Panevėžietė Viktorija Paltanavičienė prisipažįsta, kad pačiai vis dar sunku patikėti, jog mažieji jos kovotojai jau spalio 18-ąją švęs penktąjį gimtadienį.
Atrodytų, taip neseniai išgirdusi žinią, kad po širdimi nešioja ne vieną, o net keturias gyvybes.
Nors nėštumas ir gimdymas buvo didžiulis tiek fizinis, tiek psichologinis išbandymas, moteris visuomet buvo tikra, kad gyvenime niekas šiaip sau nevyksta. Ir Dievas bet kam tokių dovanų nedovanoja.
Net šiurpas nueina oda vien pagalvojus, kas būtų buvę, jeigu ji būtų pasidavusi medikų spaudimui dar įsčiose pašalinti du vaikučius.
Puikiai suvokusiai, kuo rizikuoja, tikėjimas ir pozityvumas Viktorijai padėjo sulaukti savojo stebuklo.
„Jau dvynių laukimas yra rizikingas, o čia – ketvertukas. Man pavyko juos išnešioti iki 32 savaičių, – pasakoja ketvertuko mama. – Nors ankstukai labai dažnai susiduria su įvairiomis sveikatos bėdomis, mūsų atvejis išskirtinis – jie visi sveiki. Mano ketvertukas visuomet buvo tikri kovotojai.“
Neišskiriama šutvė
Paklausus, ar vaikams ūgtelėjus juos auklėti ir prižiūrėti lengviau, V. Paltanavičienė nusišypso: kiekvienas jų amžiaus tarpsnis turi savų iššūkių.
Pirmieji metai buvo nemigos. Kadangi mažieji gimė mažesnio svorio, buvo būtina juos maitinti kas tris valandas. Viktorija nė neslepia, kad tuos metus dėl nuovargio ir miego trūkumo vaikščiojusi lyg zombis.
„Be galo esu dėkinga savo tėveliams. Jie daugiau kaip pusę metų gyveno pas mus ir padėjo naktimis maitinti mažylius, leido man nors kiek pamiegoti. Jeigu ne jų pagalba, nežinau, kaip būčiau susitvarkiusi“, – sako mama.
Vaikams pradėjus vaikščioti, teko bėgioti jiems iš paskos. Tas nesaugumo jausmas, kai mažieji eina, griūna, o kai kada net vienas kitą pastumia – lydėjo ilgą laiką. V. Paltanavičienė trumpai atsikvėpti sako galėjusi tik tuomet, kai mažieji, sulaukę 3-ejų, iškeliavo į darželį.
Tačiau tos atokvėpio akimirkos būdavusios trumpos: su darželiu prasidėjo ir nesibaigiantis ligų maratonas.
„Darželis išties didelė pagalba, bet pirmais lankymo metais, atrodo, persirgome visomis įmanomomis ligomis, – atsidūsta Viktorija. – Jeigu suserga bent vienas, neturiu, kas kitus tris vaikus nuvežtų ir pasiimtų iš darželio. Bet paprastai jeigu susirgo vienas, ir kiti iš paskos.“
O kur dar brolių ir sesės nesibaigiančios išdaigos?
Nors kiekvienas jų, anot mamos, labai skirtingo charakterio, kartu tampa neišskiriama šutve. Mušasi, pykstasi taip bandydami vienas kito kantrybę, bet atskirai irgi negali – visuomet gina savus.
Jeigu būna taip, kad bent vieną anūką pasiima seneliai, kiti trys jaučiasi it nesavi.
„Tik tapusi ketvertuko mama supratau, kad filmukas apie beždžioniukus ir jų mamą visai nejuokingas, – nuoširdžiai prisipažįsta V. Paltanavičienė. – Kartą vaikai sugebėjo namuose išbarstyti net keturis kilogramus miltų. Jiems buvo linksma, bet man, pamačius šį vaizdą ir baltas nuo miltų galvas, net rankos nusviro.“
Teko išskirti
Auginant ketvertuką didžiulis pliusas, kad visuomet yra draugų. Jeigu kurie du ir susipyksta, yra dar du, į kuriuos galima atsiremti.
