Atsakymų autorė Kristina Stepanova, labdaros ir paramos fondo „Žiburys“ generalinė direktorė Lietuvai.
Vaiko teisės. Apie ką jos ir kam jų reikia?
Vaikystė yra ypatingas gyvenimo periodas, kai mažas žmogus yra pažeidžiamas ir priklausomas nuo suaugusiųjų. Kiekvienam vaikui reikia meilės, globos ir sustiprintos apsaugos, kad vaikystė būtų laiminga, saugi ir vaikai užaugtų geriausiais suaugusiais, kokiais tik gali būti. Vaiko augimo ir vystymosi poreikiais pirmiausia rūpinasi vaiko šeima. Tačiau tam, kad šeima galėtų tinkamai atlikti savo funkcijas, jai taip pat yra reikalinga tinkama apsauga ir parama bei paslaugos, kurias paprastai suteikia valstybė. Kiekvienoje šalyje turi būti vykdoma tinkama šeimos politika, kuri įtvirtina modernų požiūrį į šeimą, esamų sąlygų ir šiuolaikinės visuomenės iššūkių kontekste, šeimą, kurioje netoleruojamas joks, net „lengvas“ smurtas (toks, kaip, pvz., pliaukštelėjimas) ir kur vaiko interesai yra svarbiausi.
Tai nereiškia, kad tėvų poreikiai bei interesai tampa mažiau svarbūs ar visiškai nereikšmingi, tačiau tai reiškia, kad turime atsisakyti įsisenėjusių ir žmogaus orumą žeminančių savo elgesio būdų ir kai kurių savo nuostatų. Tarkim, tokių kaip požiūris, kad vaiko nuomonė yra mažiau svarbi nei suaugusiojo. Tokių, kaip požiūris, kad vaikas, kol gyvens po „mūsų stogu“, privalės be jokių išlygų sutikti su viskuo, ką mes sakome ir liepiame vien dėl to, kad taip pasakė suaugęs, ir nesvarbu, ar vaikui tai patogu ar ne, patinka ar ne, ar jis turi kitokį požiūrį ir nuomonę, ar ne. Tai – klaidingos ir vaiką ne tik žeminančios, bet ir visam gyvenimui žalojančios nuostatos.
Pagalvokime, kaip įsivaizduojame savo vaikus užaugusius, tarkime, po 20 metų. Kokie norime, kad vaikai būtų, kokiais asmenybės bruožais pasižymėtų? Tikriausiai visi iš karto pasakytume, kad norime, jog vaikas būtų atsakingas, sąžiningas, darbštus, gerbtų tėvus ir kitus suaugusius. Dabar pagalvokime, kaip mūsų elgesys su vaikais prisideda prie tokio siekio. Ar kai suduodame vaikui, tai moko jį pagarbos kitam? Ar tai moko jį kalbėtis ir ramiai, be smurto spręsti konfliktus, suvaldyti pykčio priepuolius? Kai sakome vaikui, kad jis mažas ir kvailas, todėl privalo paklusti tik tam, ką sakome mes, o pats galės vadovauti savo namuose, kai užaugs, ar tai moko jį pagarbos sau ir kitiems? Ar tai moko jį priimti tinkamus sprendimus ir prisiimti atsakomybę už juos?
Kiekvienas mūsų žingsnis kuria vaiko asmenybę, ir todėl vaiko teisės, įtvirtintos Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje – tai pirmiausia, yra vadovas ir vedlys tėvams bei kitiems suaugusiems. Konvencija paaiškina, ko reikia vaikui, kad jis augtų atsakingas, saugus, sveikas ir laimingas, toks, kokiu jam linki tapti mylintys tėvai.
Vaiko teisių ir žmogaus teisių koreliacija
Taip pat, JT Vaiko teisių konvencija yra reikšminga ir tuo, kad tai, pirmiausia, yra tarptautinis valstybių susitarimas bei įsipareigojimas skirti visus savo turimus išteklius tam, kad užtikrintume vaikystės apsaugą ir tinkamų sąlygų vaiko gerovei sukūrimą bei palaikymą. Antra, JT vaiko teisių konvencija – tai aiškios gairės valstybėms, ką konkrečiai jos turi padaryti, kad užtikrintų tinkamas sąlygas vaikams. Tai yra aiškus pripažinimas, kad kiekvienas vaikas, nepriklausomai nuo jokių skirtumų ar ypatumų, yra svarbus, reikšmingas, turi teisę į geriausias gyvenimo sąlygas bei reikalingą paramą. Taip pat, tai yra pripažinimas, kad vaikas yra žmogus, o ne suaugusiojo asmens nuosavybė ar jo norų ir užgaidų objektas. Tuo pačiu, JT Vaiko teisių konvencija pripažįsta šeimos svarbą vaiko gyvenime. Konvencijoje nurodoma, kad valstybės privalo gerbti tėvus ar kitus vaiku besirūpinančius asmenis ir jų teises, taip pat tėvų pasirinkimą vienaip ar kitaip auklėti vaiką, jei tai nepažeidžia geriausių vaiko interesų.
