aA
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) lyderis Gabrielius Landsbergis turi prezidento rinkimams hipotezę, pagal kurią „valstiečių“ pirmininkas Ramūnas Karbauskis galiausiai eis tartis pas Gitaną Nausėdą. Politikas taip pat užsimena apie naują skirties liniją politinių partijų sistemoje, kur kalbama nebe apie kairę ir dešinę, o apie demokratiškas ir esą mažiau demokratiškas politines jėgas.
© DELFI / Andrius Ufartas

Interviu DELFI jis taip pat išsakė lūkestį, kad TS-LKD per rinkimus gaus daugiausiai mandatų į savivaldybių tarybas, įvertino prezidentės D. Grybauskaitės kadencijas ir išsakė savo nuomonę apie Mariaus Ivaškevičiaus romaną „Žali“, kurį politikas yra skaitęs.

Kitus interviu su politinių partijų lyderiais apie artėjančius rinkimus galite skaityti čia:

Karbauskio prognozė: jei laimės Šimonytė, bus dar vieni rinkimai

Žemaitaitis: Prezidento rinkimams juodoji pusė ruošia visai kitą scenarijų

Kirkilas nepamiršo, ką prieš rinkimus darė Dalia Grybauskaitė: tai yra nepriimtina

- Pradėkime nuo savivaldos rinkimų, prasidėjo išankstinis balsavimas. Koks rezultatas konservatoriams būtų geras?

- Mes paprastai į savivaldos rinkimus žiūrime per Tarybos mandatų skaičių. Per 2015 m. rinkimus buvome antri, socialdemokratai buvo pirmi, „valstiečiai“ – kažkur stipriai žemiau. Mūsų lūkestis šį kartą pagal mandatų skaičių būti pirmiems.

Merų atžvilgiu skirtingos savivaldybės yra labai sunkiai palyginamos, (…) o (pagal mandatų skaičių) atsispindi ir partijos bendras vertinimas ir šiek tiek sumažėja regioniškumas. (...)

Jeigu bandytume projektuoti galimus rezultatus, tai manau, kad nustebins Gintautas Paluckas. Jeigu tiksliai atsimenu, ir mūsų skaičiavimai yra tikslūs, tai nuo 1997 m. socialdemokratai yra laimėję bemaž visus savivaldos rinkimus (nepriklausomai nuo to, koks būdavo jų nacionalinis reitingas). Tai rodo, kad yra didelis jų palaikymas regionuose.

Mes dėjome pastangas, kad mūsų atveju tai keistųsi, dėl to tikimės pirmosios vietos. Bet manau, kad G. Paluckas tikrai nebus praradęs tiek, kad nukristų žemiau.

Trečioji vieta manau, kad būtų komitetams. Žinau, kad jų situacijos yra labai skirtingos, bet, jeigu mes traktuotume komitetus kaip kažkokią naują politinę jėgą Lietuvoje, tai manyčiau, kad trečiąja politine jėga bus būtent komitetų surinktas tarybos narių skaičius. Šiandien jie turi 112. Manau, kad tas skaičius tikrai gali augti vos ne dvigubai.

Toliau turbūt bus „valstiečiai“, šiek tiek pasistiebę nuo savo paskutinio rezultato.

- Rezultatai Kaune stebino praėjusiais rinkimais. Kaip vertinate situaciją šiame mieste, ir kokių ambicijų ten turite?

- Savikritiškai žiūrint į situaciją iš partijos perspektyvos, aš manau, kad TS-LKD buvo praradę progą laiku atsinaujinti. Tai labai jautėsi, tapo vis sudėtingiau atrasti naujų lyderių, žmonių, veidų, kurie pasiūlytų Kaunui naują viziją. Aš džiaugiuosi, kad pastaruoju metu pavyko tą pakeisti. Ypač džiaugiuosi Jurgitos Šiugždinienės prisijungimu prie komandos. Man atrodo, kad tokio pobūdžio žmonių seniai trūko – profesionalė, žmogus iš akademinės erdvės, buvusi prorektorė, laikinoji Kauno technologijos universiteto rektorė, žmogus su labai aiškia vizija ir gebėjimu ją pagrįsti konkrečiais skaičiais ir įsivaizdavimu, kaip tą galima pasiekti. Tai padeda pradėti mums naują etapą Kaune.

- Ar pavyksta savo politinius tikslus ten įgyvendinti Visvaldo Matijošaičio fone?

- Manau, kad Kaune mes matysime labai paradoksalią situaciją. Po rinkimų ten tikriausiai matysime situaciją, kuri šiek tiek primeną tą, kuri yra Lietuvoje – dvipartinę sistemą, kurioje išliks V. Matijošaičio „Vieningas Kaunas“ ir Tėvynės sąjunga.

Dabar keistai atrodo liberalo Kauno vicemero pataikavimas Kauno merui. Debatų metu žmogus gauna patarimus iš Kauno mero, ką sakyti. Ta situacija atrodo labai sunkiai paaiškinama. Ji lems Liberalų sąjūdžio dar prastesnius rezultatus Kauno mieste. Tikėtina, kad jie gali tiesiog neperlipti 5 proc., nes dalį pasiimsime mes, dalį pasiims V. Matijošaitis, ir Kaunas dalinsis tarp dviejų jėgų.

