„Šį skaičių galima pamatyti Užsienio reikalų ministerijos puslapyje. 7,5 proc. vaikų, man atrodo, tikrai yra labai mažai. Klausimas, ar tikrai būtent tiek vaikų nemoka kalbėti lietuviškai? Manau, kad ne, kažkiek vaikų tikrai kalba lietuvių kalba“, – kalbėjo E. Adlienė.
Pasak jos, vaikų lietuvių kalbos lygis emigrantų šeimose yra skirtingas.
„Gali žmogus gerai kalbėti, bet visai nemokėti skaityti ir atvirkščiai. Gali suprasti kalbą, bet negalėti ja kalbėti. Tad manau, kad nereikėtų tiesmukai žiūrėti į šitą skaičių ir liūdėti“, – komentavo E. Adlienė.
Ji atkreipė dėmesį, kad ateinančią savaitę vyks Lituanistinio ugdymo forumas.
„Jame ir bus diskutuojama apie tai, kodėl, nepaisant didelio finansavimo, skirto lituanistinėms mokykloms, ir jau daug suteiktų įrankių, besimokančiųjų skaičius lituanistinėse mokyklose neauga“, – teigė E. Adlienė.
Tėvai patiria spaudimą
Jai susidaro įspūdis, kad spaudimas yra keliamas tėvams.
„Politikai iš tėvų reikalauja, kad jie turėtų labiau pasistengti ir užrašyti vaikus į lituanistines mokyklas, bet, man atrodo, kad toks spaudimas veikia kaip demotyvacija“, – kalbėjo E. Adlienė.
Jos vertinimu, reikėtų į šią problemą pažvelgti giliau ir įsigilinti į emigrantų kasdienybę.
„Kaip pavyzdį jums pateiksiu savo išgalvotą personažą Jolantą, kuris paremtas mano darbine patirtimi. Įsivaizduokite, Jolanta jau daugybę metų gyvena Londone. Jos vyras yra britas. Ji yra karjeristė, turi mylimą darbą. Jame praleidžia nuo 8 val. ryto iki 18 val. vakaro.
Turi du vaikus. Vaikai eina į anglišką mokyklą. Ji grįžta vakare. Kaip manote, kokia kalba vaikai šneka?“, – klausė E. Adlienė.
Ji tuoj pat patvirtino, kad tokiu atveju vaikai namuose, tarkime, prie vakarienės stalo, kalba anglų kalba.
„Turbūt vyras nesupranta lietuvių kalbos, tai jam nėra svarbu. Kaip manote, kiek tokioje šeimoje laiko vaikai praleidžia prie lietuvių kalbos? Geriausiu atveju 30 min. prieš miegą mama paskaito vaikams knygą“, – pasakojo E. Adlienė.
Kaltinimai, kad nesistengia
Tuo pačiu ji kėlė klausimą, ar galima sakyti, kad šiuo atveju Jolanta nesistengia?
„Ji daro savo maksimumą: kiekvieną vakarą ji skaito savo vaikams knygą. Bet tai nereiškia, kad tokie vaikai gali kalbėti gerai lietuviškai, nes jie per mažai laiko praleidžia prie lietuvių kalbos“, – sakė E. Adlienė.
Laidos pašnekovė spėjo, kad tokie vaikai galimai atsisako su mama kalbėti lietuviškai.
„Jie atsisako ne todėl, kad visai nemoka kalbėti ta kalba, bet nenori. (…) Gali taip būti, kad Jolanta tuo metu nedirbo, ir kūdikystėje su vaikais kalbėjo lietuviškai. Bet, kai ji pradeda eiti į darbą, o vaikai – į darželį, mokyklą, jiems lietuvių kalba nėra aktuali“, – aiškino E. Adlienė.
Mokyklos vadovė atsakė ir pamokslaujantiems, kad vaikams labai svarbu pažinti jų senelius Lietuvoje.
„Iš mūsų perspektyvos žvelgiant, vaikui labai svarbu pažinti savo senelius. Bet tam vaikui tuo metu tas nėra labai aktualu. Manau, kad mums reikia pagalvoti, ką padaryti, kad vaikui lietuvių kalba pasidarytų įdomi, svarbi, prestižinė ir aktuali“, – kalbėjo E. Adlienė.
Kartu ji siūlė nekritikuoti dėl tarkime girdimo akcento, nes jis neatspindi kalbinės kompetencijos.
„Mes patys, kalbėdami angliškai, kalbame su akcentu, ir tas yra normalu. Sutinku daug draugų, ir klientai skundžiasi, kad giminaičiai labai juos kritikuoja. Vaikas lanko lituanistinę mokyklą. Mama didžiuojasi, kad jis šneka lietuviškai, bet gauna pastabą: „su akcentu“ arba gramatinę klaidą padaro“, – pasakojo E. Adlienė.
Mokyklos vadovė aiškino, kad kalbos mokėjimo lygis yra labai įvairus. Dvikalbiu vaiku laikomas net tas, kuris visai nekalba lietuviškai, bet supranta lietuvių kalbą.
„Manau, kad mums svarbu nesmerkti tų šeimų, bet kaip tik jas paskatinti, susimažinti savo lūkesčius ir padėti jiems susimažinti savo lūkesčius apie kalbinę situaciją. Yra gerai tiek, kiek yra. Ir nuo to reikėtų atsispirti, ir pagalvoti, kaip padaryti, kad tam vaikui būtų įdomu, lengva ir paprasta mokytis lietuvių kalbos?“, – sakė E. Adlienė.
Siūlo pradėti ne nuo Donelaičio
Ji pateikė pavyzdį, kad tarkime vaikui, kuris visai nekalba lietuvių kalba, nebus siūloma iškart skaityti Donelaitį arba Balį Sruogą.
„Kodėl miniu šiuos rašytojus? Nes ne šie konkrečiai, bet kiti labai sunkūs rašytojai yra siūlomi pateikti kaip mokamąją medžiagą vaikams, kurie mokosi lietuvių kaip užsienio kalbos. Lituanistinio ugdymo programoje yra taip pasiūlyta.
Tai jiems yra visiškai neaktualu. Tokius vaikus turime mokyti, kaip pasveikinti senelius su gimtadieniu, kaip nueiti nusipirkti pieno, kai atvažiuoja į Vilnių. Reikėtų pradėti kurti turinį tokiems vaikams, kurie visiškai nekalba lietuviškai arba kalba pavienėmis frazėmis“, – sakė E. Adlienė.
Tačiau ji tuoj pat patikslino, kad tai nereiškia, kad jie nėra dvikalbiai. Ir tai taip pat nereiškia, kad jie visai nemoka tos kalbos.
„Galima jiems tą dvikalbystę aktyvuoti, jeigu jie susipažins tinkamai su lietuvių kalba daugiau“, – teigė E. Adlienė.
