Gimdamas Jėzus prisiėmė ir žmoniškąją Dovydo giminės istoriją. Evangelijų pagal Matą ir Luką genealogijose primenama, kad ši giminė turi savų juodų dėmių, savų nusidėjėlių.
„Panašiai ir mūsų šeimos bei giminės turi savų dėmių, bet būtent dėl to mums reikia Išganytojo. To, kuris atneša šviesą ir išsklaido mumyse esančią tamsą. To, kuris pažadėjo į mūsų gyvenimą atnešti džiaugsmą – didį ir neblėstantį džiaugsmą“, - Vilniaus arkikatedroje vadovaudamas šventinėms Mišioms sakė arkivysk. G. Grušas, pridurdamas, jog angelo žodžiai mums rodo kelią į pažadėtojo džiaugsmo pilnatvę.
Ganytojas kalbėjo, jog mūsų gyvenimas kupinas daugybės baimių, kurios atima iš mūsų ramybę ir džiaugsmą. Mus kankina visoks nerimas, ypač dėl ateities: dėl sveikatos, dėl ekonominės nežinios, dėl politinių neramumų.
Tačiau angelas mums taria: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas.“
Pasak ganytojo, angelai kreipia mūsų dėmesį nuo žemiškų rūpesčių ir kelia mūsų akis dangaus link. Angelai teikia Dievui garbę ir kviečia mus jungtis į šį šlovinimą ne tiek žodžiais, kiek savo gyvenimu.
„Garbė Dievui – ne tik todėl, kad Jis mus sukūrė ir dovanojo gyvybę, bet ir todėl, kad nepalieka mūsų vienų, veda į pažadėtą tikslą – amžinąjį džiaugsmą ir ramybę Jame. Šis pažadas mums skirtas ne vien amžinybėje, bet taip pat čia ir dabar“, - pabrėžė Vilniaus arkivyskupas metropolitas.
Ganytojas kvietė ne tik asmeniškai, bet ypač savo šeimose pirmiausia būti dėmesingais Dievui, teikti Jam garbę.
„Melskimės kartu ne vien prie stalo, prieš ir po valgio, bet kasdien skirkime laiko asmeniškai ir drauge padėkoti Dievui ir pavesti Jam savo gyvenimą. Susitaikykime su Dievu ir artimaisiais ne tik prieš didžiąsias šventes, bet nuolat. Supraskime, kad švęsti sekmadienį – tai ne vien kiekvieną sekmadienį dalyvauti Šv. Mišiose, bet ir skirti laiko vieni kitiems, dalytis Dievo meile, ypač šeimose“, - sakė arkivysk. G. Grušas.
Kalbėdamas apie dovanojimo kultūrą, ganytojas pabrėžė, jog tai ne tiek blizgučių ir žaislų dovanojimas, kiek savęs ir savo laiko dovanojimas pirmiausia Dievui, o tada – kitiems šeimoje ir visuomenėje. Būtent tai mums suteikia žadėtą džiaugsmą ir ramybę. To mes labiausiai trokštame savo širdies gelmėje.
„Kalėdinio džiaugsmo formulę angelai mums duoda ne tik šiai nakčiai, bet ir kiekvienai dienai, - kalbėjo arkivyskupas. - Ji išsklaido mūsų baimes. Ja vadovaudamiesi sugebėsime gerbti vieni kitus, mūsų šeimyninis gyvenimas klestės, o visuomenėje bus daugiau teisingumo. Ši formulė veda mūsų žingsnius ramybės keliu“.
Baigdamas iškilmingų Mišių pamokslą G. Grušas kvietė tikinčiuosius jungtis šį vakarą į angelų chorą ir savo gyvenimu kasdien giedoti: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms.“
Pagrindinėje Lietuvos šventovėje – Vilniaus arkikatedroje šventinės Mišios prasidėjo 21 val. tradiciniu prakartėlės pašventinimu Katedros aikštėje. Eucharistijai pirmą kartą vadovo naujasis Vilniaus arkivyskupas metrolopitas Gintaras Grušas.
