Talino universiteto profesorius feisbuke rašo drauguose turintis kelis „putinistus“, kaip pats teigia,„iš susidomėjimo, kiek gali pasiekti žmogaus proto gelmės“.
„Jie akivaizdžiai nuoširdžiai rašo visiškai neracionalias panegirikas karui: „mūsų vaikinai ten miršta, stengdamiesi išgelbėti Ukrainos gyventojus“, „pusė pasaulio žvelgia į mus su viltimi – Kinijos, Afrikos, Artimųjų Rytų ir Pietų Amerikos ateitis priklausys nuo mūsų konfrontacijos su Vašingtonu rezultato“, „mūsų šaliai reikia mūsų akių skaidrumo, mūsų gilaus supratimo apie tai, kas vyksta, mūsų drąsos palikti visas iliuzijas“ ir taip toliau“, – rašo filosofas.
Anot jo, atrodo, kad tokių tekstų kartojimas yra būtinas, norint jų autoriams įsiveržti į ekstazės siautulį, kuriame tikrovė praras savo svarbą ir niekaip neprieštaraus iš išankstiniams įsitikinimams.
R. Raudas pabrėžia, jog charizmatiški pamokslautojai yra įrodę, kad sugeba įtikinti daugiau ar mažiau racionalius žmones nusižudyti.
„Belieka įsitikinti, ar tai įmanoma kalbant apie milijonus žmonių. Reikia pasakyti, kad pamokslautojai paprastai žino, ką daro. Jie labai tiksliai nusitaiko į gyvenimu nusivylusių, perspektyvos nematančių, bet dėl to pasiryžusių kaltinti kitus ir turinčių didelį troškulį „šlovei“ bei „didybei“, žmonių auditoriją, – rašo filosofas. – Jiems sakoma, kad jie turi teisę į šią „šlovę“, bet jos neturi dėl priešo, bandančio juos suvilioti. Šiems žmonėms aiškinama, kad jie stipresni už savo kaimynus, kurie arba pasidavė vartojimo pagundai, arba buvo priversti patikėti tuščia „abstraktaus humanizmo“ retorika. Jiems esą tereikia sekti savo lyderį, kad „šlovė“ būtų sugrąžinta.“
Rašytojas teigia: kiekvienas galvojantis, kad minties modelis, jog po susisprogdinimo prekybos centre būsi apdovanotas daugybe nekaltų mergelių, niekaip neįsitvirtintų šiuolaikinėje visuomenėje, turėtų pagalvoti dar kartą.
„Z-nacija pavojingai artėja prie labai panašios proto būsenos“, – teigia R.Raudas.
„Mir“ gali gimti tik iš pergalės kare
R. Raudas pabrėžia, kad viena pagrindinių klaidų, kurias Vakarai daro dėl V. Putino, tai prielaida, kad jis vadovaujasi bent dalimi pagrindinių aksiomų apie tai, kaip veikia pasaulio politiniai procesai.
Filosofas patikina – iš tiesų taip nėra. Anot jo, V. Putinas remiasi keliais Rusijos mąstytojais, kurie Vakaruose mažai žinomi.
„Pavyzdžiui, jis mėgta cituoti Levą Gumiliovą, autorių Spenglerio įkvėptos tautų teorijos, pagal kurią jos pereina tam tikrus ciklus: pabuvusios jaunos ir energingos (= Rusija šiuo metu, V. Putino manymu) iki senų ir sukriošusių (= Europa šiuo metu)“, – teigia rašytojas.
Anot jo, pasak L. Gumiliovo, Rusija yra „superetnosas“, atsiradęs susiliejus daugeliui etninių mažumų, įskaitant klajoklių kilmės žmones.
„Iš čia jo jaunystė ir veržlumas, arba „aistringumas“, kuris reiškia gebėjimą (ir, V. Putino įsitikinimu, teisę) plėsti ir asimiliuoti teritorijas ir kultūras. Tai išreiškiama tuo, ką Gumiliovas vadina „eurazianizmu“, civilizacine misija sujungti abi žemyno puses“, – teigia filosofas.
Kitas V. Putino autoritetas, anot jo, yra Aleksandras Duginas – atvirai etnofašistinis mąstytojas, kuris populiarina mintį, kad Rusijos karas su Vakarais yra metafizinis ir civilizacinis. Viena jo knyga vadinasi „Tėvynė kaip absoliutas“, kita – „Rusijos karas“, yra daug kitų, dažniausiai 500–600 puslapių.
