Vasarį sueis šešeri metai, kai D.Budrevičienė pasipuošė neeiliniam įvykiui ir, nešina pinigų medžiu pramintu augalu, į Krekenavos miestelio kultūros centro salę atėjo susitikti su Darbo partijos lyderiu Viktoru Uspaskichu. Krekenaviškė teigia tąsyk šį politiką, iki tol jos laikytą duondaviu ir geradariu, gyvą mačiusi antrą ir paskutinį kartą gyvenime. Pasitikėdama pagrindiniu Krekenavos agrofirmos akcininku, D.Budrevičienė pasiryžo jam pranešti, kad bendrovėje daromas nusikaltimas - atlyginimai mokami vokeliuose. Tačiau viešai išsakytas faktas ir tai, kas vyko vėliau, D.Budrevičienės gyvenimą pakeitė iš esmės. Paprasta kaimo moteriškė tapo vokelių skandalo heroje ir Žmogaus teisių šauklės nominacijos laureate, nuolatinių paskalų objektu ir net viena koja pabuvo anapus gyvenimo.
Moteris buvo nusiteikusi geranoriškai ir iškilmingai - V.Uspaskichui ketino padovanoti vadinamąjį pinigų medį ir palinkėti, kad šis augalas visada žaliuotų ir jam toliau neštų turtus.
„Tačiau kai mano geradarys nuo scenos pradėjo kalbėti apie tai, kaip mes gerai gyvename ir kokius didelius atlyginimus gauname, nebeištvėriau. Atsistojau ir pareiškiau, kad atlyginimus, deja, mums moka vokeliuose“, - pasakojo D.Budrevičienė. Išgirdęs šiuos žodžius V.Uspaskichas nerišliai ėmė kalbėti, kad ji esą galinti atsisakyti vokelių, bet prieš tai privalanti deklaruoti savo turtą. „Žodį „deklaracija“ tada, ko gero, išgirdau pirmą kartą gyvenime. Išgąsdinta man nesuprantamo termino, pinigų medį įdaviau vienam iš krekenaviškių, o pati sprukau iš salės“, - prisiminimais dalijosi moteris.
Gavusi daugybę gyvenimo ir teismo pamokų, D.Budrevičienė visai kitaip ėmė vertinti ir V.Uspaskichą, kurį anksčiau laikė savo duondaviu, rašo „Lietuvos žinios“. „Noriu pridurti dar ir tai, kad tuo atveju, jei jis man dar kartą lieptų deklaruoti savo turtą, nebebijočiau pasakyti, kad ir mano, ir daugelio kitų uždirbtas vertybes susiglemžė jis vienas, o mus pavertė vien darbo įrankiais, vergais. Mokėdamas „mizerną“ algą, ir dar vokeliuose, jis neleido mums nei užsidirbti pragyvenimui, nei užsitikrinti padoresnės pensijos“, - įsitikinusi D.Budrevičienė. Tad dabar, pamačiusi šį vyrą televizijos ekrane, krekenaviškė žiūri į jį kaip į atimantį iš žmonių duonos kąsnį.
„Net nebežinau, kokios menkos dvasios turi būti tokie kaip jis, kurie kraunasi sau turtus, o žmonėms už sunkų darbą numeta vien grašius, - pabrėžė ji. - Su V.Uspaskichu esame bemaž bendraamžiai, todėl neslėpsiu, kad man jis - išvaizdus vyriškis. Tačiau žvelgdama į jį nuolat galvoju, kad tas žmogus svarbus tik sau pačiam, visi kiti jam - priemonė turtams kaupti. Ir toks žmogus sėdi Europos Parlamente“.
Per teismų maratoną tapusi pirmos grupės invalide, galėjusia kvėpuoti tik per vamzdelį, įstatytą į trachėją, D.Budrevičienė po truputį sveiksta. Šiuo metu pirmos grupės neįgalumas jai pakeistas į antros. Jai nebereikia vamzdelio, kad galėtų kvėpuoti. Moteris jau gavo auklėtojos padėjėjos darbą Krekenavos vaikų lopšelyje-darželyje ir dirba puse etato.