– Pompastiškas Rusijos prezidento 62-ojo gimtadienio šventimas dar kartą pademonstravo, kad vado kultas Rusijoje – vis dar gyva sąvoka. Kaip manote, V. Putinas – koks jis vadas?
– Per savo ilgą karjerą V. Putinas spėjo pakeisti kelis vaidmenis. Iš KGB darbuotojo, kuris savu noru 1991 metais paliko specialiosios tarnybos gretas, jis virto Sankt Peterburgo savivaldybės pareigūnu. Tuo metu jis taip pat turėjo glaudžius ryšius su vietos kriminalinėmis ir pusiau kriminalinėmis grupuotėmis. Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, užimdamas FST vadovo pareigas, jis neilgam grįžo į specialiąsias tarnybas, vėliau, tapęs Boriso Jelcino įpėdiniu, jis užėmė aukščiausius šalies postus – iš pradžių ministro pirmininko, o vėliau ir prezidento kėdę. Jam einant premjero pareigas įvyko teroro išpuoliai Maskvoje, atsakomybę už juos Kremlius sumetė Kaukazo teroristams, nors kai kurie, tarp jų ir aš, yra įsitikinę, kad už teroro išpuolių slėpėsi kaip tik FST, o galbūt ir pats V. Putinas, nes jis panaudojo juos saviems interesams. Tai virto puikiu antro Čečėnijos karo pateisinimu.
Tačiau santykiuose su Vakarais V. Putinas pradžioje laikėsi nuosaikios pozicijos – jis svarstė Rusijos stojimo į NATO galimybę, tikėjo rinkos ekonomika, užmezgė gerus santykius su savo kolega Amerikoje George'u Bushu... Apskritai, beveik reformatorius, galima pasakyti. Dabar visa tai – tolimoje praeityje. Šiandien prieš mano akis – su nacionalistiniais sluoksniais susijęs pusiau fašistinis vadas. Tai labai pavojinga ir tarptautinei bendruomenei, ir pasaulio saugumui, ir pačiai Rusijai.
– Kalbant apie šiuolaikinį Rusijos režimą terminas „fašizmas“ skamba pakankamai dažnai. Daugelis Kremliaus politikos priešininkų mėgsta V. Putiną sulyginti su A. Hitleriu. Bet ar tai nėra supaprastinimas, kuris, pažvelgus įdėmiau, neatitinka realybės? Ar yra paralelių tarp šių laikų Rusijos ir nacistinės Vokietijos ar fašistinės Italijos?
– Toks palyginimas visada apgaulingas. Bet jei jau turiu jį pakomentuoti, tai manau, kad vidaus politikoje V. Putinas veikiau jau primena Benito Mussolinį, nei A. Hitlerį. Rusijos režimas nėra rigidiškas, o būtent toks buvo nacių režimas, be to, savo ryšiais su ekonomikos struktūromis ir polinkiu į korporatyvizmą jis iš tikrųjų labiau panašus į Italijos fašizmą. V. Putino palyginimas su A. Hitleriu daugeliu atžvilgių netinkamas, nors tam tikrų panašumų galima rasti. 1938 metų kovo mėnesį A. Hitleris pavadino Austrijos prisijungimą svarbiu žingsniu kelyje į visų vokiečių susijungimą po vieningos Vokietijos imperijos sparnu.
Po mėnesio jis surengė referendumą, kuriame Austrijos aneksijai formaliai pritarė daugiau kaip 99 procentai rinkėjų. Po 76 metų, taip pat kovo mėnesį, iš V. Putino lūpų nuskambėjo žodžiai apie rusakalbių gyventojų gynimą ir įvyko referendumas Kryme. „Rusų pasaulio“ koncepcija numato visų rusų, įskaitant ir tuos, kurie gyvena už Rusijos Federacijos sienų, sąjungą. Tačiau kas konkrečiai – koncepcija tiksliai neapibrėžia. Taigi, praktikoje tai neaiški idėja, tačiau geras ekspansinės politikos instrumentas. Čia yra dar viena paralelė su A. Hitleriu. V. Putinas, matyt, įsitikinęs, kad Vakarai yra silpni ir susidūrę akis į akį su Rusijos agresija, „pakels rankas“. Taip, kaip A. Hitleris pasielgė 1938 metų rugsėjį Miunchene.
– O besipučiantis nacionalizmas, kuris paskutiniaisiais metais Rusijoje labai pastebimas?
– Apie tai kalbama nedažnai, tačiau nacių ideologijos šaknis galima aptikti pas vadinamuosius juodašimčius – nacionalistinę politinę organizaciją, kuri carinėje Rusijoje užgimė praėjusio amžiaus pradžioje ir kurią mes galime laikyti profašistiniu judėjimu. Naciai perėmė daugybę jų idėjų, pavyzdžiui, vienas iš pagrindinių nacizmo ideologų Alfredas Rosenbergas, kuris gimė Taline, mokėsi Maskvoje, o po bolševikų revoliucijos pabėgo į Vakarus. Juodašimčių priesakais naudojasi ir šių dienų radikalai, kuriuos aš asmeniškai vadinu ortodoksų fašistais. Pavyzdžiui, Eurazijos idėjos autorius Aleksandras Duginas.
