L. Jonavičius feisbuke pasidalijo politologo D. Treisman straipsniu, kuriame šis teigia, kad režimo žlugimas Rusijoje yra labiau tikėtinas, nei perversmas.
L. Jonavičiaus teigimu, rekia sutikti su profesoriaus teiginiu, kad pralaimėti karą retai kada yra protingas karjeros žingsnis.
„Bet tyrimai rodo, kad net pralaimėtas karas nebūtinai yra autoritaro pašalinimo priežastis. Husseinas po pralaimėjimo Kuveite dar 12 metų terorizavo irakiečius. Labai retas kuris arabų autoritarinis lyderis buvo nušalintas po pralaimėto karo Izraeliui. Apskritai, statistika rodo, kad daugiau nei pusė iš karus pralaimėjusių autoritarų sėkmingai valdė dar metus ir daugiau...“, – cituodamas ekspertą rašo užsienio reikalų ministro patarėjas.
Pasak jo, Putinas karo dar nepralaimėjo (nors ir juda teisinga kryptimi).
„D. Treisman teigimu, ne perversmas, kaip daug kas tikisi, o režimo sunykimas (meltdown) yra daug labiau tikėtina įvykių baigtis Rusijoje. Kodėl? Nors Rusijoje vis garsiau skamba „vanagų“ balsai imtis dar griežtesnių karinių priemonių ir netgi V. Putinas kaltinamas „minkštumu“, mažai tikėtina, kad tai išvirstų į praktinius bandymus nuversti carą“, – rašo jis.
Du pagrindiniai trūkumai
Įraše atkreipiamas dėmesys, kad labiausiai girdimi radikalai – Kadyrovas ir Prigožinas, FSB galva Bortnikovas, Saugumo tarybos vadovas Patruševas, Rosgvardijos vadas Zolotovas – yra pernelyg izoliuoti vieni nuo kitų, kad drįstų imtis savarankiškų veiksmų.
Dėl to, pasak eksperto, iš esmė konkuruodami tarpusavyje ir visi turėdami prievartos instrumentų, be koordinacijos jie rizikuoja daugiau nei gauna imdamiesi Putino nušalinimo iniciatyvos.
„Nei vienas iš jų nėra populiarus visuomenėje, visų jų institucijos stebi ir kontroliuoja viena kitą, dauguma jų turi asmeninių priežasčių nepasitikėti vieni kitais“, – rašoma L. Jonavičiaus įraše.
Nepasitikėjimo kultūra, anot D. Treisman, kuri ilgai trukdė atsirasti demokratijos daigeliams Rusijoje, šiandien atsigręžia ir prieš pačius autoritarinio režimo atstovus, o V. Putino sukurta sistema turi du pagrindinius trūkumus:
Pirma, „rankinio valdymo“ tendenciją – nevienareikšmiški sprendimai paliekami Putinui. O kai tokių sprendimų reikia priimti daug ir įvairiais klausimais – kaip yra dabar vykstančios karo, ekonominio nuosmukio ir kitų problemų kontekste – jie tampa chaotiški ir dažnai neoptimalūs. Vis dėlto net Putinas yra žmogus su ribota galimybe priimti ir apdirbti informaciją.
Antra, sistemos stabilumas priklauso nuo lyderio gebėjimo demonstruoti galią – galimybė priversti valdžios vertikalės žaidėjus daryti tai, ko nori viršūnė, tiesiogiai priklauso nuo tikėjimo, kiek stiprus yra žmogus viršuje.
Kai toks tikėjimas ima mažėti, didėja ne perversmo, o nusišalinimo tikimybė. Korumpuotos sistemos dalyviai, net subjektyviai jausdami, kad viršus nebėra nepajudinamas, stengiasi rūpintis savo individualiais interesais, o ne sunkiai naudos prasme pamatuojamu visos piramidės išlikimu.
„Šių dviejų trūkumų pasekmė – vis labiau auganti tikimybė, kad sistema pamažu „tirpsta“. Ją jungiantys saitai vis labiau kliba ir išsiderina. Taip, viršūnė gali desperatiškai ieškoti būdų savo galiai įrodyti (taktinis branduolinis iškart ateina į galvą), bet suvaldyti augantį chaosą nebūtinai pavyks“, – rašoma žinutėje.
Vienintelis instrumentas – prievarta
Vienintelis instrumentas tai padaryti, pasak profesoriaus, yra prievarta tiek išorėje, tiek viduje: „Ir kol kas tai akivaizdžiai yra pasirinktas Putino kelias. Bet kad ši taktika būtų efektyvi, reikia gerai žinoti, kur yra raudona linija – ar kare prieš Ukrainą, ar prieš savo piliečius. Užtenka pakankamai nedidelio apsiskaičiavimo ar neįvertinimo ir sistema sprogs. Arba bus subombarduota iš išorės, arba iš vidaus“.
Politologas, remdamasis D. Treisman, taip pat rašo, kad suvaldyti biudžeto deficitą, smunkančią ekonomiką, nepatenkintus mobilizuojamuosius ir konfliktuojančius bei dėl rentos besipešančius elitus yra iššūkis net ir pilnos informacijos bei taikos sąlygomis.
Autoritarinio „ištirpimo“, anot jo, kaip ir akcijų kritimo biržose, neįmanoma išprognozuoti laiko atžvilgiu. Tai dažniausiai įvyksta netikėtai.
Bet lūkesčiai ir informacinis laukas (galima vadinti tai diskursu) yra labai svarbus veiksnys – juos būtina nuolatos palaikyti/pakurstyti, jei siekiama maksimalaus spaudimo.
„Pasitraukdamas iš Juodosios jūros grūdų susitarimo ir po dienos į jį sugrįždamas Putinas akivaizdžiai šovė sau į abi kojas. Nei galios, nei diplomatinių gebėjimų įvaizdžio toks žingsnis nesustiprino. Greičiau tik atvirkščiai“, – pridūriama įraše.
