aA
Šalčininkų rajone esančios Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos direktorė Ilona Šedienė šiame spalvingos istorijos pusiasalyje gyvena ne vieną dešimtmetį.
Asociatyvi nuotrauka
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Dirbdama švietimo srityje ir būdama tiesiogiai pavaldi ne savivaldybei, o Švietimo ir mokslo ministerijai, ponia Ilona pateikia požiūrį į krašte susidariusią padėtį, įšaldžiusią krašto atsilikimą ir leidusią iškilti Lietuvos lenkų rinkimų akcijai (LLRA).

Pokalbis pakrypsta apie tai, kaip LLRA užsitikrina masinę paramą, kaip siekiama didinti lenkų kalba besimokančių vaikų skaičių ir apie daugelį kitų Šalčininkų rajono kasdienybės grimasų, kurių netenka išvysti mums, gyvenantiems likusioje Lietuvoje.

Kadangi profesinę mokyklą renkasi daugiausia lenkų kalba vidurinę pabaigę moksleiviai, I. Šedienė nėra tiesiogiai suinteresuota vienos ar kitos kalbos mokinių gausa, tačiau kaip pilietė sako sunkiai galinti ramiai stebėti Šalčininkuose įsivyravusį ugdymo procesą.

- Gerbiama direktore, Dieveniškėse gyvenate ir dirbate jau daugelį metų, pažįstate šio krašto kasdienybę. Lietuvai šis kraštas – paslaptis. Lietuvos žiniasklaidoje netrūksta nesėkmingų bandymų paaiškinti, kaip LLRA pavyksta suformuoti tokią ištikimą ir gausią rinkėjų bazę. Nesutariama, ar LLRA palaikoma laisvu apsisprendimu, dėl tautinių ar kitokių priežasčių. Ar galima bendrais bruožais paaiškinti schemą, kaip telkiama politinė parama Pietryčių Lietuvoje?

- Atsakant į jūsų klausimą, pirmiausiai reikia suprasti, kokių tikslų vedini veikia vietos politikos formuotojai, dabartinė valdančioji partija – Lietuvos Lenkų rinkimų akcija. Jos atstovai mąsto apie savo pozicijos Šalčininkų rajone įtvirtinimą ir rūpinasi kiekvienu potencialiu rinkėju nuo pat vaiko gimimo.

Dar vienas milžiniškas svertas, aktualus bet kuriai šeimai, yra skirtingi lietuvių kalbos egzaminai. Jie (LLRA) neišsižada tikslo sugrąžinti tvarką, galiojusią iki ŠMM ministru tampant Gintarui Steponavičiui. Dėl skirtingų, lengvesnių egzaminų gerokai išauga lenkų mokomąja kalba mokyklas baigusiųjų galimybės gauti studento krepšelį. Kartais juokaujama, jog rūpinantis vaikų ateitimi lietuviškose aukštosiose mokyklose reikėtų vaikus po dešimtos klasės leisti į mokyklas lenkų mokomąja kalba, kad jie turėtų galimybę laikyti lengvesnį egzaminą. Tai bent viena iš priežasčių, kam LLRA taip žūtbūtinai reikalingi nevienodi lietuvių kalbos egzaminai.
I. Šedienė

Rajone juokaujama, jog rinkėją LLRA ruošia nuo pat gimimo. Jei būsimasis rinkėjas gimsta jau „susaistytoje“ šeimoje – tokioje, kurios nariai lankė lenkakalbę mokyklą, ar kurie patys ar jų artimieji turi nuo savivaldybės, seniūnijos priklausomą darbą – jis jau yra „savas“, tačiau jį kartu ir reikia globoti, jog jis neišklystų iš „doros kelio“.

O „globojama“ įvairiais būdais, pradedant gimimo pašalpomis. Vietiniai gyventojai, kurių didelė dalis čia pat mokyklas baigė per dvidešimt penkerius nepriklausomybės metus, socialiai yra ganėtinai silpni: ne visi jie ir tikrai ne visuomet geba patys užpildyti įvairius prašymus išmokoms gauti, jiems dažnai reikia tam tikros pagalbos. Šią pagalbą gali pasiūlyti LLRA valdomas administracinis aparatas, veikiantis kaip tarpininkas tarp Lietuvos nacionalinės valdžios ir pašalpas, produktus bei paslaugas teikiančių institucijų. Šis „aparatas“ vaikus apsupa įsakmiu griežto tėvo rūpesčiu ir stebi, lydi iki pat mokyklos baigimo.