Aš matau tokią tendenciją, ji nėra sveika, ji rodo politinės sistemos trapumą. Mes jau dabar pradėjome fiksuoti tam tikrą oligarchizacijos nuovargį. Ne-partijos, komitetai, kurie imituoja politinę organizaciją, ir yra daugiau vienasmeniai institutai, ypač remiami stipraus verslininko, su savimi atsineša didžiules rizikas – korupcijos, neskaidrumo, vienvaldystės, mažėjančios demokratijos, ir tas sukuria žmonėms nuovargį. Ir manau, kad to mes matysime daugiau ir ateityje.

Gabrielius Landsbergis: nėra kito kandidato, pas kurį eis Karbauskis – tik Nausėda
© DELFI / Andrius Ufartas

- Ar Jūs turite davę kokias nors instrukcijas savo partijos skyriams nesudarinėti koalicijų su kokiomis nors partijomis? Ar turite kokią nors strategiją šiuo klausimu?

- Kol kas ne, dar tik vyksta diskusijos partijos vadovybės lygmeniu. Prieš savaitę prezidiumo posėdyje mes turėjome pirmą preliminarią diskusiją šiuo klausimu. Aš iškėliau savo asmeninę viziją, kurią siūlysiu palaikyti – kalbu apie tam tikro demokratinio fronto Lietuvoje poreikį.

Prieš savaitę prezidiumo posėdyje mes turėjome pirmą preliminarią diskusiją šiuo klausimu. Aš iškėliau savo asmeninę viziją, kurią siūlysiu palaikyti – kalbu apie tam tikro demokratinio fronto Lietuvoje poreikį.

Tai reiškia, kad partijos, kurios akivaizdžiai šiandien yra išsakiusios, kad demokratija yra viena pamatinių vertybių valstybėje bei politinėje sistemoje, turi maksimaliai vienyti savo pastangas tą demokratiją ginti. Manau, kad po rinkimų prioritetas turėtų būti skiriamas toms partijoms, kurios akivaizdžiai pasisako už demokratinių procesų saugojimą ir savo partijose juos diegia.

Suprantu, kad absoliutaus sprendimo savivaldoje negali būti dėl to, kad yra pačios įvairiausios situacijos. Net šiandieninė patirtis rodo, kad koalicijas Tėvynės sąjunga turi su bemaž visomis partijomis, jeigu žiūrėtume per visas 60 savivaldybių. Tai yra normali praktika. Galima išreikšti lūkestį, pateikti rekomendaciją, bet dauguma skyrių savivaldybėse tvarkosi taip, kaip jiems išeina.

- Ar artėjant Seimo rinkimams galime matyti vis glaudesnį artėjimą jūsų su G. Palucku? Jo pavardę jau išgirdau ir mūsų interviu, taip pat ir iš vienos politologės girdėjau pamąstymų, kad tai gali būti bene vienintelis realus variantas po Seimo rinkimų jums sudaryti valdančiąją koaliciją.

- Aš pabrėžiu, ką jau esu sakęs: matau dideles G. Palucko pastangas įtvirtinti dabartinę socialdemokratų partiją kaip demokratinę partiją. Mes galime nesutarti dėl daugybės dalykų, vienas tokių akivaizdžiausių yra gynybos klausimas. Socialdemokratai yra nepasirašę net partijų susitarimo dėl išlaidų gynybai augimo.

Tačiau frakcijų Seime bendradarbiavimas parodė, kad mes iš tikrųjų nuoširdžiai stovime toje pačioje pusėje labai daugeliu klausimų. Tas man suteikia vilties, kad tos diskusijos gali tęstis ir ateityje.

- G. Paluckas ir Jūs esate jaunosios kartos politikai. Sunku įsivaizduoti, kad abiejų partijų senbuviai pritartų tokiam bendradarbiavimui. Ar tai tikrai įmanoma?

- Tai yra ankstyvas klausimas. Jis nėra pristatytas. G. Palucko netgi dabar nėra frakcijoje, bet vis dėlto bendradarbiavimas yra kokybiškas ir turiningas. Jis nėra grįstas tik asmeniniu ryšiu, bet yra temų, kuriomis mes puikiai randame susitarimą, ir man tas teikia vilties.

Lietuva gali atsidurti tokioje situacijoje, kuri man tikrai kelia nerimą, kai pavojus demokratijai, apie kurį mes dažnai kalbame kaip apie teorinę galimybę, žiūrėdami į Vengriją, Lenkiją, gali tapti realybe ir Lietuvoje. Pavyzdžių yra, jie dar nėra griaunantys pamatus, bet jie yra reikšmingi. Pavyzdžiui – referendumas dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo, kuris yra skelbiamas ypatinga skuba, neeilinio posėdžio metu, be jokios diskusijos. Tokie pavyzdžiai rodo, kad valdančioji dauguma yra suinteresuota konsoliduoti savo valdžią ir demokratijos, ir teisės viršenybės sąskaita.