„Apskritai jo tikslas yra pateikti metafizinį pagrindimą, kodėl Rusija turėtų dominuoti pasaulyje. A. Duginas pakelia Gumiliovo „eurazietiškas“ idėjas į naujas aukštumas: jo teorijoje „karas“ yra ontologinė duotybė, o Rusija turi iš jo pagaminti „мир“ – tai žodis, rusų kalboje reiškiantis ir „taika“, ir „pasaulis“. „Mir“ gali gimti tik iš pergalės beatodairiškame kare, tai yra kitų pajungimo triumfas. Atkreipkite dėmesį, kad šis žodis buvo aiškiai matomas politinėje „Russkij mir“ – Rusijos taikos/pasaulio, kuris turėjo prasidėti Donbase nuo Rusijos puolimo 2014 m., politinėje retorikoje, o A. Duginas pats aktyviai dalyvavo projekte“, – rašo R. Raudas.
Profesoriui atrodo, jog labai sunku tokius diskursus integruoti į naratyvus apie „teisėtus saugumo rūpesčius“, V. Putino išeities paieškas ir panašiai.
„Manyčiau, kad Rusijos politiką formuojantys profesionalai Vakarų valdžios sluoksniuose visa tai žino, bet plačiajai visuomenei nepakenktų geriau išmanyti šios pasaulėžiūros pagrindus“, – įsitikinęs jis.
Apie šalies išdavikus
Pasak R. Raudo, pasakymas „šalies išdavystė“ į Rusijos politinį leksikoną grįžo 2014 metais, kad būtų galima atskirti žmones, nepatenkintus Rusijos invazija į Krymą ir Donbasą.
„Dabar šis terminas vėl tapo pagrindine Rusijos ideologinio diskurso retorine figūra, įvardijančia vidinius Putino priešus – žmones, kurie yra pasirengę išduoti „nacionalinę idėją“ ir apsisprendžia „nestovėti kartu su žmonėmis“ (=Putino klika), kad galėtų mėgautis „austrėmis, ančių kepenėlėmis ir tam tikromis lyčių laisvėmis“. Šie „nacionaliniai išdavikai“, V. Putino žodžiais, yra kaip musė, kuri netyčia įskrido į burną ir bus išspjauta. Ši užuomina yra grėsminga“, – teigia jis.
Filosofas patikina, kad labai svarbu šią retoriką matyti tokią, kokia ji ir yra: kad yra „teisingi“ ir „neteisingi“ rusai, o pastarieji gali būti eliminuoti, tikėtina, fiziškai.
„Tikrieji“ rusai, anot jo, yra tie, kurie tiki „istorine misija“ ir „unikaliu dvasingumu“, slypinčiu už jų idėjos.
„Ši „nacionalinė idėja“, jo vertinimu, yra patobulinta bolševikų mintis, pridedant tam tikrų fašistinių atspalvių – bolševikai taip pat buvo įsitikinę, kad „smulkiburžuazinis humanizmas“ priklauso istorijos šiukšlių dėžei, režimo aukos buvo būtinos, kad stotų šviesesnė ateitis, o takoskyra tarp „teisingų“ ir „neteisingų“ buvo ideologinė“, – rašo R. Raudas.
Tačiau būti bolševiku, pastebi jis, buvo pasirinkimo reikalas, o rusai turi pasirinkti, ar būti „tikru rusu“, ar likti žmogumi, tai yra, „nacionaliniu išdaviku“.
„Taip pat svarbu, kad dabartinė Rusijos nacionalinė idėja yra tuščia – tai gryna jėga, grynas „parodysime jiems“, be jokios ateities visuomenės vizijos. Tikėjimas unikaliu Rusijos dvasingumu ir istorine misija yra religinis, todėl jis veikia – milijonams žmonių buvo atimtas normalus gyvenimas ir jiems liko tik šis tikėjimas. Tai ne pateisinimas – žinoma, visi, kurie palaiko Putiną, yra bendrai atsakingi – bet paaiškinimas. Kaip yra sakęs Foucault, asmenys vienu metu paverčiami ir valdžios nusikaltimų aukomis, ir vykdytojais (parafrazė iš atminties)“, – teigia jis.
Šiuo metu R. Raudas sako nematantis tikrai geros išeities iš šios situacijos, nes racionalūs argumentai čia negalioja.
Rusijos derybų komanda, anot jo, gal net pasieks kompromisą, kuris būtų priimtinas jiems ir Ukrainos pusei, tačiau toli gražu neaišku, ar jis priimtinas lyderiui, save laikančiam nacionalinės idėjos įsikūnijimu.
