Carlas Bildtas nuo 2006 m. buvo Švedijos užsienio reikalų ministras, o 1991–1994 m. ėjo premjero pareigas. „WorldPost“ korespondentas Nathanas Gardelsas jį kalbino Harvardo universiteto Europos studijų centre surengtoje konferencijoje, skirtoje krizei Ukrainoje.
„WorldPost“: Jūs esate vienas iš didžiausių Vladimiro Putino priešų Europoje. Kodėl jūs atviriau nei kiti oficialūs Europos atstovai kalbate apie Rusijos įvykdytą Krymo aneksavimą ir kišimąsi į reikalus Rytų Ukrainoje?
- Dėl labai paprastos, bet itin aiškios priežasties: Europos sienos buvo nubrėžtos krauju, ir bet koks bandymas jas keisti vėl sukels kraujo praliejimą.
Šaltojo karo pabaigoje svarbiausias dalykas, dėl kurio susitarė Rusija ir Europa, buvo tai, kad sienos nebus keičiamos, juolab jėga. Peržengęs šią liniją, V. Putinas savo veiksmais griauna patį tvarkos, įsigalėjusios Europoje po Šaltojo karo, pamatą.
„WorldPost“: JAV ir Europa taiko griežčiausias iš kada nors taikytų sankcijų dėl Rusijos invazinio kišimosi į Ukrainos reikalus šalies rytuose. NATO paskelbė, kad regione bus įkurtos aljanso greitojo reagavimo pajėgos. O dabar paskelbtos paliaubos. Ar Vakarų spaudimas veikia?
- Taip, dabar ten paliaubos. Bet paliaubos yra paliaubos, ne taika. Šioje situacijoje labiausiai reikia kažkokio politinio sprendimo. Viena vertus, tai priklauso nuo Vladimiro Putino tikslų, kita vertus, nuo Europos Sąjungos ryžtingumo. Aš esu linkęs manyti, kad V. Putinas turi kitų toli siekiančių tikslų, kurių dar nepasiekė. Bet jo tolesnius žingsnius nulems mūsų reakcija – tai, ką mes darome ir ko nedarome.
„WorldPost“: Kokie tie V. Putino toli siekiantys tikslai?
- Atrodo, kad jo ambicijos svyruoja tarp dviejų sąvokų. Viena vertus, jam rūpi Eurazijos Sąjunga, kuri apima ne tik Rusijos tautas, bet ir, pavyzdžiui, Kazachstaną. Kita sąvoka – tai, ką jis vadina „slavų šerdimi“: jo apibūdinimu, tai yra bet kur gyvenantys rusai.
Abu šie tikslai ilgalaikėje perspektyvoje be jokios abejonės turės pasekmių ne tik nepriklausomai Ukrainai, bet, kaip jau minėjau, ir Kazachstanui, ir kai kurioms Baltijos šalims. Taip pat įtraukčiau ir Baltarusiją.
V. Putinas gana akivaizdžiai siekia, kad „slavų šerdis“ arba rusų bendruomenės keltų išskirtinius neramumus visur aplink.
Jis tampa vis kategoriškesnis ir kitais atžvilgiais. Net Švedijoje užfiksuotas rimčiausias Rusijos lėktuvų įsibrovimas į mūsų oro erdvę per aštuonerius metus, kai aš esu šalies užsienio reikalų ministras.
„WorldPost“: Ko turėtų imtis ES, kad pažabotų V. Putino ambicijas?
- Mes turėtume būti atsargūs. Ukraina yra nepriklausoma šalis, turinti teisę pati rinktis savo tolesnį likimą. Tik patys ukrainiečiai gali nuspręsti, ar šalis norės priklausyti Europos Sąjungai.
Rusija neturi teisės skaldyti ar destabilizuoti nepriklausomų šalių, kurių pasirinkimams ji nepritaria. Ilgalaikėje perspektyvoje pagrindinė Europos užduotis – padėti Ukrainai kurti gerovę, teikiant paramą bei mezgant su ja prekybinius ir ekonominius ryšius.
Praktiškai visi nori glaudesnių ryšių, ypač ekonominių, su ES, nes tai traktuojama kaip kelias link šalies ekonomikos modernizavimo ir visuomenės stabilizavimo.
To nori net Rusija. Prieš porą metų ES ir Rusija patvirtino iniciatyvą dėl „partnerystės siekiant modernizavimo“. Viską apsvarsčius, šioje srityje nebuvo pasiekta labai daug, bet teoriškai, sprendžiant iš dokumento, ši iniciatyva mažai kuo skiriasi nuo ES Rytų Partnerystės susitarimo su Ukraina.
Viskas pasikeitė, kai V. Putinas grįžo į Rusijos prezidento postą trečiajai kadencijai. Jis grįžo pasikeitęs, ėmė kalbėti apie Eurazijos Sąjungą. ES derybos dėl partnerystės su Ukraina prasidėjo 2007 m. ir baigėsi 2011 m., jos užtruko. O V. Putinas pradėjo Muitų Sąjungos projektą su Ukraina labai greitai. Šiuo žingsniu jis metė Europai pirštinę, paskelbdamas, kad žengia link Eurazijos Sąjungos, nusisukdamas nuo Vakarų, ir kad nori kartu pasiimti ir Ukrainą.
