Apie tai jis kalbėjo antradienio vakarą Valdovų rūmuose, kur kartu su sūnumi Mangirdu pristatė knygą „Lietuvos istorija. Paaugusių žmonių knyga. 1 dalis“.

Leidinyje aprašomi pagrindiniai Lietuvos istorijos epizodai nuo seniausių laikų iki XVIII a. pabaigos. „Baltų lankų“ leidėjas dr. Saulius Žukas prasitarė, kad aptariama knyga pasirodyti turėjo dar prieš trejus metus. Ji buvo ruošta kaip vadovėlis, tačiau tapo istorijos pasakojimu vaiko akimis.

Kritikavo istorijos mokymą

„Kai klausdavau auditorijose mokinių, ne vienas kartojo, kad jiems nuo istorijos – bloga. Priėjome iki kažkokio akligatvio, vaikai nemato prasmės šiais „Google“ laikais zūbrinti datas, o mokytojai nebežino, ko klausti “, – pastebėjo A. Bumblauskas.

Anot jo, bėda, kad istorijos mokytojai neretai tik ir klausia „Kada“, tačiau mažai interpretuoja, tad vaikų tai tiesiog „nebeveža“.

„Mano pagrindinis tikslas – kaip padaryti, kad istorija būtų su minimaliai mažai datų. Mes esame toks lašas visatos istorijoje, kad tie orientyrai – datos, pasidaro juokingos, kai bandome tuo vieni kitus kankinti. Laiko pojūtis, aišku, reikalingas, bet didžiosios epochos paprastai yra žinomos ir nereikia tikslių datų“, – pastebėjimais dalijosi jis.

Pasak A. Bumblausko, yra trys dideli pasauliai – iki civilizacijos (priešistorė), senoji ir viduramžių istorija ir modernioji istorija. Jei vaikas tiek žino, tikino istorikas, jau kaip ir užtenka.

Įžvelgė ir kitą bėdą

Pranešėjo teigimu, reikalavimas mokytis datas be aiškesnio suvokimo – ne vienintelė mūsų problema.

„Mūsų istoriografija, manau, turi dvi kompleksines ydas. Pirma, egzistuoja žinojimo kultas. Kadangi istorija nori kuo labiau panašėti į mokslą grynąją prasme, gerbiama, kai atneši naują žinojimą. Pavyzdžiui, ši mano knyga būtų niekinė mokslo požiūriu. Antra, apaugome baisiais stereotipais. Kai tik reikia pajudėti į šoną, visi įsivaizduoja, kad yra tam tikras istorijos matymo standartas, tačiau negali taip pat vertinti tas, kuris kankino, ir tas, kurį kankino“, – aiškino istorikas.

A. Bumblauskas tikino, kad dėl to turime ir, tarkime, vyrų ir moterų istoriją, kitaip, turime suprasti, istoriją mato ir vaikai.

Nesupranta, kaip dirba mokytojai

Istorikas pripažino bandęs gilintis į edukologiją, bet pasigedęs šaltinių, kurie aiškiai apibrėžtų, kaip bendrauti su penktoku, o kaip – su septintoku. Be to, pritrūko jam ir informacijos, kokias knygas skaito vaikai.

„Kartais galvoju, kaip dirba mūsų pedagogai, kas yra už tos mūsų programos ribų, ką jie veikia?“, – klausė A. Bumblauskas.

Vis dėlto jis pataria su vaikais bendrauti kaip Antoine de Saint-Exupery ar Terry Deary.

„Mokytojas klausia: „Kuriais metais Kolumbas perplaukė Atlantą?“. Mokinukė atsako: „Jis perplaukė ne „kuriais metais“, o laivu“, – T. Deary citavo A. Bumblauskas, aiškindamas, kad turime iš to pasimokyti vaikų mąstymo principų.

Svarbiausia, istoriniu požiūriu, akcentavo jis, kas iš to, kad Kristupas Kolumbas perplaukė Atlanto vandenyną, o ne kada tai įvyko.

Papasakojo, kas nustebino

M. Bumblausko teigimu, rengiant knygą jie aptiko ir labai įdomių iliustracijų – vaikai atkartodavo tai, ką daro suaugusieji, tarkime, grumdavosi ant avinų ir su šiaudiniais šalmais.

„Vaikas turi suptis ant medinio arklio, laikyti ginklą ir dar taikytis“, – apie medinių arkliukų svarbą besiruošiant tapti raiteliais, kalbėjo A. Bumblauskas.

Bene pirmą kartą dėmesys knygoje „Lietuvos istorija. Paaugusių žmonių knyga. 1 dalis“ sutelkiamas į vaikus istorijoje: kokie senovėje buvo jų žaidimai, auklėjimo sistema, mokyklos ir elementoriai, kaip gyveno ir valdė mažamečiai kunigaikščiai ir karaliai.

„Kokia knyga vaikams be vaikystės pristatymo, žaidimų, žaislų. Žaidimų temą berniukams pristatėme kaip riterių, o mergaitėms – kaip damų mokyklas, iliustravome, kaip po žaidimų su mediniais arkliukais vaikai pamažu virsta pažais ir ginklanešiais“, – sakė M. Bumblauskas.

Stebėdamasis, kad istorija mokyklose nėra priartinama prie vaikų, A. Bumblauskas priminė, kad ir Jadvygai buvo 12 metų, kai tekėjo už Jogailos.

„Pilna Italija 12-mečių mergaičių šventųjų, su visais titulais“, – stebino jis.

Istoriją stengėsi pateikti netradiciškai

A. Bumblausko teigimu, suaugęs žmogus gal jau yra pagalvojęs ir apie tai, kas jį supa – kaip ir kodėl atsirado lova ar išvietė, nuo kada aplink mus vaikšto katinai, o štai vaikams tai – dar nauja ir įdomu.

„Esame pateikę ir salietros gamybos receptą. Tai buvo 14 a. pabaigos revoliucija – kai atrastas gamybos būdas iš mėšlo ir išmato“, – kalbėjo M. Bumblauskas.

A. Bumblauskas tikino, kad, vadovaujantis receptu, tam reikėdavo ir vienuolių šlapimo – neva jie geria alkoholį, tad ir jų šlapimas yra išskirtinis.

Kalbėti, aiškino jis, galima ir apie tualetus, kurie – tikras elito išradimas. Valstiečius, sakė A. Bumblauskas, į būdeles reikėdavo varyti kone ginklu, o, kai „išėjo“ vokiečiai, jos buvo tiesiog sukūrentos.

„Tai irgi yra mūsų istorija“, – užtikrino jis.