Šis dėmesys kasdieniame gyvenime įgauna įvairias formas. Seniūnai pažįsta vietinius gyventojus ir sau yra juo suskirstę į lojalius bei nelojalius. Jie žino, kuriuos apsilankymas namuose, treptelėjimas koja, parėkavimas ir pagąsdinimas paveiktų, o ko ne. Svarbu ne tik finansinės priemonės, bet ir elementarus psichologinis spaudimas. Žmonės Dieveniškėse bijo seniūnės, nors svetimųjų kalbinama ji labai gražiai ir maloniai kalba, dėsto savo meilę ir rūpestį Dieveniškėmis.

– Kuo reiškiasi skirtingas dėmesys?

Išnaudojama ne tik žmonių baimė prarasti turimą darbą, tačiau ir ydos: nelegalūs, su kontrabanda susiję smulkūs verslai, alkoholizmas, leidžiančios grasinti teisėsaugos dėmesiu, pašalpų bei vaikų atėmimu. Savivaldos institucijos gali į viską žiūrėti pro pirštus arba, priešingai, labai griežtai, priklausomai nuo to, ar „tinkamai“ elgiasi šeima.

Nacionalinėje žiniasklaidoje buvo pagarsinta istorija promočiutės Irinos, kuri rūpinosi savo proanūkiu. Šis negalėjo gyventi su mama – jai buvo apribota teisė auginti vaiką, buvo praradusi globos teisę kitiems vaikams, o pati gyveno Čiužiakampių senelių globos namuose, kur gyvena seneliai ir jaunesni, tačiau negalintys savarankiškai gyventi suaugusieji. Promočiutė leido vaiką į lietuvišką darželį, tiksliau „Ryto“ mokyklos nulinę klasę. Už tai jai dar buvo atleista. Bet kai užrašė vaiką į lietuvišką mokyklą, prasidėjo klausimai, ar turi teisę tą vaiką auginti. Ar yra mamos sutikimas? Iki tol tokie klausimai nekilo.

Vaikas buvo atimtas iš prosenelės ir apgyvendintas tuose socializacijos namuose su nesavarankiška mama. Vaiko grąžinimą motinai seniūnija fotografavo kaip šventę, seniūnai prisiglaudę šypsojosi nuotraukoms, kalbėjo apie gražią motinystę ir kaip gerai vaikui su mama, gyventi institucijoje, kur švaru ir gražu. Tai ne pas promočiutę, kone dūminėje pirkioje (šypsosi).

Teoriškai iš tiesų gražu, kad vaikas su mama. Tačiau jei mama objektyviai negalėjo auginti vaiko, o jis grąžintas tik dėl tokių absurdiškų priežasčių kaip mokymosi kalba, nebe taip ir gražu.

Buvo ir kitų panašių istorijų. Kai Milkūnuose dar veikė lietuviška pradinė mokykla, dvi to kaimo motinos turėjo tas pačias problemas – vos gauna pinigus ir geria „juodai“. Jų vyrai dar laikėsi, rūpinosi ūkiu ir namais, tačiau moterys gėrė. Bet viena iš jų auklėjo vaiką „neteisingai“ – leido į lietuvišką mokyklą. Vaiką iš jos atėmė, išvežė į globos namus. Kita gi leido vaikus į lenkišką mokyklą, kuriai kaip tik labai reikėjo surinkti vienintelę lenkišką klasę. Jai kaip motinai seniūnija pagalbą suteikė vietoje, rūpinosi vaiku, atvažiuodavo, motinystės teisių neatėmė. Vėlgi tarsi ir teisingai seniūnė pasielgė – ištraukė vaikus iš girtaujančios mamos, apgyvendino švariai ir sočiai, leido net tęsti lietuviškus mokslus, kad jau buvo leisti į lietuvišką mokyklą. Bet ir vėl kyla klausimas, kodėl tada negelbsti kitų vaikų, kuriems taip pat reikia pagalbos. Bet jei eini į lenkišką mokyklą, gali gyventi ir taip. Tiesiai pasakoma.

Atvesti vaikus į lenkiškas mokyklas paskatina pačios įvairiausios priežastys. Tipiniu atveju, pirmiausiai šeimą aplanko socialiniai darbuotojai arba ir pati seniūnė. Pažinodami gyventojus daugelį metų jie jau žino, už kokių virvučių juos galima tampyti. Pavyzdžiui, net jei pats gyventojas su savivaldybe darbo santykiais susaistytas nėra, gali būti susaistyti jo giminaičiai, tegu ir tetulė, kuriai nebe daug trūksta iki pensijos. Gali atleisti (šypsosi). Žiūrima, kam ko trūksta arba kas ko bijo, ir atitinkamai siūlomos paslaugos arba „įspėjama“, kas gali nutikti.

