ES ateitis: Jungtinės Europos Valstijos?

Europos Sąjungos (ES) integracijos klausimas iki euro įvedimo ir Lisabonos sutarties buvo svarstomas daugiausia pakilių nuotaikų ir optimistinių lūkesčių fone. Euroskeptikai šiek tiek temdė šias rožines nuotaikas, tačiau galinga ES plėtra, ją lydėjusi sutarimo atmosfera ir euro įvedimas net liūdną Konstitucijos Europai projekto likimą užgožė sėkmės fanfarų skambėjimu. Tačiau pastaruoju metu tolesnė ES integracija svarstoma anaiptol ne džiugiame kontekste: sukant galvas dėl euro zoną užgriuvusių problemų ir mėginant įsivaizduoti, kokie raidos scenarijai geriausiai padėtų įveikti iškilusius sunkumus.

Aukščiausiu ES lygiu nėra sutarimo ne tik dėl konceptualesnių politinės ateities scenarijų, bet net dėl neatidėliotinų veiksmų, reikalingų kapstantis iš finansinių sunkumų duobės. Prieinama net iki atviro apsižodžiavimo tarp įtakingiausių ES valstybių vadovų.

Antai Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy per ES viršūnių susitikimą tulžingai užsipuolė Didžiosios Britanijos premjerą Davidą Cameroną, teigdamas, kad jam jau "bloga nuo jo nurodinėjimų, ką mums daryti". Taip aršiai N. Sarkozy reagavo į palyginti nekaltą D. Camerono nuostatą, kad euro neįsivedusios ES šalys neturėtų būti atribojamos nuo bendro reagavimo į krizę.

Lietuvos viešojoje erdvėje dėl ES integracijos ateities beveik nesiginčijama. Ne todėl, kad visi dėl jos sutaria, bet greičiausiai todėl, kad veik niekas sau nesuka galvos dėl tokių „tolimų“ ir nuo Lietuvos menkai tepriklausančių dalykų. Tuo metu visoje ES dabar pasinerta į šios dienos keliamų problemų sprendimą, ir artimiausi struktūriniai pokyčiai bus veikiau susiję su reagavimu į krizę nei su teoriniais ar grynai politiniais svarstymais apie ES raidos ir valdymo modelius.

Kaip DELFI sakė prezidentė Dalia Grybauskaitė: „Šiuo metu Europoje vyksta ne konceptuali diskusija dėl Europos ateities ir vizijos, bet dėl Europos ekonominės situacijos ir galimų išeičių iš skolų krizės. Lietuvos interesas – kad Europoje būtų sustiprintas koordinavimas ekonomikos, finansų valdymo srityje, būtų judama link vieningos ES išorinės politikos tokiose srityse kaip energetika, tarptautinė prekyba, saugos standartai“.

Lems mūšis dėl euro

Premjero patarėjo užsienio politikos klausimais Laimono Talat-Kelpšos teigimu, visą ES raidos istoriją galima apibūdinti kaip judėjimą nuo krizės iki krizės. Pasak jo, ne koks nors laimingas atsitiktinumas, bet valstybių ryžtas veikti bendrų tikslų labui lėmė, kad ES kaskart sugebėdavo iš sudėtingų situacijų išeiti dar labiau sustiprėjusi.

Kai Vokietijos žemės ar Šveicarijos kantonai jungėsi į valstybes, politikai vargu ar suko galvas, ką geriau kurti – federaciją ar konfederaciją: jie sprendė konkrečius to meto uždavinius, atsižvelgdami į susiklosčiusias aplinkybes. ES taip pat augo ir kito spręsdama kasdienes problemas ir reaguodama į konkrečius iššūkius.

„Dar visai neseniai atrodė, kad svarbiausias ES uždavinys kurį laiką bus bendros užsienio ir saugumo politikos stiprinimas. Tokią kryptį brėžė Lisabonos sutartis, globalūs pokyčiai. Tačiau šiandien ES priversta grįžti prie euro klausimo, nes, pasirodo, prieš dešimtmetį ne viskas buvo iki galo paskaičiuota. Todėl artimiausius metus veikiausiai ieškosime būdų, kaip suvienodinti ES šalių biudžetines, bankų politikas ar mokesčių sistemas“, - DELFI sakė premjero patarėjas.