Beje, tai netgi ne tiek nacionalizmas, kiek, greičiau jau, isterinis imperializmas. Sovietų Sąjungoje gyvenimo sąlygos buvo skurdžios, tačiau daugelis save ramino mintimi, kad gyvena galingoje imperijoje. SSRS žlugimas, po jo kilusi destabilizacija ir chaosas, o taip pat didėjanti praraja tarp vargšų vienoje pusėje ir pasakiškai turtingų kitoje – tai ne tik socialinės, bet ir psichologinės šios isterijos priežastys. Žmonės svajoja apie šlovingos imperijos atkūrimą, kuri sugrąžintų jiems prarastą pasitikėjimą.
– Netgi mokėdami materialinės padėties pablogėjimu? Specialistai sutaria, kad prieš Rusiją nukreiptos sankcijos veikia...
– Kai kurie tvirtina, kad ekonomikos krizė, kuri iš tikrųjų yra ne fantastika, o žiauri realybė, anksčiau ar vėliau privers rusus sukilti prieš V. Putino režimą. Tačiau nėra tikrumo dėl to, kad tai vyksta, o jei ir taip, viskas gali užsitęsti metų metus. Tiesa, V. Putinas nekreipia dėmesio į tą ekonominę bedugnę, į kurią Rusija krenta. Jis elgiasi taip, lyg būtų visiškai įsitikinęs, kad Rusijos ekonomika be problemų susidoros su sankcijomis. Jo pasitikėjimas savimi, atrodytų, yra nepajudinamas – Rusijos žmonės pergyveno Didįjį Tėvynės karą ir daugybę kitų netekčių, taigi, pergyvens ir tai. V. Putino įsitikinimu, sankcijos – visiška beprotybė, kuri Rusijos nesustabdys.
– Jeigu V. Putinas nori toliau atlikti vado vaidmenį, jo retorika turi spinduliuoti pasitikėjimą savimi. Juo labiau, kad yra požymių, kad sankcijos kelia nerimą oligarchams iš prezidento aplinkos...
– Kremliaus sienos storos ir ne tokios pralaidžios, todėl tikrai patikimos informacijos ne tiek jau ir daug. Tačiau iš to, kas yra, galima suprasti, kad bent jau dalies vadovybės dabartinė padėtis visiškai netenkina. Jie supranta, kad sankcijos gali turėti tikrai skaudžias pasekmes Rusijos ekonomikai, taigi, ir jų asmeniniam turtui. Be to, Rusija atsidūrė ekonomikos krizėje dar prieš sankcijų įvedimą, o jos tik pablogino situaciją. Kita vertus, kitos iškilios valdžios figūros – daugiausia iš specialiųjų tarnybų ir kariuomenės – šiuo atžvilgiu stovi V. Putino pusėje. Panašu, kad Rusijos vadovybė skilo, o įtampa tarp šių dviejų stovyklų auga.
– Ar ši įtampa kelia grėsmę pirmaujančioms V. Putino pozicijoms valdžioje?
– Visiškai tikėtina, kad kai kurie aukšto rango asmenys svarsto V. Putino nušalinimo nuo valdžios galimybę. Tačiau net jeigu taip ir yra, jiems tektų sugalvoti, kaip tai įgyvendinti. Tam tikra prasme, autoritarinis režimas jiems suriša rankas. Kaip ir Rusijos intervencija į Ukrainą. Kremliaus šulai yra atsakingi už agresiją prieš suverenią valstybę, už dalies jos teritorijos aneksiją, už karą Donbase. Tarptautinės teisės požiūriu, jie yra nusikaltėliai. Manau, kad jie gali bijoti – jie bijo pasisakyti prieš V. Putiną, nes nesėkmės atveju juos gali paversti atpirkimo ožiais. Taigi, greičiausiai, jie palaikys jį iki pat galo, nors, tikėtina, ir supranta, kad jo žingsniai kelia grėsmę režimui. Išsaugoti vadą ar režimą – štai kokia dilema. Išsilaikyti šalia vado ar surizikuoti savo padėtimi?
– O kaip V. Putinas? Ar jis bijo?
– Mes vėl atsiduriame aliuzijų ir spėlionių lygmenyje. Esu įsitikinęs, kad Rusijos visuomenės V. Putinas nebijo. Jeigu jis ko ir bijo, tai tik savo artimiausios aplinkos. Iš istorijos žinome, kad daugelį lyderių likvidavo būtent jų patikėtiniai, tai žino ir V. Putinas. Tikrosios Josifo Stalino mirties priežasties mes nežinome iki šiol, tačiau kaltininku dažnai įvardijamas Lavrentijus Berija. Kovoje dėl valdžios L. Beriją nugalėjusį Nikitą Chruščiovą taip pat nušalino artimiausi bendražygiai.