Gyventojai nesikrato tokios globos?

Tokie gyventojų ir valdžios santykiai jau yra įsitvirtinę, žmonės prie jų įpratę: įpratę laikytis „teisingos schemos“, lojaliai balsuoti, leisti vaikus į tas mokyklas, į kurias reikia, po to už tai gauti įvairių malonių. Pavyzdžiui, darbo vietą sau ar giminaičiui, socialinį būstą. Šių žmonių gyvenimas pernelyg nenutolo nuo prieš 25 metus sovietmečiu čia gyvavusios santvarkos. Nors rajono valdžia dažnai kartoja, jog yra išrenkama demokratiškai, o žmonės balsą už juos atiduoda vedini pasitikėjimo ir meilės, juos ir partiją siejančio dievobaimingumo, tame tėra dalis tiesos. Gausu žmonių, kurie taip pat gyveno valdant sovietinei ir dabartinei nomenklatūrai, kurie taip gyventi išmokė savo vaikus ir kurie taip gyvendami jaučiasi laimingi.

Ar gerai yra taip gyventi moksleiviams, kitas klausimas. Lenkų ir lietuvių mokomųjų kalbų mokyklas baigę moksleiviai skiriasi. Pastarieji, jei mokėsi neblogai ir jų tėvai buvo pakankamai sąmoningi pilietine prasme (o jie paprastai būna sąmoningesni), elgiasi drąsiai, važiuoja mokytis kuo toliau, geba susirasti darbą, įsitvirtinti. Jie retai grįžta gyventi į šį rajoną. Viena vertus, tai gerai: jaunais žmonėmis mes „maitiname“ Lietuvą arba Europą. Kita vertus: čia įsitvirtina būtent tie žmonės, kurie savęs neatranda Lietuvoje, ir ratas taip vėl sukasi.

Kas lemią didesnę lietuvių kalba besimokiusiųjų drąsą? Geresnis kalbos mokėjimas?

Ne, tėvų atveju, leisdamas vaikus į lietuvišką mokyklą tu jau elgiesi kitaip, į tave pradeda žiūrėti kaip į priešą, ir taip pats pradedi pamažu grūdintis, atlaikyti priešiškumą. Lietuviškas mokyklas baigiančių vaikų drąsa iš dalies perimama iš tėvų, iš dalies – iš programų ir pamokose skleidžiamos pasaulėžiūros.

Mokyklos lietuvių dėstomąja kalba veikia pagal lietuvišką modelį, todėl vaikas gauna ne tik pakankamai istorinių „vadovėlinių“ žinių (kurias, formaliai, įgyja ir lenkų moksleiviai), bet ir išmoksta informaciją interpretuoti, kritiškai mąstyti.

Tarp mokyklų skiriasi ir renginiai, skirti paminėti įvairiausias šventes – nuo valstybinių iki tradicinių liaudies. Visa tai išugdo vaiką panašesnį į „statistinį“ Lietuvos mokinį ir galbūt, lyginant su pastaruoju, pilietiškai jį paruošia stipriau. Manau, Vilnijos krašto mokyklos, kuriose mokomoji kalba yra lietuvių, paruošia patriotiškesnius piliečius nei tokios pačios mokyklos išsibarsčiusios likusioje Lietuvos dalyje, mat pastarosiose jau vis dažniau ugdomas „pasaulio pilietis“. Tuo tarpu čia besimokantis moksleivis, „kitus“ kasdien matydamas čia pat kieme ar mokykloje, geriau įsisąmonina savo tautinį tapatumą.

Negalėčiau prisiekti, nes nebuvau nė vienoje lenkakalbėje mokykloje vestoje istorijos pamokoje, tačiau atrodo, kad drauge su vadovėliuose pateikiama informacija vaikams ten skelbiama kitokia istorinių įvykių interpretacija, pavyzdžiui, tarpukario laikotarpis Vilniaus krašte nėra laikomas okupaciniu. Po to ta nuostata atsispindi abiturientų pažiūrose.

Ar greta spaudimo tėvams ir savivaldybės paramos leisti vaiką į mokyklą lenkų kalba, egzistuoja dar kokios priemonės tokiam sprendimui paskatinti?

