ištinka pasaulį, tampa vis gilesnė. Todėl mums reikia pasiruošti tam, kad socialinė politika turėtų labai svarbų vaidmenį ir gilaus ekonominio nuosmukio sąlygomis. Tokiu atveju jos paskirtis būtų minimizuoti krizės žalą labiausiai pažeidžiamoms grupėms. Juolab kad nacionalinio biudžeto pajamos metu dėl šešėlinės ekonomikos renesanso krizės metu sumažėja netgi labiau nei BVP.
„2009 m. pagal nacionalines pajamas krizė mus atbloškė į 2000 m. Savaime suprantama, kad esant tokiai ribotai valstybės manevrų galimybei, kalbėti apie dosnią socialinę politiką būtų neprotinga. Tuo metu gelbėjosi kas kaip išmanė, ir nors valstybė didino mokesčių tarifus, verslas mėgino ne visada legaliais būdais tuos mokesčius sau susimažinti. Žvelgdamas į artimiausią perspektyvą, deja, priverstas konstatuoti, kad globalinės ekonomikos įvykiai verčia koreguoti ankstesnes optimistines prognozes. Labai spartaus augimo negalima prognozuoti, o tai uždeda tam tikrą apynasrį būsimiems socialinės ekonomikos pokyčiams.
Viena iš pagrindinių Lietuvos socialinės politikos ydų ir problemų – jos didžiulė priklausomybė nuo politinio ciklo. Nėra aiškios strategijos, į kokius makroekonominius rodiklius ir kokiu dažnumu orientuojami socialinės politikos sprendimai. Kai to nėra, šiame vakuume formuojasi paprasčiausias politinis interesas – ir senatvės pensijos bei kitos socialinės išmokos paprastai didinamos prieš Seimo rinkimus, siekiant pamaloninti atitinkamas rinkėjų grupes, kartais ne visiškai neatsižvelgiant į ekonomines realijas. Taip atsitiko 2008 m. prieš rinkimus, kai drastiškai buvo padidintos pensijos, kurias vėliau vis tiek teko mažinti“, - priminė G. Nausėda.
Atkurtos pensijos vis tiek bus bent 12 proc. mažesnės
Pranešėjo teigimu, socialinės politikos trūkumus iliustruoja ir socialinės atskirtis rodikliai. „Mes pasižiūrėjome, kaip atrodo, 20 proc. turtingiausių Lietuvos žmonių ir 20 proc. skurdžiausių žmonių pajamų skirtumas. Įstojus į ES, buvo išryškėjusi gera tendencija, tačiau krizės metais vėl įvyko tarp šių grupių. Atrodytų, kad milijonieriai turėjo patirti didesnių nuotolių, kadangi jie turėjo daugi investicijų, tačiau Lietuvoje taip neatsitiko, kadangi buvo gerokai sumažintos pensijos ir staigiai ėmė didėti nedarbas, padidinęs žmonių, priverstų gyventi ties skurdo riba, skaičių. Mat bedarbių pašalpos Lietuvoje, lyginant su ES, išties labai mažos“, - aiškino G. Nausėda.
Statistika rodo, kad ekonomikai augant senatvės pensijos dydis gerokai pranoko kainų indekso pokyčius, tačiau prasidėjus krizei senatvės pensiją gaunantys žmonės tapo skaudžiausią naštą nešantys subjektai, kadangi pensija buvo ne tik sumažinta, bet ir gerokai atsiliko nuo kainų indekso bei infliacijos.
„Realiai pensijos lygis nuo 2009 m. iki dabar smuko 12 proc., atsilikdamas nuo kainų indekso. Lietuvoje priimtas sprendimas nuo kitų metų atstatyti sumažintas pensijas, tačiau šimtaprocentinio pensijų dydžio atkūrimo nebus, nes savo darbą bus padariusi per tą laiką išaugusi daugiau nei 10 proc. infliacija. Taigi pensijų dydis bus apčiuopiamai mažesnis nei buvo 2008 m. Beje, mes operuojame vidutinio vartotojo kainų indekso, bet pensininkų krepšelis, kaip žinome yra kitoks. Jame labai didelę dalį sudaro maisto produktai bei energetiniai ištekliai, o šios grupės brango sparčiausiai“, - tikino analitikas.
G. Nausėdos manymu, norint sumažinti dažnai nenuoseklių politinių sprendimų galimybę, būtų tikslinga grįžti prie pensijos indeksavimo, kuris pajamoms suteiktų tam tikrą stabilumą. Indeksavimas taptų automatiniu stabilizatoriumi. Tiesa, santykinės gerovės metais jis neužtikrintų realių pensijų augimo, bet tai esą būtų galima užtikrinti kitais sprendimais, atsižvelgiant į esamą finansinę situaciją.
Kodėl ši mintis pas mus nėra populiari? „Tai susiję su politiniais motyvais. Politikai suinteresuoti išlaikyti sprendimų laisvę savo rankose, tuo tarpu automatiniai mechanizmai ją siaurina“, - įsitikinęs pranešėjas.
Socialinių išmokų indeksavimas tik padidintų infliaciją
Tuo tarpu kalbėti apie socialinių išmokų indeksavimą, anot pranešėjo, galima tik su išlygomis. Aklas indeksavimas, neatsižvelgiant į jokias aplinkybes būtų pavojingas tiek viešiesiems, tiek „Sodros“ finansams. Ekonomikos analitiko manymu, aklas socialinių išmokų indeksavimas tik padidintų infliaciją.
„Turėtų būti numatyta sąlyga, kad krizės aplinkybėmis indeksavimas laikinai sustabdomas. Be to, indeksavimas neturi reikšti, kad socialinės išmokos turi kilti visiškai kartu su infliacija. Taip pat neturėtume puoselėti iliuzijų, kad įmanomas šimtaprocentinis socialinių išmokų indeksavimas. Mat išmokoms indeksuoti naudojamas vartotojų kainų indeksas, tačiau pastarasis dėl savo struktūros turi tendenciją šiek tiek pervertinti infliaciją. Kai atskiros prekės ima brangti, vartojai reaguoja ir perskirsto savo krepšelį – pabrangusių prekių dalį jame sumažina. Be to, neįmanoma kompensuoti šilumos išteklių brangimo, kadangi tai pajamos, kurias mes sumokame ne į mūsų valstybės biudžetą. Socialinių išmokų indeksavimo procese energetinių prekių komponentė apskritai turėtų būti išimta iš vartotojų prekių krepšelio“, - svarstė G. Nausėda.
Kalbėti apie minimalios algos indeksavimą, anot pranešėjo, jau reikėtų atsargiau, kadangi šis klausimas jau tiesiogiai susijęs su rinkos procesais ir ne visos įmonės galėtų vienodai įgyvendinti indeksavimą. Protingiausia būtų minimalią algą sieti su vidutinio darbo užmokesčio dydžiu. „Egzistuoja racionalūs šių rodiklių santykiai. Jei minimali alga peržengia tam tikrą protingą vidutinio darbo užmokesčio ribą, mano manymu, tai 50 proc., prasideda tam tikri nepageidaujami procesai. Kai nekvalifikuotos darbo jėgos darbo užmokestis yra palyginti aukštas, lyginant su kvalifikuota darbo jėga, ko gera, darbdaviai savaip pradeda spręsti šias problemas“, - įsitikinęs G. Nausėda.