Jo nuomone, šiandien prognozuoti, kaip atrodys ES valdymo sistema po dešimties metų, būtų bergždžias užsiėmimas. Vis dėlto jis spėjo, kad ES valstybių narių skaičius bus didesnis nei dabar ir kad daugiau valdymo sričių bus perduota į bendrosios kompetencijos lygį, kur sprendimai bus priimami šalių balsų dauguma. Pareigūno nuomone, ateityje gali plėstis Europos Komisijos išskirtinės kompetencijos sritys bei Europos Parlamento įgaliojimai. „Tačiau visa tai priklauso nuo vieno "jeigu": jeigu mūšis dėl euro bus laimėtas. Jei ne, integracijos procesai gali išsiskaidyti į atskirus branduolius ar net visai sustoti. Tuo Lietuva visiškai nesuinteresuota", - pažymėjo L. Talat-Kelpša.

Ateityje – federacija?

Ekonomisto Jono Čičinsko požiūriu, optimistinis ES raidos scenarijus būtų toks: ES įveikia problemas, o ne problemos įveikia ES, ir šitai skatina valstybes nares bei ES institucijas imtis naujų veiksmų, šalinančių integracijos kliūtis ar tiesiog stumiančių integraciją pirmyn. „Tai nebus paprastas procesas: jis susidurs su politinės integracijos – kalbant avansu, nes jos dar nėra – problemomis, kurios, savo ruožtu, gali ilgainiui paaštrėti ir priversti ES daryti nelauktus posūkius“, - sakė ekonomistas.

Jo nuomone, dabartinės krizės metu tokio dydžio nacionalinės ekonomikos, kaip Graikijos, gali būti palyginti nesunkiai išgelbėtos ir „išgydytos“. Viskas būtų daug sudėtingiau, jei susvyruotų Italijos masto ekonomika: tuomet grėstų domino efektas bei labai rimta ir gili – nors nevienodai gili – krizė visose ES šalyse.

J. Čičinskas įžvelgia neabejotiną būtinumą daug stipriau koordinuoti – net vienodinti ir centralizuoti – euro zonos šalių fiskalinę politiką. „Jei fiskalinės politikos koordinavimas ir priežiūra nueis tiek, kiek daugeliui rodosi reikalinga, turės rastis ir siūlymai įkurti atskirą ES instituciją fiskalinei politikai prižiūrėti. Tai būtų ES Finansų ministerijos užuomazga. Bet iki to – ilgas kelias“, - teigė ekonomistas.

Pasak jo, „ekonominė integracija yra ir bus ES konsolidavimosi kryptis“, tačiau šiam procesui trukdys ir jį „lankstys“ politiniai prieštaravimai, todėl yra galimas ES „restruktūrizavimasis net iki susiskaidymo į kelias šalių grupes“. J. Čičinskas sakė sunkiai beįžiūrįs Briuselio galimybes pažengti toliau nei pažengta šiuo metu formuojant ES užsienio politiką. Jo nuomone, svarbu stebėti, kaip atrodys bendros energetikos politikos kūrimas: tai, kokia ji bus, bylos apie ES šansus turtėti bendrą užsienio prekybos politiką. „Ekonominė integracija ir bendra išorinė ekonominė – ne tik prekybos – politika būtų santykinai paprastas būdas ruošti dirvą Europos žmonių bendro identiteto formavimuisi ir, tolimesnėje ateityje, ES federacijos sukūrimui“, - tvirtino ekonomistas.

Europos federacija – neįmanoma?

Kitaip nei J. Čičinskas, Seimo pirmininkės patarėjas užsienio politikos klausimais Laurynas Kasčiūnas tvirtina, jog ES federacija yra neįmanoma, nes nėra ES politinės bendruomenės – demoso. „Nėra bendros tapatybės ir galimybių ją sukurti. O federacija negali būti kuriama tik instrumentiškai: ji turi turėti demosą. Nėra bendros ES švietimo ir socialinės politikos, kuri tą demosą kurtų. Taigi Europos federacija yra a priori neįmanoma“, - teigė L. Kasčiūnas.
Jo požiūriu, kai nėra demoso, iš esmės nereikalingas tampa ir atstovaujamąją valdžią veikiau imituojantis nei ją iš tiesų demokratiškai įkūnijantis Europos Parlamentas.