Ir sesė šioje kompanijoje, anot mamos, stipriu charakteriu broliams nė kiek nenusileidžia.
„Jau pilve Patricija buvo didžiausia tiek ūgiu, tiek ir svoriu – iki šios dienos broliai jos nepralenkė, – pasakoja Viktorija. – Ji mano karingoji princesė Ksena! Patricija moka už save pakovoti, o jeigu ko užsimano, būtinai pasieks.“
Susitvarkyti su vaikais iššūkių kyla ne tik mamai, bet ir darželio, kurį lanko mažieji, pedagogams. Todėl šiemet buvo nuspręsta juos leisti į skirtingas grupes: Nojų su Patricija – į bendraamžių, o Tajų ir Rėjų – į metais vyresnių, jau priešmokyklinukų grupę.
Mėlynakiai Tajus ir Nojus – identiški dvyniai, tad kad auklėtoja jų nepainiotų, buvo išskirti. O rudaakiai Patricija ir Rėjus į skirtingas grupes iškeliavo dėl karingesnio, tvirtesnio charakterio.
Šie metai, mano Viktorija, parodys, ar jos „eksperimentas“ pasiteisino, tačiau jau dabar matanti, kad buvimas su vyresniais vaikais Tajui ir Rėjui išeis tik į naudą.
„Daug domėjausi užsienio patirtimi, – sako ji. – Ten rekomenduojama atskirai ugdyti net dvynius, nes tuomet jie vienas kito labiau pasiilgsta, turi savų draugų, veiklų ir pomėgių. Geriau atsiskleidžia jų talentai ir galimybės.“
„Jeigu būtų įmanoma, leisčiau juos ir į skirtingas klases. Bent jau prašyčiau, kad nesėdėtų viename suole“, – su šypsena priduria panevėžietė.
Augant vaikams, vis labiau skleidžiasi ir jų talentai bei polinkiai.
Jau nuo praėjusių metų mažieji lanko robotikos būrelį darželyje, o šiemet būrelius išbandė ir už jo ribų: šeštadienį rytais skuba į anglų kalbos pamokėles, vakarais mokosi plaukti arba lanko mankštas.
Patricija po pertraukos vėl grįžusi į šokius, Tajus pradėjo žaisti krepšinį – vos pamačius kamuolį jo akys tiesiog užsidega.
„Vaikams patinka, o ir didelę naudą matau. Ypač po baseino jie būna išsisėmę, ramūs ir puikiai miega“, – pasakojo Viktorija.
Vertybes skiepija nuo mažens
Be abejo, šeima vis dažniau išvyksta ir pramogauti. Pernai Viktorija savo ketvertuką pirmą kartą buvo nuvežusi prie jūros, o šiemet Baltijos pakrantę aplankė net tris kartus. Su mažyliais keliavo ir po sostinę: kilo į Gedimino pilies kalną, vaikštinėjo Bernardinų sode. Nors keliauti su keturiais mažyliais nelengva, tačiau įmanoma.
Tiesa, visas šias pramogas Tajui, Nojui, Rėjui ir Patricijai dažniausiai reikia užsidirbti.
Panevėžio ketvertukas – vieni jauniausių nuomonės formuotojų Lietuvoje.
Kaip pasakoja jų mama, pradėjusi į socialinius tinklus kelti šeimos gyvenimo akimirkas pajutusi, kad žmonėms patinka matyti, kaip auga mažieji, sekti jų išdaigas. O vėliau tai tapo būdu prisidurti prie šeimos biudžeto – nors atlygis už kuriamas reklamas dažniausiai būna ne pinigais, bet žaislais, knygelėmis, drabužiais, batais ar galimybe lankyti būrelius.
Viktorija neslepia patyrusi šoką, kai po ketverių metų įdirbio kuriant atžalų dienoraštį socialiniame tinkle jis vieną dieną buvo tiesiog užblokuotas. Tačiau moteris nenuleido rankų ir su dar didesniu entuziazmu viską pradėjo iš pradžių.