Pernai vasarą į Vidaus reikalų ministerijos vidaus pajėgų vadovybės pagrindinį postą V. Putinas paskyrė Viktorą Zolotovą, anksčiau vadovavusį PST (Rusijos prezidento saugumo tarnyba, kuri taip pat atsakinga už Rusijos prezidento apsaugą, red.). Tai šį tą pasako.
– V. Putino valdžia taip pat paremta jo gebėjimu susidoroti su konkurentais. Ar yra šiandien kas nors, ką galima sėkmingai jam priešpastatyti, arba kas galėtų jį netgi pakeisti valstybės vadovo poste?
– Kaip aš jau sakiau, susidaro įspūdis, kad dalis vadovybės linkusi „pakeisti“. Jie suvokia ekonominės krizės mastą, blaiviai vertina santykius su Vakarais, skausmingai išgyvena sankcijas. Tačiau iškyla klausimas, kuo V. Putiną pakeisti? Žinoma, tai turi būti kažkas, priimtinas plačiam žmonių ratui. Tuo pat metu tai turi būti žmogus su pakankamai stipria pozicija, kad sugebėtų pakeisti dabartinį Kremliaus kursą. Manau, kad tikrą reformą inicijuoti gali tie patys aukščiausi sluoksniai. Tačiau savo paties labui V. Putino įpėdinis neturi sakyti, kad pakeis sistemą. Taktikos prasme bus teisingiau, jeigu jis, priešingai, pažadės ją išsaugoti, pašalindamas tai, kas kelia grėsmę. O tai labai agresyvi užsienio politika, įtempti santykiai su Vakarais ir veiksmai, iššaukę ekonomikos krizę. Svarbiausia yra tai, kaip jis išspręs neatidėliotiną Krymo problemą. Krymo aneksija, iš pažiūros tokia šlovintina V. Putino sėkmė, iš tikrųjų yra spąstai Kremliui, į kuriuos jis pats pateko. Deja, į juos jis tempia ir visą Rusiją. Po Krymo V. Putinas daro vieną klaidą po kitos. Jis svajojo užkariauti Ukrainą, tačiau nesigavo, ir tai nuvylė imperialistus. Jis galvojo, kad Vakarai nurys jo agresiją, tačiau ne, priešingai, jis panardino šalį į dar gilesnę ekonomikos krizę ir izoliaciją. Nepaisant to, jis ir toliau apsimeta, kad nieko neįvyko, lyg būtų įsitikinęs, kad konflikte su Vakarais Rusija gali laimėti.
– O ar gali?
– Žinoma, ne. Galų gale, su Vakarais negalėjo konkuruoti netgi Sovietų Sąjunga, kuri ekonomine ir karine prasme buvo galingesnė, nei dabartinė Rusijos Federacija. Manau, kad Vakarai tęs kovą, naudodami pirmiausia ekonominį ginklą, tačiau jeigu įtampa peraugs į naujas ginklavimosi varžybas, tai Rusijai laimėti nepavyks. Pakanka skaičių: 2013 metais bendras NATO šalių BVP siekė apie 35 milijardus dolerių (94,44 milijardo litų), o išlaidos gynybai viršijo 1 molijardą dolerių (2,7 milijardo litų), tai yra beveik 3 procentai BVP. Sprendžiant pagal ekspertų vertinimus 2014 metams, Rusijos atveju tai 5 procentai nuo BVP, o ateinančiais metais gali būti kur kas daugiau. Rusijos gynybos pramonė paseno, šiuolaikinių technologijų iš Vakarų ji jau negali tikėtis – taip pat, kaip ir sukurti jų pati – tam nėra pajėgumų. Ir vėl skaičiai: 2011 metais JAV investavo į tyrimus 430 milijardus dolerių (1160 milijardų litų), ES – 320 mlrd. (863,46 milijardo litų)... O Rusija? Tik 35 milijardus (94,44 milijardo litų).
Jurijus Fiodorovas – garsus rusų sociologas, istorikas, tarptautinio saugumo ekspertas. Be kita ko, jis užsiima strateginių ginklų ir jų kontrolės problemomis. J. Fiodorovas vadovavo JT Plėtros programos specialistų grupei, atlikusiai gyvenimo lygio Rusijoje monitoringą. Daugiau nei dešimtmetį jis gyvena Vakaruose – Čekijos respublikoje, Didžiojoje Britanijoje ir Italijoje. S. Fiodorovas dėsto universitetuose (Londono Karališkajame koledže, Prahos Sostinės universitete), taip pat dirba tyrimų centruose (pavyzdžiui, gerai žinomame Didžiosios Britanijos Karališkajame tarptautinių santykių institute „Chatham House“, bendradarbiauja su Čekijos Tarptautinių reikalų asociacija). Jo straipsniai pasirodo daugelyje profesinių ir publicistinių leidinių.