Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto dėstytojas, Specialiosios psichologijos laboratorijos vadovas prof. Albinas Bagdonas į šį reiškinį pažvelgė naujai. Mokslininkas tvirtina, kad mūsų neigiama reakcija į kitoniškumą paveldėta genetiškai, todėl jos išvengti praktiškai neįmanoma.
Mes turime įgimtą polinkį neapkęsti kito žmogaus, kaip ir jį mylėti
Gyvenime bene visus dalykus mes skirstome į normalius ir nenormalius, teigė A. Bagdonas Pasaulinei psichikos sveikatos dienai skirtoje konferencijoje. Anot pranešėjo, tam tikras savo normas turi visi – gydytojai, psichologai, kiti specialistai, žmones ar reiškinius matuojantys pagal vadinamąją „normalią“ daugumą. Pavyzdžiui, žemesnis nei 70 intelekto koeficientas jau laikomas nenormaliu, o jį turintis žmogus tam tikra prasme stigmatizuojamas.
„Realiame gyvenime viskas dar sudėtingiau. Kiekviename žingsnyje mes klasifikuojame pasaulį į blogą-gerą ir pan. Jei ateina aukštas žmogus, mes sakome: „Oi, koks jis aukštas“. Jei ateina žemas žmogus, vėlgi reaguojame. Jei žmogaus elgesys nukrypsta nuo normos, mes sakome „psichikos ligonis“ arba tiesiog „psichas“, ir visiems viskas aišku, visi žino, ką norime pasakyti. Tokiomis sąvokomis mes apibendriname pasaulį. Taigi stigma yra daugiamatis reiškinys, kurio prielaidos nėra tik socialinės. Mes turime daug užprogramuotų dalykų, susiformavusių evoliucijos eigoje, kurie ateina per mūsų genetiką.
Anot psichologo, stigmos bei stigmatizavimas susijęs su mūsų biologinio tapatumo išsaugojimu, grupiniu ir asmeniniu saugumu, pastangomis garantuoti normalios daugumos stabilumą. Tam tikra prasme tai netgi išlikimo prielaida, užprogramuota mūsų smegenyse. Taigi kaip bebūtų nemalonu, mes turime paveldėtą polinkį neapkęsti asmens, kuris labai skiriasi nuo mūsų.
Kasdieniame gyvenime stigmatizavimas pasireiškia pačiais netikėčiausiais būdais. Remiantis tam tikrais nenormalumo kriterijais, moteris gali būti pavadinta boba, vyras – gyvuliu, keisto elgesio žmogus – epileptiku, ukrainietis – chocholu. Pagal tariamą galimybę kontroliuoti neigiamą elgesį žmogus gali būti vadinamas alkoholiku, rūkaliumi, homoseksualu. Anot pranešėjo, šios grupės stigmos turi ypač stiprų neigiamą atspalvį, kadangi aplinkiniai mano, kad šiais epitetais vadinamas žmogus sugeba save kontroliuoti, tačiau to nedaro. Mažiausiai neigiamo atspalvio turi stigmos, kai žmogaus nenormalumą lemia nekontroliuojamos priežastys – pavyzdžiui, neregys, luošys ir pan.
„Egzistuoja stigmų pagal tam tikrus pirminius bruožus – juodas, ryžas, pavojingas, mažo protelio ir pan. Labiau apibendrinančios stigmos – psichas, idiotas, debilas, šizikas. Dar abstraktesnės stigmos – ligonis, neįgalus, kitatautis, kitatikis. Šios jau apima ypač dideles grupes“, - teigė pranešėjas.
Visiškai atsikratyti diskriminacijos neįmanoma
Žinoma, stigmatizuojančio elgesio apraiškos priklauso ir nuo žmogaus raidos ypatybių, sąlygų, kuriose jis augo, jo asmeninės patirties ir kitų dalykų. Visgi šį potencialų polinkį diskriminuoti ir stigmatizuoti turi net ir tolerantiškiausioje aplinkoje išaugęs žmogus. A. Bagdono teigimu, mes turime paveldėtą išankstinę reakciją į kitoniškumą, į kurį mes pradedame reaguoti labai anksti. Jau pusės metų vaikas skiria svetimą nuo savo – kai ateina svetimas žmogus, jis pradeda verkti, kai ateina savas – šypsosi.
„Taigi mes skirstome žmones, turime nuostatas jų atžvilgiu, kurių ryškiausia neigiama išraiška – stigmos. Mums paprastai nereikia galvoti, kaip pasielgti. Jei mes bijome, jei žmogus mums kelia nerimą, mes tiesiog atsitraukiame, jo vengiame“, - sakė pranešėjas.
Anot psichologo, aplinkos poveikis, mokymasis gali keisti mūsų paveldėtus psichologinius modulius, nukreipti juos kita linkme, tačiau tai nėra taip paprasta.
„Pažiūrėkite – Lietuva jau 20 metų nepriklausoma, Europoje demokratizacijos procesai prasidėjo dar anksčiau, buvo kuriamos visokios deklaracijos, bet efektas nėra labai didelis. Kasdien mes matome agresijos apraiškas. Bene ryškiausia stigmatizavimo išraiška – genocidas, kuris pasireiškė Antrojo pasaulinio karo metu, kai buvo naikinama visa tauta. Žmonių biokultūrinė evoliucija sudarė prielaidas užpildyti biologinį mechanizmą nauju turiniu – keičiasi reakcijos į kitoniškumą, keičiasi kitoniškumo objektai“, - svarstė A. Bogdanas.
Todėl planuojant visuomenės švietimą, kovos prieš diskriminaciją priemones, jo manymu, reikia galvoti ne apie kažkokius bendrus metodus, bet juos diferencijuoti pagal amžių, pomėgius, lytį. Esą abstrakčios priemonės, kai neatsižvelgiama į atskirų žmonių grupių ypatumus, norimų rezultatų neduos.