Aukščiausi šalies vadovai, taip pat vyriausybė ir Seimas pritaria tokiam skaičiui, tačiau visi pasisako prieš nuolatinio mechanizmo įtvirtinimą, kuris suteiktų EK teises spręsti pabėgėlių perkėlimą, jei tektų ir ateityje.
Lietuvoje kalbama apie solidarumą, sprendžiant pabėgėlių krizę, bet savanorišką, o ne primestinį. Esą pati Lietuva turi nuspręsti, kiek pabėglių ji gali priimti, ir tą padaryti galėtų Seimas. Čia verta prisiminti, kad pirmas siūlymas Lietuvai buvo 710 pabėgėlių, tada su juo nesutiko visi, Prezidentė taip pat, o Premjeras sakė, kad nedaugiau kaip 30–40, vėliau Lietuva sutiko su 325, o dabar jau nieko prieš ir daugiau nei tūkstantį. Taigi, ar adekvatus Lietuvos valdžios požiūris į migrantus ir jų integravimą į mūsų visuomenę? Iš Strasbūro į Vilnių. Europarlamentaras Gabrielius Landsbergis „Savaitėje“.
– Lietuva nenori to nuolatinio mechanizmo, kuris numatytų taisyklę, kaip pabėgėliai būtų skirstomi, sako, kad ji pati turėtų tą spręsti ir Seimas, tarkim, tą galėtų daryti. Ką Jūs manote, kaip turėtų spręsti Lietuva?
– Na, pirmiausia, galima atsakyti į klausimą, kodėl apskritai reikalingos arba kodėl kyla mintis apie privalomąsias kvotas – būtent dėl tokių svaičiojimų, kokius mes girdėjome Lietuvoje prieš keletą mėnesių. Briuseliui arba EK vadovybei taip ir atrodo, kad geriau jau valstybei, kuri nesugeba pati apsispręsti, kiek žmonių jinai gali priimti, reikia tiesiog primesti priverstine tvarka. Dėl to aš esu ne kartą pasisakęs, kad adekvatus dalyvavimas derybose ir kalbėjimas apie tikrus skaičius, suprantant problemos mastą, leistų mums atsisakyti privalomosios kvotos. Bet akivaizdu, kad sėdėdami prie derybų stalo su ES vadovybe ir sakydami, kad mes priimsime 30, mes atrodome juokingai. Ir tada ir J. C. Junckeris, ir kiti pradeda kalbėti, kad mes jums primesime. Aš manau, kad vyriausybė, nedarydama namų darbų pradžioje, gali būti, kad mums tą privalomąją kvotą ir uždirbo. Ką mes girdėjome Briuselyje ne vieną kartą, kad Lietuva vengia dalyvauti diskusijose.
– Jūs sakote, kad Lietuva vengia, bet ji iš tiesų vengia, jos tokia lyg ir nerašyta pozicija yra. Tuo metu, kai, iš vienos pusės, na, tarkime, Vokietija, Prancūzija sako, kad juos reikia priimti, o vengrai tam priešinasi, Lietuva kaip ir nedėsto savo pozicijos viešai, ar ne?
– Visiškai taip. Ir šiandien Lietuva ES koridoriuose yra nustumta prie „blogųjų“ valstybių. Na, mus dažnai linksniuoja su tomis nepaklusniosiomis ES valstybėmis, bet ne dėl to, kad mūsų pozicija yra bloga, arba neišmintinga ar nesolidari, bet tiesiog mes jos neturime. Tiesiog ji nėra dar pasakyta. Aš manau, Lietuva turėtų pasakyti, kad mes elgsimės solidariai, mes suprantame tą problemą, tik norėtume ją spręsti taip, kaip mes galime geriausiai, pasiliekant tą prerogatyvą savo rankose.
– Į viešumą, t.y. į Briuselį, į ES savo nuomonės Lietuva nespinduliuoja, bet čia, viduje, diskusijos vyksta. Ar jūs matote kažkokias konrečias vyriausybės pastangas, netgi, ką ji ruošiasi daryti, kaip jie bus čia priimti?
– Jūs esate visiškai teisi. Iš tikrųjų 2016 metų pradžioje pirmoji dalis pabėgėlių, bėgančių nuo karo, greičiausiai, jie bus šiuo metu esantys Turkijoje, atvyks į Lietuvą. Tačiau kol kas nėra jokio plano, vyriausybė nėra pateikusi nė vieno žingsnio, ką su tais žmonėmis ketinama daryti. Mano supratimas yra toks, kad greičiausiai tie žmonės bus talpinami Rukloje arba kituose pabėgėlių centruose...
– Tą vidaus reikalų ministras sakė, pirmiausia, ten, o po pusmečio į savivaldybes.