Galima kalbėti apie skirtingą mokyklų finansavimą ir lėšų panaudojimą. Lietuviškos mokyklos tegauna mokinio krepšelį, už kurį gali kartą per metus moksleivius paskatinimui nuvežti „į Lietuvą“, kaip čia priimta sakyti.

Jie važiuoja lankyti tradicinių lankytinų vietų: Gedimino pilies, muziejų, aplanko Seimą ir Prezidentūrą. Tuo metu iš mokyklų, kuriose mokoma lenkų kalbą, „ešelonai“ vaikų nuo pat 1995 metų yra visiškai nemokamai vežami į Lenkiją. Organizatorių teigimu, vykstama daugiausia į katalikiškos pakraipos stovyklas, kur praleidžiama apie dešimt dienų. Ten jie pažįsta savo „koroną“, savo tėvynę Lenkiją. Po to vėl grįžta čia, į „kažkada kažkieno iš jų atimtas žemes“. Kai vaikai taip ugdomi dvylika metų, savaime suprantama, jog jie atpažįsta Lietuvą kitaip, nei likę Lietuvos piliečiai. Ten jiems tėvynė, kur tave maitina, tavimi rūpinasi, vežioja, duoda dovanų, kalba, kad Lenkija – Didžioji tėvynė.

Šie mokiniai neišvengiamai to paveikiami ir skiriasi nuo besimokiusių lietuviškai ir galbūt ne itin nori studijuoti Lietuvoje, nesijaučia čia studijuodami saugiai. Jiems patrauklesnė Varšuva ir kiti miestai.

Nusiteikę studijuoti Lenkijoje, ne tik universitetuose bet ir profesinėse mokyklose, kolegijose, yra skatinami ir nemaža stipendija, rodos, siekiančia 900 zlotų. Mokyklose, kuriose mokoma lenkų kalba, moksleiviams sudaromos šiltnamio sąlygos, tad mes stebimės, kodėl lig šiol tiek daug tėvų vis dėlto leidžia savo vaikus į lietuviškąsias.

Bet į lietuviškas mokyklas vaikus leidžiantys tėvai savo vaikus skatina nelikti rajone. Visi, kas galėjo, savo vaikus ragina kurtis kitur, negrįžti į šitą kraštą, skatino dar sovietmečiu, nes čia lietuviui gyventi kone visą amžių buvo labai sunku: jis engiamas, nepripažįstamas lygiaverčiu žmogumi.

- Kitaip tariant, sprendimas leisti vaiką į lietuvišką ar lenkišką mokyklą dažnai yra nulemtas to, ar jį nori išsiųsti „į Lietuvą“, ar ruošia Lenkijai?

- Taip. Lenkiškų mokyklų populiarumas buvo smukęs dešimto dešimtmečio pabaigoje, ministro pareigas einant akademikui Zigmui Zinkevičiui. Tuo metu lenkiškos mokyklos dar negaudavo paramos iš Lenkijos. Tuo metu steigiant nedideles pradines mokyklas labai išplėstas lietuviškų mokyklų tinklas. Netgi lenkiškai kalbantys tėvai ne tik norėjo leisti savo vaikus į lietuviškas mokyklas, tačiau ir kreipdavosi į jas prašydami organizuoti lietuvių kalbos kursus suaugusiems. Tai buvo pakilimas, kai lenkų tautybės gyventojai savo vaikus norėjo matyti Lietuvos piliečiais.

Viskas ėmė keistis artėjant stojimui į ES, savivaldybės politikams susivokus, kad naujame kontekste galima neva engiamas tautines mažumas išnaudoti siekiant politiškai iškilti.

Tačiau kaip sukurti engiamos mažumos įvaizdį ten, kur realiai nėra engiama?

Tuo metu agituodami už lenkiškas mokyklas vietos lenkų politikai ėmė teigti, kad lenkų kalba besimokančiųjų lietuvių kalbos egzamino rezultatai geresni (nors pats egzaminas skyrėsi), taigi jas baigusieji turi geresnes sąlygas siekti nemokamos studijų vietos. O lietuvių mokyklos susidurdavo su iššūkiais. Mat, į jas susirinkdavo „tuteišiai“ vaikai, kuriuos visų pirma reikėdavo išmokyti lietuviškai, išmokyti juos mąstyti lietuvių kalba, jog jie pajėgtų suvokti tekstus ir gerai jaustųsi mokydamiesi kalba, kuri nevartojama jų šeimoje. Šie vaikai galiausiai laikydavo sunkesnį lietuvių kalbos egzaminą nei lenkiškas mokyklas lankę jų bendraamžiai.