Lietuva gali atsidurti tokioje situacijoje, kuri man tikrai kelia nerimą, kai pavojus demokratijai, apie kurį mes dažnai kalbame kaip apie teorinę galimybę, žiūrėdami į Vengriją, Lenkiją, gali tapti realybe ir Lietuvoje. Pavyzdžių yra, jie dar nėra griaunantys pamatus, bet jie yra reikšmingi.

Mokslininkai, analizuojantys tokias tendencijas pasaulyje, pastebi, kad jų jau yra Vakarų Europoje. Pavyzdžiui, Italijoje dvi populistinės partijos su savo nesuvokiamomis darbotvarkėmis laiko paėmusios įkaite Vyriausybę. Ką tokiu atveju turi daryti tradicinės partijos? Jos turi formuoti demokratinį frontą. Pasakyti: žiūrėkit, mes nesutariame dėl ekonomikos, mokesčių, švietimo principų ar dar kokių nors dalykų, bet mes sutariame dėl kelių dalykų – mes esame tie, kurie esame už teisės viršenybę, už žmogaus teises, demokratijos principus. Iš principo esame tie, kurie gina vadinamąją liberaliąją demokratiją.

- Arvydas Juozaitis po truputį žengia į politinę areną, kol kas mes jį matome prezidentinių rinkimų kontekste, bet svarstoma, kad yra įdomesnis jo galimas pasireiškimas per Seimo rinkimus. Kaip matote šiuos procesus?

- Tikriausiai nenustebinsiu, kad aš įžvelgiu tam tikrus su nacionaliniu saugumu susijusius dalykus. Yra keistų tendencijų: pavyzdžiui, kodėl žmogus, kurdamas, mano akimis žiūrint, pseudo patriotinę politinę jėgą kviestųsi į savo konferenciją Vokietijos AfD (Alternatyva Vokietijai) partiją? Su bet kuriais vokiečiais pakalbėkite, tai yra prorusiška partija. Ji vykdo detaliai surašytą Kremliaus darbotvarkę, o ją pasikviečiame į Lietuvą? Kad ji perduotų tą darbotvarkę A. Juozaičiui?

Toks yra retorinis klausimas, ir man jis neduoda ramybės. Aš prisimenu praeitų metų Valstybės saugumo departamento ataskaitą, kurioje buvo pasakyta, kad Kremlius turės savo kandidatą. Tai yra drąsi formuluotė. Nemanau, kad nebūtų pagalvota tris kartus parašant tą ataskaitą. Tas skamba galvoje.

Neseniai teko skaityti straipsnį apie vieną iš dviejų Italijos populistinių partijų – „Lega“. Paaiškėjo, kad ji turėjo sutartį su Rusijos naftos bendrove gauti paramą benzinu, ir teisę tą benziną parduoti Italijoje. Spaudoje paskelbta apie keisčiausias Kremliaus finansavimo schemas.

Ar mes imtume Marine Le Pen, ar „Brexit'o“ rėmėjus Anglijoje, visur mes matome Kremliaus virvutes – per kuro apmokėjimus, per lengvatines paskolas per Čekijos bankus, kurios suteikiamos M. Le Pen. Lyg čia būtų didžiulis šachmatų žaidimas, kurį Kremlius žaidžia savo pėstininkais, nereikšmingomis figūromis, bet tas pėstininkų spiečius ir jų judėjimo trajektorija primena vieni kitus. Mes matome radikalėjimą, dažnai dirbtinį, ir klausimas – ar už to nestovi kokie nors interesai?

- Jūsų partijoje yra dalis žmonių, kurių politinės nuostatos labiau siekia dešinės pakraštį, ar nematote grėsmės, kad jie ten nubyrėtų?

- Aš manau, kad yra labai daug sveiko proto mūsų politinėje bendruomenėje. Be abejonės žmonės yra jautrūs istorinei atminčiai, tas yra natūralu. Bet iki šiol mes buvome ta politinė jėga, kuri sugebėdavo atskirti pelus nuo grūdų. Atsimenu, žemės referendumas irgi buvo toks faktas. Jis irgi turėjo neva tautišką, patriotinę potekstę. Ramūnas Karbauskis tada lipo ant scenos.

Bet vis dėlto diskusija mūsų partijoje buvo labai aiški: mielieji, jeigu mes pasiduosime šitai emocijai, tai grės mums išstojimu iš Europos Sąjungos arba bent jau labai griežtomis sankcijomis. Ir mūsų partija tą suprato.

- Truputėlį nukrypsiu į kultūrines temas. Kalbant apie tautiškumo temą, ar Jūs skaitėte (Mariaus Ivaškevičiaus) romaną „Žali“ ?

- Taip.

- Ir kaip Jūs jį vertinate?

- Iš pradžių buvau iš tų žmonių, kurie perskaitė pirmus septynis puslapius, ir stipriai įsiskaudino. Man tikrai yra jautri partizanų tema. Aš esu užaugęs toje dvasioje, mano tėtis yra daręs daugybę filmų apie partizanus, ir ta tema nuolat mano šeimoje buvo, ir dabar aš savo vaikus ta pačia dvasia auginu.