Prakartėlė džiugins iki Trijų Karalių
Kūčių naktį pašventinta Katedros aikštės prakartėlė vilniečius ir miesto svečius džiugins iki Trijų Karalių. Joje matysime ne tik natūralaus dydžio Šventąją šeimyną, bet ir kitus tradicinius prakartėlės personažus: asilą ir jautį, žvaigždes, piemenis ir kitus.
Kaip DELFI yra komentavusi menotyrininkė dr. Sigita Maslauskaitė, jautis, kuris vėliau buvo naudojamas emblematikoje ir herbuose, yra visiškai save atiduodančiojo ženklas. Šis gyvulys ne tik dirba žmogui, bet ir atiduoda savo odą bei mėsą.
„Gaila, kad asilas vėlyvaisiais laikais įgavo kvailo gyvūno vardą, tačiau visų pirma tai – vargšų gyvulys, naudojamas turto ir skurdo kontrastui pabrėžti. Pasaulio Išganytojo gimimo scenoje asilas liudija ypatingą nusižeminimą ir skurdą, o jautis – nuolankumą ir atsidavimą“, - sakė dr. S. Maslauskaitė.
Paklautsa, kodėl į Betliejų žvaigždė atvedė tris karalius ir kodėl jie – skirtingų rasių, DELFI pašnekovė teigė, jog Šventajame rašte neminima, kiek jų buvo ir tai davė erdvės įvairiausioms interpretacijoms. Vienos gotikinės katedros portale prie kūdikio vaizduojama net iki 40 išminčių!
Mokslininkai patvirtino ypatingą žvaigždžių išsidėstymą
Mato evangelijoje užsimenama, kad Išminčiai atėjo iš Rytų šalies, sekė paskui žvaigždę, pasirodžiusią Jėzaus gimimo išvakarėse.
Kaip nustatė mokslininkai, evangelijose minimu konkrečiu Erodo valdymo metu iš
tiesų buvo ypatingas žvaigždžių išsidėstymas.
Pamatęs Dievą - paseno
Kaip pasakoja legenda, pirmasis išvydęs Kūdikį nuo kupranugario nušoko jauniausias, vikriausias išminčius, tačiau pribėgęs prie jo, iš to nuostabaus patyrimo, kad mato Dievą, akimirksniu paseno.
„Todėl ikonografijoje dažniausiai pats seniausias, garbingiausias karalius bučiuoja Kūdikio kojytę arba yra arčiausiai jo, o juodaodis ir kitas stovi šalia, arba klūpo“, - sakė menotyrininkė.
Karalių dovanotas auksas reiškia pagarbą kaip karaliui, smilkalai – jo dieviškumui, o mira, kuri naudojama mirusiesiems balzamuoti, nurodo būsimą Išganytojo mirtį.
Piemenėlių Mišiomis prasideda Kalėdų aštuondienis
DELFI primena, jog Piemenėlių mišiomis prasideda liturginių apeigų, primanančių Dievo Sūnaus įsikūnijimo slėpinį, aštuondienis.
Šv. Kalėdos - svarbiausia po šv. Velykų metų šventė, kurią krikščionys pradėjo švęsti jau nuo IV-o amžiaus. Tuo metu, paliepus imperatorienei Elenai, Betliejuje, Jėzaus gimimo vietoje, buvo pastatyta Viešpaties Gimimo Bazilika. Vėliau siekiant įamžinti Jėzaus gimimą, atsirado paprotys statyti prakartėlę.
Piemenėlių mišios laikomos Kalėdų vidurnaktį. Dalyvavimą ypatingoje Eucharistijoje katalikai vadina svarbiausiu Jėzaus atėjimo į šį pasaulį šventimo elementu.
Dalijasi kalėdaičiu
Pats kalėdaitis primena apie duoną - Dievo dovaną. Tegul jos niekada nepristinga mums ir mūsų artimiesiems.