„Tai yra darbas – reikia nufilmuoti, sugalvoti scenarijų, kad būtų įdomu ir patiktų žiūrovui. O ir su vaikais tenka pavargti, kol sutinka papozuoti. Turiu dirbti taip, kad ir kitais metais už reklamą mums pasiūlytų nemokamą būrelį“, – tiesiai sako V. Paltanavičienė.
Jos vaikai niekuomet nebuvo pertekę žaislų ar daiktų. Kuo daugiau žaislų – tuo daugiau netvarkos, kurią daugiausia tenka tvarkyti mamai. Ji ir savo atžalas mokanti, kad svarbiausia ne daiktai, o emocijos – tai, ko ir po daugelio metų neįmanoma pamiršti. Todėl savo penktąjį gimtadienį ketvertukas švęs vaikų žaidimų kambaryje su draugais. Ir atvykstančiųjų į gimtadienį bus prašoma vietoj balionų atnešti ėdesio beglobiams gyvūnams.
„Savo vaikams skiepiju, kad svarbiausia ne dovanos, daiktai, bet artimi ir brangūs žmonės šalia. O po gimtadienio aplankysime ir prieglaudose gyvenančius keturkojus ir nuvešime jiems suaukoto maistelio. Noriu jiems parodyti, kaip svarbu dalintis ir padėti kitiems“, – gimtadienio šventės planus atskleidė V. Paltanavičienė.
Išmoko mylėti save
Visas jaunos moters gyvenimas dabar sukasi tik aplink vaikus.
Šie metai buvo kaip niekad sunkūs – Viktorija viešai prakalbo, kad su vaikais jai teko išeiti iš šeimos namų į nuomojamą butą dėl vyro smurto. Nors žengti tokį žingsnį buvo be galo sunku, kito pasirinkimo ji sako neturėjusi.
„Labai gaila vaikų, jie savo tėtį labai nuoširdžiai myli. Bet negalėjau leisti, kad prieš mane būtų keliama ranka. Kalbėti apie patirtą smurtą viešai nebuvo lengva, bet po tokios išpažinties aš jaučiausi saugesnė“, – atvira V. Paltanavičienė, drąsinanti ir kitas moteris, patiriančias sutuoktinio ar mylimojo smurtą, nekentėti.
Tvirtu Viktorijos įsitikinimu, nė viena moteris, likusi su vaikais, nepražus.
Taip, pradžia niekuomet nebūna lengva, ji ir pati buvusi priversta skaičiuoti kiekvieną centą. V. Paltanavičienė nė neslepia, kad jos šeima gauna „Maisto banko“ davinius ir drabužių kartais ieško dėvėtų rūbų parduotuvėse. Tačiau dabar su vaikais gali jaustis saugūs ir būti tiesiog savimi.
„Vis dar gajus stereotipas „O ką žmonės pasakys!“ – apgailestauja Viktorija. – Mano kartai nebuvo diegiamas toks dalykas, kaip meilė sau. Bet skyrybos privertė atsigręžti į save: būti savimi, niekam nesiteisinti, neįrodinėti, atsiriboti nuo tų, kurie skaudina mane ir mano vaikus.“
Anot moters, ištrūkus iš toksiškos aplinkos ne tik dingo daugelis baimių, bet aplink ją atsirado ir daug gerų žmonių. O svarbiausia, jog pati išmoko paprašyti kitų pagalbos.
Dabar V. Paltanavičienė svarsto, kad anksčiau jos klaida buvęs noras viską daryti pačiai, su niekuo nesidalijant rūpesčių našta.
„Žinau, kad gyvenime niekas nevyksta be reikalo, viskas atsitinka tada, kada reikia, – sako Viktorija. – Aš taip pat girdėjau, kad viena su keturiais vaikais neišgyvensiu, niekas man neišnuomos būsto, valgysiu tik kruopas. Bet kaip nusiteiksi, taip ir bus.“
„Man visuomet pirmoje vietoje buvo vaikai, bet psichologė įdiegė, kad pirmoje vietoje turi būti mama, moteris, nes vaikai laimingi bus tik tuomet, kai laiminga bus jų mama. Dabar jau žinau, kas yra meilė sau“, – moterišku pozityvumu spinduliuoja garsiojo ketvertuko mama.