Taigi mokytis mokyklose lenkų kalba rinktasi ir dėl lengvesnio egzamino, ir dėl lengvesnio gyvenimo už mokyklos ribų: kad nereikėtų nuleidus akis vaikščioti gatvėje, kad paramos, makaronų, gautum ne mažiau nei lenkas kaimynas. Pastaroji parama įvairiais produktais teikiama ne tik Lietuvos ir ES, bet ir Lenkijos.

Dėl to vėliau jau į profesinę mokyklą atėję, lenkų kaba mokęsi mokiniai man yra sakę: „aš niekad nenorėjau ten mokytis, mane mama pardavė už makaronus“. Taigi mėginant suprasti sprendimą leisti vaiką į lenkišką mokyklą reikia atsižvelgti į žmogiškąjį faktorių: dėl jo esi iš dalies išstumiamas iš oficialaus gyvenimo savivaldybėje, tampi čia „kitu“ ir „kitokiu“, tuo tarpu su „didžiąja Lietuva“ ryšių taip pat neturi – tampi uždarytas saloje, kurioje kalbama tik apie lenkų problemas, o lietuvių tauta de facto yra mažumos padėtyje. Kitokiu būti sunku.

Dėl tokios padėties yra šeimų, kurios mėgina laviruoti dalį vaikų leisdamos į lietuvišką, dalį į lenkišką mokyklą. Pavyzdžiui, vieną vaiką išleidusios į lietuvišką ir susilaukusios grasinimų, „pasitaiso“ ir kitus leidžia į lenkišką.

Šį spaudimą formuoja mokyklų ar savivaldybės, seniūnijos atstovai?

Jie visi yra susiję, mokyklos ir administracinis aparatas. Žmonės lanko ir savivaldos įstaigų, ir mokyklų darbuotojai. Visos šeimos, visi gimimai jose, administracijos darbuotojams žinomos, tad gali būti ir stebimos, pradedant jų sprendimu, kokią priešmokyklinę grupę pasirinkti. Prieš kiekvieną pirmaklasių leidimą į mokyklas vyksta ta pati „rinkiminė kampanija“ – tie patys žmonės dirba, eidami per gyventojus ir pasirinktomis priemonėmis veikdami, kad žmonės rinktųsi vaikus leisti į lenkiškas mokyklas. Ateina ir mokyklų, ir seniūnijų darbuotojai.

Ar Lenkijai pradėjus mokėti 1000 zlotų už pirmokų leidimą į mokyklą lenkų kalba poveikis buvo pastebimas?

Remiantis Dieveniškių “Ryto” vidurinės mokyklos pavyzdžiu, galima sakyti, kad taip, bet norint įvertinti plačiau, reikėtų žiūrėti statistiką. Esama ir ilgalaikių pasekmių, kurių iš pradžių gal net nenumatėme. Pavyzdžiui, jaunesnėse klasėse lenkiškos mokyklos šiuo metu turi daugiau moksleivių ir šis faktas buvo naudojamas kaip argumentas vykdant akreditavimą, grindžiant sprendimą palikti mažas lenkiškas mokyklas.

Ar spaudimas leisti vaikus į lenkiškas mokyklas stiprėjo LRRA įgaunant didesnę įtaką nacionaliniu lygmeniu?

Spaudimas išliko gan tolygus, jų kontrolės mechanizmas jau buvo pakankamai efektyvus, tad nebuvo poreikio taikyti „perteklines“ priemones. Anksčiau būdavo daug elementarių rinkiminių pažeidimų. Ne vietoje pakabinti plakatai, skrajutės, rinkėjo agitavimas atėjus pas jį kaip balsuojantį namuose. Dabar jie šių pažeidimų nebedaro, nes pakankamai gerai veikia mūsų aptartas „rinkėjo auginimo“ tinklas.

Dar iš seno įpročio, eidamos rinkti pensininkų ir ligonių balsų namuose, savivaldybėje dirbančios moterys dar kyšteli pirštą ir parodo, už ką balsuoti. Nesusivaldo, nors yra ir stebėtojai ir net žiniasklaida kartu vaikščiojo. Ir vis tiek tos rankos nevalingai šokteli parodyti, nors žmonės apdoroti „teisingai“ balsuoti jau iki paties balsavimo.