Tada nusprendžiau perskaityti daugiau negu septynis puslapius, ir atsisėdęs per keletą dienų perskaičiau visą knygą. Neradau toje knygoje nieko, už ką reikėtų smerkti arba bausti. Tai yra literatūra.

Vienintelis dalykas, kuris ir man šiek tiek užkliuvo, bet tai yra asmeninė skaitytojo nuomonė – aš, galbūt, vengčiau naudoti tikro žmogaus vardą ir pavardę. Aš kalbu apie Joną Žemaitį – Vytautą. Ten yra ir kiti. Tai yra atpažįstamos istorinės asmenybės, kurios atitinka ir Jono Žemaičio biografiją.

Žmonės, turbūt, nebūtinai nori atsidurti aprašomoje literatūrinėje scenoje, ypač neklausti, ypač, jeigu jie yra tragiškai nužudyti ir nebeturintys nei vaikų, nei giminių. Tas aspektas yra jautrus.

Bet vis dėlto norėčiau pasakyti du dalykus: aš iš M. Ivaškevičiaus į šitą klausimą, sau iškeltą, atsakymą išgirdau. Jis pasakė, kad jis dabar to nerašytų. Kad tada jis nematė Jono Žemaičio kaip tokios istorinės figūros, kokia ji yra dabar pripažinta. Mano supratimu, tai yra tam tikras atsiprašymas už galbūt neapdairų žingsnį.

Bet vis dėlto norėčiau pasakyti du dalykus: aš iš M. Ivaškevičiaus į šitą klausimą, sau iškeltą, atsakymą išgirdau. Jis pasakė, kad jis dabar to nerašytų. Kad tada jis nematė Jono Žemaičio kaip tokios istorinės figūros, kokia ji yra dabar pripažinta. Mano supratimu, tai yra tam tikras atsiprašymas už galbūt neapdairų žingsnį.

Tiems žmonėms, kurie labai piktinasi aš sakau: žiūrėkime taip – tai yra literatūros kūrinys ir dedame tašką. Jeigu yra vienintelis aspektas, kurio buvo galima išvengti, tai žmogus pripažino, kad jis pasielgė neapdairiai.

Kitas momentas yra ir kitoje pusėje – kūrinys žmonėms turi teisę nepatikti. Kartais man atrodo, kad ir Marius, galbūt, ir reklaminiais tikslais (girdėjau, kad knyga parduodama tikrai neprastai. Aš sveikinu jį) piktinasi žmonių teise piktintis jo kūriniu. Laisvoje visuomenėje mes turime teisę ir parašyti, ir pasipiktinti, ir pasidžiaugti.

Gink Dieve, neturi net kalbos būti apie jokį kreipimąsi į Generalinę prokuratūrą, bet aš suprantu, kad žmonėms gali nepatikti. Ir viskas tame yra tvarkoje. Yra žmonių, kuriems klaikiai nepatinka Dostojevskis, ir jie yra klaikiai juo pasipiktinę. Ką gi dabar jiems pasakysi?

- Kartais mene yra naudojamos realios asmenybės prototipai. Turiu mintyje, ne partizanus, bet, pavyzdžiui, yra Paolo Sorrentino filmas „Silvio“.

- Tebūnie, tai yra diskusija. Yra gausybė pašiepiančių filmų ir klausimų, ar galima šaipytis iš istorinių asmenybių? Vieni masto vienaip, kiti – kitaip.

Čia nėra šaipymasis. Bet mano subjektyvia nuomone, tai buvo per arti realybės. Man teko antrą kartą perskaityti Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės „Žuvusiųjų prezidentą“ (Jono Žemaičio biografiją). Aš suprantu, kad Marius rašė „Žalius“ pasidėjęs šią biografiją. Ir tu matai, kad tai yra pergamentinė literatūrinė kopija, kuri, galbūt, šiek tiek kartais net nejaukiai primena tikrus faktus.

Tai aš tiesiog pasigedau empatijos. Pagalvojau, ar norėčiau skaityti apie kokį nors artimą arba pažįstamą žmogų išgalvotą realybę, kuri būtų netoli tikrovės, bet būtų netiesa? Tai yra įdomus klausimas, reikėtų jį sau paanalizuoti. Gyvename fake news (melagingų žinių) laikais, kur tikrovė susipina su fikcija, ir mes sunkiai gebame atsirinkti faktą nuo teisybės. Gal tai kartais gali įjungti atsargumo momentą.

Vienas dalykas, kuo (turbūt netradiciškai šioje temoje) aš pasidžiaugsiu, kad man ypač trūksta gilios diskusijos mūsų pasipriešinimo klausimu. Kai diskusija susiveda į tai, kad reikėtų uždrausti knygą ir kreiptis į Generalinę prokuratūrą, tai nėra teisinga.