Kiekviena ES valstybė narė, pareigūno požiūriu, šiuo metu vadovaujasi selektyvios integracijos principu. Pavyzdžiui, Lietuva norėtų vieningesnės energetikos politikos. Tačiau mes, kaip ir britai, pasisakome prieš mokesčių harmonizavimą ir už socioekonominių modelių konkurenciją ES viduje. O Vokietija kaip tik neremia bendros energetikos politikos tiek, kad ji būtų vykdoma viršvalstybiniu lygiu.

Euro zonos krizė, L. Kasčiūno požiūriu, yra integracijos nenuoseklumo padarinys. „Turėjo būti pasiekta integruota sąjunga su harmonizuotais mokesčiais, suvienodintais ekonomikos ciklais, ir tada ant viso to uždėta bendros valiutos „kepurė“. Tačiau buvo einama kita kryptimi: įvesta bendra valiuta tikintis, kad ji paskatins tolesnę integraciją. Bet šis modelis nepasiteisino“.
Seimo pirmininkės patarėjas teigė esąs Europos federalistas nebent energetikos politikos srityje, bet „tik todėl, kad Lietuva šioje srityje de facto neturi suvereniteto, ir mes nieko neprarastume“.

Mūsų interesas – žingsnis į priekį

„Jei yra dilema – žingsnis atgal ar žingsnis į priekį, tai mūsų interesas – žingsnis į priekį“, - tvirtino viešosios įstaigos ESTEP (Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai) valdybos pirmininkas Klaudijus Maniokas. Jo žodžiais, didesnis nei dabar fiskalinis koordinavimas ES taip pat atitiktų Lietuvos interesą.

K. Manioko teigimu, prieš 6 – 8 metus buvo pradėta manyti, kad yra prieitos ES integracijos ribos ir susiklostęs konstitucinis konsensas. Atrodė, kad gyventojai didesnės integracijos tiesiog nenori – tai liudijęs ir Konstitucijos Europai likimas. Tačiau ilgainiui ėmė aiškėti, kad pasiektos Europos integracijos ribos nėra stabilios. Didžiausias netikėtumas, pasak K. Manioko, buvo finansų krizė.
„Yra akivaizdus rinkos spaudimas dar labiau integruoti bent jau euro zoną – sukurti aiškiai veikiančią fiskalinę sąjungą su atitinkamomis taisyklėmis“, - sakė ekspertas. – Gilesnę integraciją siūlo JAV ekonomistai, kurių apibendrinta mintis – ta, kad ES reiktų turėti federalinį biudžetą ir koordinaciją, panašią į JAV. Tačiau akivaizdu, kad ES piliečiai tokių siūlymų nepalaiko. Šiaurės Europos šalių piliečiai nenori fiskalinio solidarumo.

ES biudžetas svyruoja apie 1 proc. nacionalinių valstybių pajamų. Dauguma ES valstybių perskirsto apie 40 – 50 proc. BVP. Tai kiek yra europinio solidarumo? 50 kartų mažiau, nei nacionaliniu lygiu. Nėra paprasta pasiekti, kad to solidarumo ūmai atsirastų daug daugiau“.

Anot K. Manioko, Europos įtaka pasaulyje mažėja, atskirų ES valstybių pastangomis sunkiai pavyksta daryti įtaką net savo regione, kaimynystėje, jau nekalbant apie globalių problemų sprendimą. Paskiros ES šalys nėra svarios žaidėjos Artimųjų Rytų konflikte, Šiaurės Afrikoje ar santykiuose su Rusija. Todėl politinės galios sutelkimas ES lygiu yra reikalingas.

„Mūsų interesas – pakankamai giliai integruota ES. Ji mums reikalinga kaip silpnai, mažai periferinei valstybei, turinčiai kaimynus, su kuriais yra šimtmečius nesikeičiantis galios disbalansas. Integruotos ES mums reikia ir geopolitiniu atžvilgiu, ir tam, kad palaikytume savo gerovės lygį“, - pažymėjo ekspertas.