Galiausiai saugumą, kad bus balsuojama „teisingai“ užtikrina paprasti dalykai – pas balsuojančius namuose eina tie patys žmonės, kurie prieš tai agitavo. Užtenka juos pamatyti, kaip balsuoti pasako pats žvilgsnis. Tas pats nerašytas aiškumas, ką reikia rinktis, galioja ir mokykloms.

Gal savivaldybės institucijų, LLRA atstovams svarbu ne tiek auginti partijai ir Lenkijai lojalų rinkėją?Ne mažiau aktualu turėtų būti išlaikyti lojalius mokyklų darbuotojus, mokytojus, o šiems – savo darbo vietas. Klausimo esmė – gal kovojama ne tik dėl vaikų, jų tapatybių, o ir dėl lojalių švietimo sistemos atstovų išlaikymo, žiūrint iš LLRA perspektyvos, bei asmeninės darbo vietos, žiūrint iš švietimo darbuotojų perspektyvos?

Žinoma, valdžios atstovams svarbu išlaikyti savo stuburą su visais slanksteliais. Kuo daugiau yra darbo vietų – tuo daugiau yra drebančių dėl kėdės. Tačiau šie du tikslai vienas kitam neprieštarauja.
Turint omenyje, kad objektyvių pagrindų lenkiškos tapatybės išlaikymui, elektorato telkimui šiuo pagrindu, maža, kyla klausimas, kaip LLRA sutelkė žmones.

Gyvenant čia, gana aišku, kad tai „kėdžių partija“, kurios įtaka remiasi galimybe suteikti bei atimti pozicijas. Visi bijo prarasti savo kėdes, nes galimybes susirasti kitą darbą regione menkos, dar menkesnės jos Lietuvoje, mat valstybinės kalbos daugelis pakankamai gerai nemoka. Kiek drąsiau vartodama lietuvių kalbą jaučiasi tik jaunesnė savivaldybėje dirbanti karta. Pagrindiniai veiksniai, leidžiantys LLRA išlaikyti įtaką – sovietinė, maišytos tapatybės, kėdžių politikos įtakos zona, ir lenkiškumas čia yra tik tas švarkelis, kuriuo patogu manipuliuoti.

Kalbėjom apie manipuliavimą tėvais, o kiek spaudimą jaučia patys vaikai? Ar baigusiems lenkiškąsias mokyklas rajone paprasčiau?

Atsakysiu remdamasi pastebėjimais apie savo mokinius, kurių dauguma yra baigę dešimt klasių lenkų mokomąja kalba (mažiau lietuvių, o mažiausiai – rusų). Pirmiausia, jie nelinkę niekur išvažiuoti, nes jiems čia yra socialiai saugiausia. Tam, kad išvažiuotum mokytis toliau, kad ir į profesinę mokyklą Vilniuje, reikalinga tėvų parama, stipendijos nepakanka.

Be jos moksleiviams arba tenka ieškotis darbo Vilniuje, arba grįžti į rajoną ir čia eiti į profesinę mokyklą, žadančią saugumą, kreiptis į darbo biržą arba užsiimti kontrabanda. Tiems, kurie yra pasirengę studijuoti aukštosiose mokyklose, taip pat reikalinga pradinė tėvų parama, tačiau jie Lietuvoje jaučiasi neblogai, geriau vartoja kalbą.

Baigusių mokyklas lenkų mokomąja kalba likimas priklauso nuo aplinkos: vieni mokslus renkasi drąsiau, kiti atsargiau. Tam, kad baigęs vidurinę mokyklą patektum į aukštesnės pamokos mokymo įstaigą Lenkijoje, turi būti stipriai laikomas už rankos seniūno arba savivaldybės darbuotojo: tokiu atveju mokyklą susirandi ne pats, ne nuvažiavę tavo tėvai – viskas bus padaroma už tave.

Ilona Šedienė
Ilona Šedienė
© Asmeninio archyvo nuotr.

Parodysi lenko kortą, tave užregistruos, pasakys, jog esi tinkamas ir turėsi jaustis absoliučiai dėkingas mokyklai, seniūnei, administracijai už tai, kad surado tau mokyklą, nes pats to padaryti būtum negalėjęs: pakankamai gerai nežinai, kaip elgtis pasaulyje. Šią informaciją gaunu kalbėdama su savo darbuotojais, didesnė dalis kurių savo vaikus leido ar tebeleidžia į lenkiškas mokyklas. Vieno jų dukrą savivaldybės institucijos į Suvalkuose esančią švietimo įstaigą už rankos nuvedė visą kelią, tėvams teliko nuvežti į vietą ir paremti finansiškai pirmąjį pusmetį, kol ji ims gauti stipendiją.