Pavyzdžiui, kalbėdamas apie skulptūrą Lukiškių aikštėje, aš iškėliau mintį: kodėl mums reikia skulptūros? Ką mes norime pabrėžti? Ką mes norime išreikšti? Aš asmeniškai norėčiau džiaugtis pergale. Nes aš tikiu, kad partizanų kova nebuvo veltui. Ji mums atnešė laisvę, kurią mes turime šiandien. Galėtume praplėsti diskusijas erdves, pasiginčyti, nesutarti, rasti kompromisą. Man atrodo, kad kartais mes įsikalame du vinukus į sieną ir aplink juos vis sukame nematydami platesnio konteksto.

- Grįžkime prie politinių temų. Paminėjote vieną referendumo temą – dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo. Planuojamas dar ir antras – apie dvigubą pilietybę. Kaip juos abu vertinate, ir ar jie nežlugdo vienas kito?

- Jie yra paradoksalūs savo turiniu. Iš vienos pusės mes norime padėti žmonėms išsaugoti pilietybę, sakydami, kad nenorime tų žmonių prarasti kaip mūsų viešojo gyvenimo dalyvių. Nes pilietis yra žmogus, dalyvaujantis valstybės valdyme, viešajame gyvenime. Vadinasi, mes norime suteikti galimybę likti mūsų viešajame gyvenime, suprasdami, kad tai yra svarbu, ir jų nuomonė mums yra svarbi. Aš tam pritariu.

Kitas referendumas (dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo) sako, kad tie žmonės nebedalyvauja viešajame gyvenime, ir dėl to reikia mažinti viešąjį atstovavimą. Tie dalykai nedera. (…)

Išskirkime keletą struktūrinių problemų. Pirmoji yra formos problema. Turiu galvoje abiejų referendumų parengimą. Aiškesnis klausimas yra susijęs su Seimo narių skaičiaus mažinimu, tai yra neparengta idėja, neaišku, kuo remiasi – be populistinės nuostatos padėti prezidentiniui kandidatui pasirodyti stipriau rinkimuose. Mokslininkai, bent jau tie, kuriuos aš seku feisbuke, sako, kad tai yra nesąmonė. Nevyko jokios diskusijos, sprendimas priimtas ypatingos skubos tvarka, per neeilinę sesiją.

Antras dalykas – dėl daugybinės pilietybės. Aš čia irgi matau paradoksalų dalyką. Diskusija dėl formuluotės vyko daug ilgiau, tačiau man ji iki galo nėra aiški. Aš dalyvavau vienoje rimtesnėje diskusijoje, kuri buvo organizuota grupės „Už Konstituciją“ iniciatyva Mažvydo bibliotekoje. Joje dalyvavo Julius Sabatauskas, Ramūnas Karbauskis, prof. Landsbergis. Tai buvo vienintelė diskusija aukštu lygiu apie tai pakalbėti.

Esminis klausimas šioje diskusijoje yra: kas yra pilietis? Ir kada jis tampa piliečiu? Mano supratimu, jeigu, mes apsisprendžiame, kad tai yra paveldimas dalykas (tai reiškia įgyjamas kilme), vadinasi čia turėtų būti dedamas taškas. Reiškia, kad, jeigu vienas iš jūsų tėvų yra Lietuvos pilietis, jūs esate Lietuvos pilietis. Ir tai yra taškas. Galima turėti poįstatyminius aktus, aiškinančius pilietybės įgijimą, atsisakymą. (…)

Dabartinė formuluotė sako, kad pilietybę įgyji kilme ir papildomomis sąlygomis, „jeigu jūs paprašysite“. Aš niekaip nesuprantu, kaip aš galiu dar kartą prašyti išsaugoti Lietuvos pilietybę, jeigu aš ją gavau kilme, ją man davė tėvai? Ko aš turiu prašyti – savo tėvų, kad jie man ją paliktų? (…)

Ir dar paskutinis dalykas yra teisinis neraštingumas. Kai buvo priiminėjamas Referendumo įstatymo pakeitimas, Seime vykusiojoje diskusijoje buvo pasakyta, kad yra konstitucinis konstitucinių įstatymų sąrašo įstatymas. Sunkiai skamba – tai yra sąrašas, kurie įstatymai Lietuvos Respublikoje turi būti konstituciniai. Vadinasi, jie yra priimami ir keičiami 85 balsų dauguma.

Referendumo įstatymas yra vienas iš jų. Vadinasi, norint jį pakeisti reikia 85 balsų. „Valstiečiai“ jį pakeitė paprastąja dauguma. Jiems buvo sakyta: nedarykit taip, ieškokime bendro sutarimo arba nekeiskite visai, nes tai gali būti problema ateityje.

Dabar mes (opozicija) kreipėmės į Konstitucinį Teismą. Jeigu jis pripažins, kad tai yra pažeidimas, reiškia, referendumo paskelbimas yra neteisėtas. Ramūnas Karbauskis bandė apkaltinti, kad kažkas kažką sabotuoja. Aš sakau, kad tokie kaltinimai yra tas pats, kas piktintis lietuvių kalbos mokytoja, kuri atėjo ir pasakė, kad prieš jungtuką „kad“ reikia dėti kablelį – arba tu esi raštingas, arba nesi.

- Vadinasi, kad dar gali nebūti to referendumo?

