„Kai geri metai, vien baravykus renkam – tokie gražūs, tamsiai rudom kepurėm. Uždariau į stiklainius žiemai su pipiriukais. Česnako, druskos ir truputį rūgšties pridedu. Geri grybai, nėra jokios radiacijos“, – tikino po avarijos Černobylio atominėje elektrinėje iš Teremcy kaimo evakuota, bet savo noru į gimtus namus grįžusi moteris.
Tokius žmones, kaip ji, vadina samosiolais. Teremcy kaime, kuris prie pat apsaugos zonos ribos, ne tik Matrionos namas gyvenamas, tačiau ji su vyru – jauniausi.
„Kažkada čia buvo medicinos centras, parduotuvė, o dabar jei kokia bėda tik iš Černobylio greitoji medicinos pagalba atvažiuoja. Negreit atvyksta, nes kelias blogas, asfalto nėra. Gerai, kad bent auto parduotuvė kartą per savaitę atvažiuoja. Nusiperkam, ko būtiniausiai reikia: duonos, sviesto, kruopų, miltų, pieno produktų, dešros“, – interviu DELFI sakė M. Nikolajeva.
Kai sprogo Černobylio atominės elektrinės ketvirtasis blokas, jai buvo 34 metai.
- Bet jūs jauna buvot. Kodėl grįžot? Kiti bijojo.
- Dauguma samosiolų tais pačiais metais parsikraustė. Mano tėtis su mama, kurie šitame name gyveno, net kito būsto neėmė. Pusmetį glaudėsi pas žmones kaime, kur buvo priskirti. Man butą pagal darbovietę skyrė Kijeve. Bet atsisakiau, grįžau. Nes čia tėvai, iš čia esu kilusi, čia gyvenau. Vaikai Kijeve liko.
- Atvažiuoja?
-Taip. Vakar tik išvažiavo – padėjo mums pasodinti bulves.
-Daug sodinat?
-Nemažai, užtenka, ir ne tik mums. Pernai dar laikėm paršelį, visuomeninį arklį, su kuriuo mano vyras vietiniams talkindavo laukuose, bet pernai ta kumelė nugaišo. Ir paršelis prapuolė – šernai, matyt, užkrėtė kiaulių maru. Mes vieninteliai kaime paršelį turėjom ir to nebėr. Šiemet jau pabijojom pirkti, nors savanoriškai tvarte padarėm dezinfekciją – nusipirkom miltelių.
- Ką čia pasisėjote?
-Morkų, burokų, salotų, petražolių, šiltnamyje pomidorų, paprikų, baklažanų.
- Baklažanai čia gerai dera?
-Pernai dideli, kaip medžiai užaugo. Dar auginu kopūstų, kukurūzų, cukinjų. Anksčiau ir pora karvių laikėm, veršelių, po dvi kiaules, bet dabar jau ne ta sveikata.
- Iškart po avarijos gyvulių neatėmė?
-Atėmė. Iš visų. Tiesa, išmokėjo kompensacijas. Bet vis viena gaila buvo.
Žmonės bijojo dėl radiacijos, kas bus su vaikais, jais pačiais. Senieji neraštingi tuomet buvo, nežinojo, kas ta radiacija, bet mes tai žinojom. Nors oficialiai iš karto niekas nesakė, kas atsitiko. Nėra, kaip dabar, kad iš karto skelbia per televiziją, radiją. Tada viską slėpė, sakė, kad viskas normaliai. Bet pradėjo evakuoti Pripetę. Nebežinau, kurią dieną po avarijos. Iš 10 km zonos pradėjo iškėlinėti žmones, o paskui jau pasakė, kad evakuos 30 km spinduliu.
- Ką su savimi ėmėt?
-Dokumentus, drabužių persirengti, bulvių, konservuotų agurkų, kruopų. Susidėjom į lagaminus ir viskas.
Susodino visus į autobusus, o kai tikrino dozimetrais, juokavo, kad gal močiutės rūsyje sėdėjo – švarios, jokios radiacijos. Tačiau – jau sakiau – čia jos nebuvo. Visą radiaciją vėjas link Baltarusijos nupūtė.
-Kai tėvai po pusmečio grįžo, nieko namuose nepasigedo?
-Mūsų neišplėšė, viskas liko. O mes su vyru grįžom tik 1989 metais. Pasiketė valdžia, buvo supratingesnė, leido grįžti ir mums namo.
- Dabar gerai ar ne, kad gyvenate uždaroje zonoje?
-Viena vertus gerai, kita vertus blogai. Gerai, kad nėra pašalinių, niekas nevaikšto, nelandžioja – žinote, kokie dabar laikai. O pas mus ramu.
Kalba, kad atidarys 30 km zoną ir paliks uždarą tik 10 km. „Atidarinėja“ jau 20 metų. Nors kai sarkofagą naują uždengs gal atidarys?
- Matėt naują sarkofagą?
-Tik iš tolo, važiuodami link Pripetės per tiltą. Kai gražus oras, saulėta, matyti, kaip stato. Pripetė labai gražus miestas buvo. O senasis Černobylio miestelis koks gražus! Bet viskas prapuolė.