Yra šeimos, į kurias jau nuo pat pradžių nukreiptas spaudimas ar parama, įtraukimo sistema. O ar bandoma plėsti poveikį, įtraukti naujus žmones?

Taip, čia tinka pavyzdys, susijęs su mūsų kaimynų šeima. Vyro tėtis buvo lietuvis, o žmoną susirado baltarusę. Jiedu turėjo keturis vaikus ir visus juos leido į lietuvišką mokyklą, nors namuose kalbėdavo „po prostu“, ir visus išsiuntė „į Lietuvą“: mokytis arba tiesiog dirbti. Viena dukrų grįžo čia drauge su vyru. Du vaikus, kuriuos juodu turėjo, leido mokytis lietuvių kalba, kaip mokės ir patys.

Dukra baigusi mokyklą susituokė su lenku ir todėl vos gimus pirmajam vaikui jų šeimą ima lankyti mokyklos lenkų mokomąja kalba darbuotojai. Pirmąjį, o vėliau ir antrąjį vaiką leisti į lenkakalbę priešmokyklinę grupę šeimą jie paskatino jaunam vyrui, negalėjusiam susirasti darbo, pasiūlydami mokyklinio autobuso vairuotojo pareigas.

Ilona Šedienė
Ilona Šedienė
© Asmeninio archyvo nuotr.

Šeimai atsitokėjus ir vaikus ėmus leisti į priešmokyklinę klasę lietuvių mokomąja kalba vyrui imta priekaištauti dėl netinkamo darbo, gąsdinti, jog jis neteks darbo. Tačiau ši šeima nepasidavė spaudimui. Ji, kaip ir didelė dalis kitų šeimų, vaikus „dėl šventos ramybės“ dažnai leidžia į lenkiškas priešmokyklines įstaigas, tačiau į pirmąją klasę – nebe. Viena taip pasielgusi, bei dar ir „teisingai“ balsuoti liovusis šeima pasakojo, jog neteko draugų, dirbusių savivaldybės institucijose, virto priešais.

Dar vienas naujas veiksmingas masalas – socialinis būstas. Savivaldybės supirktuose namuose gyvena labai dėkingi žmonės, gavę socialinį būstą ir rinkiminiu laikotarpiu savo dėkingumą rajono merui, administracijos direktoriui skubantys išsakyti kiekvienam pasibeldusiam į duris.

Dar vienas milžiniškas svertas, aktualus bet kuriai šeimai, yra skirtingi lietuvių kalbos egzaminai.

Jie (LLRA) neišsižada tikslo sugrąžinti tvarką, galiojusią iki ŠMM ministru tampant Gintarui Steponavičiui. Dėl skirtingų, lengvesnių egzaminų gerokai išauga lenkų mokomąja kalba mokyklas baigusiųjų galimybės gauti studento krepšelį. Kartais juokaujama, jog rūpinantis vaikų ateitimi lietuviškose aukštosiose mokyklose reikėtų vaikus po dešimtos klasės leisti į mokyklas lenkų mokomąja kalba, kad jie turėtų galimybę laikyti lengvesnį egzaminą. Tai bent viena iš priežasčių, kam LLRA taip žūtbūtinai reikalingi nevienodi lietuvių kalbos egzaminai.

Tačiau ir nelietuviškas mokyklas lankančiųjų gyvenime lietuvių kalbos atsirado daugiau, valstybė nustatė norminius reikalavimus lietuvių kalbos mokytojams. Anksčiau turėti silpnus lietuvių kalbos specialistus šiame krašte buvo politikos dalis, lietuvių kalbos pamokos būdavo atiduodamos bet kokiems darbo valandų stokojantiems mokytojams.

Bent jau remiantis senesniais duomenimis, mokyklų lietuvių mokomąja kalba aprūpinimo lygis gerokai mažesnis, nei lenkų ar rusų. Tai iš dalies paaiškinti galėtų anksčiau vykdytas krepšelių lėšų perskirstymas, tačiau taip pat teigiama, jog lenkiškosios mokyklos pritraukia daugiau lėšų iš kitų šaltinių, rėmėjų. Tai galima sieti arba su skirtingai mokyklų vadovų gabumais ir pastangomis, arba tuo, jog lenkų mokyklos rėmėjų susirasti padeda savivaldybė.