- Yra tokia tikimybė. Viskas dabar priklauso nuo Konstitucinio Teismo, ar jie priims tą svarstyti skubos tvarka.

(…)

- Kalbant apie Seimo aktualijas, kaip vertinate A. Širinskienės tyrimą, ir tai, kad Jūsų šeimos verslas ten analizuojamas?

- Kažkada buvo A. Kubilius analizuojamas įvairiausiais būdais – kokiu būdu jo sūnus įsidarbino „Google“. Atrodė juokinga, dabar „valstiečiai“ tai kilsteli į kitokį lygį.

Aš esu visiškai ramus, žinodamas aplinkybes ir jau ne kartą jas paaiškinęs. Artūras Skardžius padėjo man tai padaryti nuo 2015 m. Tik apgailestauju ir atsiprašau savo žmonos Austėjos, kuriai tenka pereiti ne savo noru per visas šitas nesąmones. A. Skardžius bent jau mane sušaudo (turėtas mintyje taikinys su užrašu „Gabrielius“ – DELFI), jai reikia eiti per virtualų „sušaudymą“.

Bet reikia pakalbėti ir apie demokratijos pusę. Daugumos susidorojimas su mažumos atstovais (nes tai bandymas susidoroti politiniais būdais), nepriduoda stiprybės demokratijai. Tai yra smulkios detalės, jos yra nerašytos. Net jeigu būčiau kuo nors kaltinamas realiame gyvenime – žmogus yra Konstitucijos ginamas, jis neturi liudyti prieš save ir savo artimuosius.

Bet reikia pakalbėti ir apie demokratijos pusę. Daugumos susidorojimas su mažumos atstovais (nes tai bandymas susidoroti politiniais būdais), nepriduoda stiprybės demokratijai. Tai yra smulkios detalės, jos yra nerašytos. Net jeigu būčiau kuo nors kaltinamas realiame gyvenime – žmogus yra Konstitucijos ginamas, jis neturi liudyti prieš save ir savo artimuosius.

- Raimundo Martinėlio atėjimas į jūsų frakciją buvo staigmena. Kai paanalizuoji, prie kokių įstatymo projektų jis yra prisidėjęs, tai įdomus paveikslas atsiskleidžia (plačiau galima paskaityti čia). Ar Jūs tai žinojote, kai jį priėmėte?

- Kai paskaičiau Jūsų straipsnį, pirma mintis kilo: kokie mes esame demokratiški. Antras dalykas, aš suprantu, kad atmosfera, kuri vyrauja „valstiečių“ frakcijoje turi mažai ką bendro su demokratija. Yra toks geras posakis: „reikia, Fiodorai, reikia“.

Pasižiūrėkite, yra Viktoras Pranckietis, kuris prieina atsiprašinėdamas: atleiskite, man išlaužė rankas. Tai – apie ką kalba? Čia yra Ramūno Karbauskio ir Agnės Širinskienės diktatūra. Deja, bet žmonės nemato kitos alternatyvos.

Manau, kad jo atėjimas ir rodo bėgimą nuo tos tironijos. Kadangi jis nėra partijos narys, tai jam negalioja jokių partiniai įpareigojimai dėl balsavimo. Jis yra laisvas žmogus, jis dalyvauja diskusijose. Jeigu nuomonės išsiskirs, aš tikiuosi, kad pavyks įtikinti debatų būdu.

- Galvojate, kad ir V. Pranckietis to neatlaiko?

- Aš taip manau. Žmogų kviečia liudyti (A. Širinskienės vadovaujamoje politinių tyrimų – DELFI) komisijoje. Kas gali būti labiau žeminančio? Jis buvo nuoširdžiausias tada, kai pasakė „gėda“. Mano nuomone, po to žmogus leidosi, kad jam būtų perlaužtas stuburas, jį viešai pažemino, ir jis su tuo sutiko. Dabar, tiesą sakant, jis dažniau atlaiko.

- Teismų skandalas sudrebino valstybę. Kaip jūs jį matote?

- Valymasis yra gerai. Akivaizdu, Vijūnėlės dvaras ir tai, ką Romas Sadauskas ir Jūsų portale rašė – tą situaciją žinojo visi, kurie stebi viešą erdvę: kaip galima neskundžiamą Aukščiausiojo Teismo nutartį apskųsti? Akivaizdu, kad problemų tikrai buvo. Ir aš labai tikiuosi, kad tai yra jų sprendimo būdas.

Žiūrint į ateitį, teisėsauga negali leisti šiai bylai trukti neribotą laiką. Turi būti (atsakymas pateiktas – DELFI) greitai. Tada žmonės turi suprasti, kad yra teisingumas – įrodymai, teismas, sprendimai. Jeigu yra skundai, jie toliau nagrinėjami. Jeigu tai tęsis, žmonės praras pasitikėjimą.

Kitas dalykas – teismų vadovybė turi maksimaliai bendradarbiauti su teisėsauga ir užtikrinti, kad tos landos, kurios leido tokiai situacijai suvešėti, būtų užkamšytos. Jeigu nori, tegul paima pavyzdį iš Popiežiaus Pranciškaus.

