Dėdė, kuris „atrodė normalus žmogus“: 8-metės ašaros išdavė, ką kiti bandė nuslėpti

„Man labai skaudėjo“, – ašaromis pasruvusios vos aštuonerių metukų mergaitės akys išduoda, su kokia siaubinga gyvenimo realybe jai teko susidurti. Dėl savo mažo amžiaus tada ji dar nelabai suprato, kodėl dėdė taip elgiasi – gal tai koks nors žaidimas, apie kurį nei mama, nei tėtis jai dar nepasakojo? O gal tai – dar viena didelė paslaptis, kurios dėdė lieps niekam niekada neišduoti?

Ne, tai tikrai ne žaidimas, – mažą kūnelį taip sukaustė baimė, kad net atrodė, jog jis visiškai paralyžiuotas. Jis yra, bet jo nėra.

O jis nesustoja – senos ir grublėtos rankos liečia vis labiau ir labiau. Sukyla toks didelis šleikštulys, kad, rodos, tuoj nualps.

Ir vis dėlto, tai tikrai ne žaidimas, bet kas tada? Juk jis – dėdė, kuris niekada nenuskriaustų.

Bet staiga pasigirsta duslus bildesys į duris. Išsigelbėjimo bildesys, – tą akimirką tai atrodė lyg didžiausias stebuklas. Viskas bus baigta.