– Bet įsivaizduokite, kad toje pačioje Rukloje šiandien pagal technines galimybes galima priimti 90 žmonių. Atleiskite, mes kalbame apie tūkstantį per dvejus metus. Tai kur tie žmonės bus, kokiomis sąlygomis jie ten bus? Kita vertus, visi mokslininkai ir socialinių reikalų ekspertai sutaria, kad didžiausia bėda, ką mes galime savo šalyje padaryti – tuos žmones uždaryti į getą. Tai yra puikiausia terpė augti nusikalstamumui, nes tiems žmonėms neįmanoma susirasti darbo, tinkamai integruotis į visuomenę ir kitos problemos. Mes užkuriame problemų židinį, kuris gali būti Lietuvą lydės labai ilgai.
– Na, bet žiūrėkite, finansų ministras sako, kad biudžete numatys pinigų, tai negali pasakyti, kad visai nieko neveikia ta vyriausybė.
– Na, ačiū Dievui, kad kažkas vieną kitą žodį pasako, bet tą, ką šiandien girdime iš vyriausybės aš pavadinčiau daugiausia blaškymusi.
– Dar viena problema yra, kad kartu su šitais pabėgėliais, kurie iš tiesų yra reikalingi pagalbos ir bėga nuo realios mirties, gali vis dėlto į Europą patekti ir teroristai.
– Kai prasidėjo Arabų pavasaris ir kai vėliau sekė tam tikri veiksmai Šiaurės Afrikoje, Libijoje arba buvo klausimas, ką daryti su Sirija, ES ir pagrindinės valstybės, kaip Vokietija, iškėlė rankas ir pasakė, kad jos nenori dalyvauti tuose konfliktuose arba sprendžiant tuos konfliktus. Kartu, beje, su Rusija ir Kinija. Akivaizdu, kad...
– O Lietuva kaip čia pasielgė?
– Lietuva irgi atsargi buvo. Reikia prisiminti, kad sprendimai buvo pakankamai atsargūs – stovėti nuošalyje. Ir tai rodo, kad vis dėlto tai turi keistis. Lietuva yra ES narė ir, jeigu mes norime, kad ta pabėgėlių problema netaptų nuolatine arba ilgalaike, mes turiem suprasti, kad atsakomybė yra spręsti problemas ten, kur jos kyla. Tai reiškia – stabilizuoti padėtį Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose, nuraminti konfliktus ir tikėtis, kad per 10 metų, per suvokiamą laiko tarpą ten situacija stabilizuotųsi tiek, kad tie žmonės, kurie šiandien bėga, galbūt netgi pradėtų grįžti. Kitas labai svarbus aspektas yra sienų apsauga. Jeigu mes kalbame apie 160 tūkst. naujų pabėgėlių, panašu, kad apsauga dar vis nėra adekvati. Tie žmonės, ir kontrabandininkai, kurie tuos žmones veža, nėra sulaikomi.
– Bet visa tai, ką jūs dabar kalbate ir apie sienų apsaugą, ir apie priežasties, t.y. to šaltinio likvidavimą, dėl ko tie pabėgėliai randasi – ar yra šiandien ES koks nors planas ar jis bent rengiamas, jeigu jo nėra, nes dabar mes kalbame, kad to reikia, bet ar kas nors dirba, kad tai jau būtų kažkaip diegiama?
– Man susidaro įspūdis, kad iš tikrųjų ne. J. C. Junckeris kalba apie 1,6 mljrd. eurų sukurtą fondą, kuris turėtų stabilizuoti situaciją Libijoje. Aš manau, kad tai yra visiškai neadekvatu ir yra trumparegiška. ES turi labai aiškiai prisiimti įsipareigojimus ir dalyvauti tos situacijos sprendime tiesiogiai. Tai reiškia: su humanitarinėmis misijomis, su tam tikrais hot spots, kurie fiskuoja pabėgėlius, kurie padeda toje valstybėje, iš kurios jie bėga. Lygiai taip pat mes turime prisiimti atsakomybę galbūt netgi ir karinėmis priemonėmis, jeigu jos yra pateisinamos arba reikalingos. Šiandien aš to plano kol kas negirdžiu. Ir panašu arba tai yra ateityje, tikiuosi, kad yra kažkur, bet Lietuva turi tame dalyvauti. Vienareikšmiškai, jeigu mes nenorime, kad ta problema būtų 50 metų, kad Artimieji Rytai ir Šiaurės Afrika pasirinks Europą savo namais, mes turime kažkokiu būdu rasti kooperacijos mechanizmą, kuris leistų stabilizuoti situaciją ten ir leistų tikėtis problemos pabaigos.