Iš to, ką pasakė teismų vadovai (kad „nespekuliuokime“), manęs kai kurie dalykai neįkvepia. Tai yra ne spekuliacijos klausimas. Čia yra kas – pamokymai spaudai? Turite pasakyti, kokių žingsnių jūs konkrečiai imsitės, (…) ką jūs padarysite, kad paprasti žmonės pasitikėtų teismų sistema?

- Pasigirdo pasiūlymas įvesti tarėjus.

- Duok Dieve.

- Ar Jums patinka šita mintis?

- Pats principas man patinka. Lieka klausimas, ką konkrečiai jie siūlys. Kalbėjau su kai kuriais vyresniais partijos nariais, tai yra buvę mūsų partijos programoje.

- Prezidentės Dalios Grybauskaitės antroji kadencija eina į pabaigą. Kaip vertintume prezidentės abi kadencijas – ką ji gero padarė, o ko pasigedote?

- Manau, kad stipriausi yra keli dalykai. Yra sukurta erdvė laisvam teisingumui. Teisėsaugos struktūros, kurios yra pavaldžios prezidentei, yra laisvos, nepriklausomos priimti sprendimus, nesidairyti per petį nepriklausomai nuo mūsų vertinimo. Buvo priimtų teisėsaugos sprendimų sudėtingų, griežtų, bet manau prisidėjusių ir prie politinės sistemos skaidrinimo, ir apskritai prie didesnio teisingumo pojūčio Lietuvoje.

Antras dalykas – itin aukšti reikalavimai politinei sistemai, Vyriausybėms – tiek A. Butkevičiaus, tiek A. Kubiliaus, tiek S. Skvernelio. Turiu pripažinti, kad per A. Butkevičiaus ir per šią kadenciją vis tikrinome prezidentę, ar ji nesitraukia nuo savo principų, ir ji nesuteikė galimybės stipriai sudvejoti jos pasirinkta linija.

Ar tai būtų žemės ūkio ministro Markausko skandalas, su švietimo ministre taip pat jos žodis buvo lemiamas, aplinkos ministrės teikimo atveju – irgi. Per Butkevičiaus kadenciją buvo pakeista daug viceministrų, gal kartais juokinga, bet buvo tikrinama ministrų anglų kalba – gerai, kad dabar netikrino, nes premjeras būtų nepraėjęs.

Tai yra tam tikras kokybės garantas, kad prezidentei tai yra svarbu, tai yra jos darbo dalis, ji į tai nežiūri pro pirštus. Čia yra vienas iš kriterijų, kur aš žiūriu į kai kuriuos dabar rinkimuose dalyvaujančių kandidatų į prezidentus, ir galvoju, ar jie būtų tokie pat reiklūs, ar turėdami mažiau politinės patirties bandytų daugiau ieškoti kažkokio kompromiso? Nuogąstauju, kad nebūtų tokio paties kokybės standarto išlaikomo.

Jeigu eitume į labiau lietuviams įprastą pusę – ko pasigedau, tai manau, kad prezidentės požiūris į partinę sistemą padarė žalos. Jis persekiojo ją, o taip pat ir partinę sistemą, nuo pirmosios jos kadencijos. Pabrėžtas nepartiškumas, partijų nereikalingumas, net kartais pašiepiantis požiūris: kas čia tos partijos?

Ji yra didžiulis autoritetas, su dideliu palaikymu valstybėje, ji prisidėjo prie to, kad partijoms buvo uždėtas didžiulis betoninis blokas ant pečių ir reikėjo jį bandyti iškelti. Ir tai yra labai sunkus dalykas, dėl to, kad vienas iš autoritetų ne gina partijas kaip demokratijos instrumentą, bet jį dar žlugdė.

Ji yra didžiulis autoritetas, su dideliu palaikymu valstybėje, ji prisidėjo prie to, kad partijoms buvo uždėtas didžiulis betoninis blokas ant pečių ir reikėjo jį bandyti iškelti. Ir tai yra labai sunkus dalykas, dėl to, kad vienas iš autoritetų ne gina partijas kaip demokratijos instrumentą, bet jį dar žlugdė.

Manau, kad kai kalbame šiandien apie dvipartinės sistemos įsigalėjimą ir kai kurių sisteminių partijų žlugimą, jos atsakomybės irgi yra tame. Labai tikiuosi, kad naujo prezidento arba prezidentės kadencija atneš naujų vėjų, ir tradicinė politinė sistema bus puoselėjama ir saugoma, ir bus padedama jai.

- Kalbant apie prezidento rinkimus daug spekuliacijų yra Gitano Nausėdos tema. Vieni sako, kad jis jums būtų palankus, kiti – kad „valstiečiams“..

- Aš galiu pasakyti, kaip aš dekonstruoju situaciją. (…) Turiu tokią hipotezę, kuri vadinasi „Aliuminio kepurės hipotezė“. Žiūrėkime į situaciją: tai, kad S. Skvernelis pirmą dieną nesurinko parašų – tebūnie, gal nebuvo pasiruošęs, nepagalvojo, kad čia bus kažkokie veiksmai. Bet praeina savaitė, jis vis dar nesurinkęs parašų. Jeigu tikėtume spauda, per susitikimą Kėdainiuose jis surinko 20 parašų. Aš matau labai stiprų nepasirengimą.