Taip, lenkų mokyklas remia, pavyzdžiui, Caritas. Šios organizacijos dėžutės, skirtos aukoms Vilnijos mokykloms rinkti, stovi Lenkijos bažnyčiose. Ši parama įgalina sukurti geresnes mokymosi sąlygos, kurios, kaip minėjau, skatina tėvus rinktis lenkiškas mokyklas: jų informatikos kabinetai įrengti geriau, stogai sutvarkyti. Visa tai padaryta lėšomis rėmėjų, pas kuriuos važinėja tikrai ne patys mokyklų direktoriai. Man regis, jie net neturi teisės to daryti neatsiklausę steigėjų.
Tačiau sunku vienareikšmiškai priskirti kaltę: savivaldybė galėtų atsakyti, jog ieškodama paramos kreipiasi tiek į Lenkijos, tiek į Lietuvos institucijas bei organizacijas, tiesiog pirmoji valstybė yra jautresnė prašymams, į juos atsižvelgia.

Savivaldybė atsakytų, jog Lenkijos valstybė turi tikslines, diasporos rėmimui skirtas lėšas, turi aibę organizacijų, kurių atstovai būdami Lenkijoje ir bendradarbiaudami su savo merais bei LLRA partiečiais čia žino apie lėšų ir investicijų į švietimą poreikį Lietuvoje. Bet tai daro tikrai ne mokyklų direktoriai, jie tėra sraigteliai, iš kurių reikalaujama vykdyti tam tikrą politiką, o papildomai – išlaikyti tam tikrą švietimo lygį.

Peikti lietuvių direktorių dėl veiklumo ir verslumo stokos negalime, tačiau jie yra apriboti. Nepaisant to, kai kurie jų sugeba išnaudoti iš 2 procentų pajamų mokesčių perlaidų ir apsirūpinti pagrindinėmis priemonėmis, nors ir negali siekdami palankumo jomis prikimšti į pirmą klasę ateinančių moksleivių kuprinių.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Kaip pradėti savo verslą: pinigų gauti lengva, sunkiausia visai kas kita (53)

Panevėžietės atidaryta mažoji bendrija „ Laikas desertui“ veikia tik ketvirtą mėnesį,...

„Gladiatorių mokyklos“ įkūrėjai piešia apgulties scenarijų: bus prieita iki kruvinų susidūrimų (8)

Piečiau Romos esančiu Trisulti vienuolynu ūmai susidomėjo medijos. Tačiau ne dėl jame...

Pastebėjo tik akyliausi: Gintarės Gurevičiūtės suknelė „Žmonių“ apdovanojimų scenoje vos neiškrėtė pikto pokšto (59)

Net ir šou pasaulio vilkams stovėti scenoje, kuomet tave stebi šimtai tūkstančių žmonių, nėra...

Užkalnis: kvepėkite, kaip 90-ųjų Gariūnų verslininkas (62)

„Bogart by Jacques Bogart“. Žinoma, nieko blogo nėra turėti savo gyvenimo apraše Gariūnų...

Dukart išsiskyrusi Mia išdavė ilgai slėptą paslaptį: kiekviena diena buvo tragedija (365)

Skaudžiai meilės reikaluose nudegusi dainininkė Vilija Pilibaitytė-Mia prisipažino, kad po...

TV eteryje ištarta frazė Sovietų Sąjungoje sukėlė tikrą ažiotažą: gavau konkrečią užduotį (448)

1986 metų liepos 17 dieną viešbučio administratorė ir visuomeninės organizacijos „Sovietinis...

Kaip visiems laikams atsikratyti pajuodusių paakių (7)

Išties nemalonu be perstojo girdėti tą patį, kad ir su nuoširdžiu nerimu užduodamą, bet jau...

Staiga ėmė svaigti galva – būsena tęstis gali ir labai ilgai: gydytoja nurodo, kada ieškoti pagalbos labai dažnas negalavimas (22)

Staigiai pakilote nuo sofos ir apsvaigo galva ? Su tokiu jausmu tikriausiai yra susidūręs beveik...

Žmonių elgesyje įžvelgia pavojingą tendenciją: ji niekur nebuvo dingus (238)

„Kam turėtų atitekti mergaitė – naujiesiems tėvams ar broliui?“ Toks vienos televizijos...

Emigranto nusikaltimas sukrėtė ne tik Lietuvą, bet ir Švediją: nužudytą paauglę rado užklijuotomis lūpomis (117)

Darbą baigusi septyniolikmetė nusiuntė tėvui žinutę, kad grįžta namo, tačiau į juos taip ir...