Kaip nurodoma EŽTT išplatintame pranešime, šalies valdžios institucijos pareiškėjui nenorėjo skirti teismo psichiatrinės ir psichologinės ekspertizės dėl tariamo seksualinio smurto globos namuose. Taip pat tokio sprendimo jos tinkamai nepagrindė.

„Valstybė neįvykdė savo pareigos veiksmingai ištirti netinkamą elgesį, kurį pareiškėjas tariamai patyrė, taip pažeisdama šalims keliamus Konvencijos reikalavimus“, – rašoma teismo pranešime.

EŽTT nusprendė, kad Lietuva pareiškėjui turės atlyginti 5 tūkst. eurų neturtinę žalą.

Pasak teismo, 2006 metais gimęs E.L. teigė, kad gyvenant globos namuose, kuriems vadovavo vienuolės, 2010–2011 metais jį seksualiai išnaudojo kartu gyvenę vyresni vaikai. Apie tai, pasak pareiškėjo, įstaigos vadovė prašė niekam nepasakoti.

Po to, kai vaiko globos institucijos kreipėsi į policiją, 2018 metais buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl seksualinės prievartos prieš mažametį. Prokurorai apklausė liudytojus, tuo metu gyvenusius ar dirbusius globos namuose, įskaitant galimus įtariamuosius ir globos namų vadovę. Tačiau jie bet kokius seksualinio smurto veiksmus neigė.

Vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centro specialistė savo išvadoje teigė, kad pareiškėjo elgesys rodė tam tikrus požymius, kad praeityje prieš jį galimai buvo vykdytas seksualinis smurtas. Visgi ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas.

Pareiškėjas nesėkmingai kreipėsi į dviejų instancijų teismus, nurodydamas, kad šioje byloje turėtų būti atlikta teismo psichiatrinė ekspertizė. Kaip rašoma EŽTT išplatintame pranešime, teismai tuo metu pareiškė, kad toks prašymas yra betikslis ir reikšmingesnės informacijos nesuteiktų.

EŽTT teigimu, prokurorų atliktų tyrimų apimtis apsiribojo tik tariamų kaltininkų įvykių versijos išklausymu.

„Šį klausimą baudžiamojo proceso metu kėlė ir pareiškėjas, tvirtindamas, kad jei tyrimai visada būtų nutraukiami, kai įtariamasis neprisipažįsta, tokie tyrimai neduotų jokių rezultatų“, – nurodė teismas.

Vis dėl to, pagrindinis ginčas, kuriuo grindžiama byla, kilo dėl to, kad prokuroras ir teismas neskyrė pareiškėjui teismo psichiatrinės ir psichologinės ekspertizės.

Šiuo požiūriu, EŽTT atkreipė dėmesį į Aukščiausiojo Teismo praktiką, kurioje teigiama, kad bylose dėl seksualinės prievartos prieš nepilnamečius psichiatrinės ir psichologinės teismo medicinos išvados yra svarbus įrodymas.

„Klausimo, ar buvo reikalinga teismo paskirta teismo psichiatrinė ir psichologinė ekspertizė, nenagrinėjo nei aukštesnysis prokuroras, nei dviejų instancijų teismai, kurie apsiribojo teisės nuostata, kad tai yra prokuroro prerogatyva nuspręsti, kokių tyrimo priemonių imtis, vietoje to, kad paaiškintų pareiškėjui, kodėl teismo psichiatrinė ir psichologinė ekspertizė buvo nereikalinga“, – konstatavo EŽTT.

Teismas taip pat pridūrė, kad tokio požiūrio buvo laikomasi, nepaisant psichologo išvados ir paties prokuroro pripažinimo, kad specialieji bylos liudytojai, galimai bandydami derinti įvykio versijas, pradėjo susitikinėti dažniau.