Jeigu neatsiras kažkokio netikėto proveržio, gali pradėti įtarti Ramūno Karbauskio sabotažą - kad yra specialiai apsunkinamas S. Skvernelio dalyvavimas rinkimuose. Viena vertus, nepadedama surinkti parašus, nemobilizuojama partija. Antra vertus - sabotažas dėl to, kad vieni pagrindinių oponentų S. Skverneliui yra buvę R. Karbauskio frakcijos nariai, tai yra M. Puidokas ir N. Puteikis.

Aš matau labai stiprų nepasirengimą. Jeigu neatsiras kažkokio netikėti proveržio, gali pradėti įtarti sabotažą.

Antras dalykas – M. Puidokas ir N. Puteikis, abu iš „valstiečių“, ypač M. Puidokas išaugo R. Karbauskio pašonėje, (…) ir dabar jie yra paleisti, ir kiekvieną dieną kenkia S. Skverneliui. Yra didelė tikimybė, kad tokiu būdu jie nepaklius į antrą turą.

Klausimas – kiek ilgai R. Karbauskis taikysis su tuo? (…) Nėra kito kandidato, pas kurį eis R. Karbauskis pakalbėti dėl būsimos Vyriausybės – tik pas G. Nausėdą. (…) G. Nausėdos pareiškimai yra maksimum šilti, jokios apibrėžtos pozicijos, ryškios kritikos, net politinių nuostatų nebuvau išgirdęs. Vienintelis dalykas, ką aš girdžiu, kad jis rengiasi sutaikyti skirtingas puses. (…)

- O gal čia yra rinkiminė strategija? Apklausos rodo, kad jis sėkmingai pritraukia savo simpatikus iš visų elektoratų?

- Bet tai reiškia, kad kažkuris elektoratas bus išduotas, nes,tai reiškia, kad jis nėra nuoširdus. (…) Toks bandymas laviruoti yra arba nenuoširdus, arba – iš nepatyrimo. Kadangi yra tokia neapibrėžta pozicija, akivaizdu, kad šiandien, S. Skverneliui šlubčiojant viena koja, tai yra parankiausia R. Karbauskiui. Dėl to, kad jis kito kandidato paprasčiausiai neturi.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(130 žmonių įvertino)
3.5000

Top naujienos

Matijošaičio sūnus bando pakartoti Karbauskio gudrybę: prieiti prie reto grožio ežero atsirado netikėtų kliūčių (242)

Prie poilsiautojų pamėgto Bebrusų ežero veikia Kauno miesto mero Visvaldo Matijošaičio sūnaus...

Žmonių nebus, stepė liks. Tiksinti radiacinė bomba (9)

„Žmonių čia nebus, šachtos užsidarys, vanduo galbūt pakils į vandeningąjį horizontą, o...

Naujausiuose reitinguose – Nausėdos šuolis ir pasikeitusi Grybauskaitės situacija (22)

Naujausia visuomenės nuomonės apklausa rodo, kad šią savaitę šimtadienį minintis prezidentas...

Vis nepasimoko: kuo baigiasi bandymas apgauti taromatą? (15)

Jau trečius metus skaičiuojanti pakuočių užstato sistema Lietuvoje stebina užsienio valstybes....

Ar telefono įkroviklį galima laikyti prijungtą prie elektros lizdo: trys mitai ir viena tiesa (9)

Iš karto pasakysime, kad prijungtą prie elektros lizdo įkroviklį laikyti galima. Begalė žmonių...

Jei norite apsivalyti organizmą, dabar – tam geriausias laikas: gydytoja Keturkienė pataria, kaip reikėtų tai daryti (15)

Sveikos gyvensenos ir mitybos konsultantė gydytoja Asta Keturkienė sako, kad mūsų sveikatai yra...

Po milžiniško gaisro Alytuje vis dar išlieka pavojus: dirba dešimtys ugniagesių, gali griūti pastatai (27)

Ugniagesiai ketvirtadienio rytą skelbia suvaldę gaisrą Alytuje, padangų perdirbimo įmonėje,...

Iš komos nepabudęs mirė sunkią smegenų traumą patyręs JAV boksininkas (3)

Sunkią smegenų traumą patyręs 27 metų JAV boksininkas Patrickas Day trečiadienį mirė. Tai...

Iš viešumos dingusi Jurgita Tvarijonaitė apie dabartinį gyvenimą: niekada nesusimąsčiau, kad pokyčiai bus tokie kardinalūs (19)

Buvęs modelis Jurgita Tvarijonaitė pasinėrė į šeimyninį gyvenimą ir tapo vienu iš tų...

ŽŪM nusprendė kurti tipinius ūkius: išmėginti jėgas kaime galės vos ne kiekvienas (7)

Žemės ūkio ministerija planuoja rengti projektą, pagal kurį turi būti sukurti vadinamieji...