Tad JT Vaiko teisių konvencija – tai ne vaiko norų ar užgaidų įgalinimo įrankis, o rimtas tarptautinis dokumentas, kuris saugo žmogų jautriausiu jo gyvenimo laikotarpiu ir padeda tėvams bei kitiems suaugusiems suprasti pagrindinius vaiko vystymosi poreikius. JT Vaiko teisių konvencija – tai instrumentas, kuris įgalina stebėti vyriausybių veiksmus ir pastangas apsaugant vaikystę bei kuriant vaikų ir jų šeimų gerovę. JT Vaiko teisių konvencija šiuo atveju nesiskiria nuo jokių kitų žmogaus teises ginančių dokumentų. Vaiko teisės yra tos pačios žmogaus teisės, tik išskiriamos kaip atskira grupė, būtent dėl to, kad dėl vaikystės jautrumo ir vaiko pažeidžiamumo šiuo laikotarpiu, vaikams reikia papildomos apsaugos ir dėmesio.
Kodėl nekalbama apie vaikų pareigas?
Žmogaus teisių dokumentai, tame tarpe ir JT Vaiko teisių konvencija, įtvirtina sąlygas, kurių reikia žmogaus apsaugai, oriam gyvenimui ir gyvenimo kokybei. Tuo pačiu pripažįstama, kad kiekvienas iš mūsų – ir suaugusieji, ir vaikai – turi laikytis teisėtų moralės, viešosios tvarkos ir visuotinės gerovės reikalavimų. Mes visi privalome gerbti ne tik save ir savo teises, tačiau ir šalia esančius bei jiems priklausančias tas pačias teises. Tačiau šioms nuostatoms įtvirtinti yra kuriami nacionaliniai įstatymai ir kiti teisės aktai, pvz., baudžiamieji, kurie įtvirtina kiekvieno atsakomybę už nepriimtiną, netoleruotiną elgesį, nusikalstamas veikas ir pan.
Žmogaus teisių instrumentų paskirtis pirmiausia yra įtvirtinti kiekvieno žmogaus prigimtines teises ir laisves bei apibrėžti valstybių vyriausybinių įsipareigojimus tinkamai jas ginti. Pareigų įtvirtinimas tokiuose dokumentuose prieštarautų žmogaus teisių prigimčiai. Paprastai tariant, tai įtvirtintų nuostatą, kad jeigu vaikas neatlieka savo pareigų, jis negali naudotis savo teisėmis. Tai būtų tas pats, kas pasakyti, kad mes sutinkame, jog jei vaikas elgiasi nepriimtinai, jis gali būti nužudytas, jam gali būti uždrausta eiti į mokyklą, jis gali būti prievartaujamas bei kitaip išnaudojamas ir pan. Ar to linkime vaikams? Ne. Nuo to vaikus norime apsaugoti. Būtent apie tai kalba ir JT Vaiko teisių konvencija. Tuo pačiu metu niekas neprieštarauja nuostatai, kad turi būti ugdoma vaiko atsakomybė, pagarba kitiems ir socialiai priimtinas vaikų elgesys.
Ar vaiko teisės tikrai suteikia vaikams galimybę neklausyti tėvų?
Vaiko teisės ir JT Vaiko teisių konvencija – tai nėra leidimas vaikui elgtis nepriimtinais būdais, žeminant ar kokiu nors būdu skriaudžiant kitą asmenį, negerbiant jo. Tai taip pat nėra leidimas nesilaikyti namų/šeimos taisyklių – tėvų ir vaikų sukurtų kartu. Kai suaugusieji kalba apie vaiko teises, visada norisi jų paklausti: ar galėtumėte išvardinti kelis pavyzdžius, kokios teisės yra nurodytos JT Vaiko teisių konvencijoje? Kokios tos vaiko teisės, kurios leidžia vaikams pvz., grubiai kalbėtis su tėvais ar mokytojais, skaudinti ar smurtauti prieš kitus vaikus bei suaugusius, nesimokyti ar nesitvarkyti namuose? Nei vienas Konvencijos straipsnis neįtvirtina privilegijų vaikams, kurios apriboja suaugusiųjų teises ir suteikia vaikams neadekvačią laisvę. Tačiau konvencija įtvirtina, kad vaikas yra lygus suaugusiam ir kad jis yra asmenybė, o ne suaugusiojo lūkesčių, norų ir poreikių tenkinimo objektas.
Svarbesnis klausimas yra šis: kodėl vaikai kartais elgiasi nepagarbiai, neatsakingai, nepripažįsta kitų žmonių poreikių? Vaiko nepriimtino elgesio motyvų gali būti labai daug. Kartais vaikai piktnaudžiauja posakiu „aš turiu teises, todėl tu nieko negali man padaryti ar pasakyti“. Tačiau tai – ne vaiko teisių problema. Tai – vaikų žinių ir teisinio išprusimo, tinkamo žmogaus teisių supratimo, tinkamo dėmesio iš suaugusiųjų pusės stokos pasekmė. Daugelis vaikų patys nežino, kas yra tos teisės ir kaip atrodo jų pritaikymas mūsų kasdieniame gyvenime. 2012 m. Lietuvoje atliktas apžvalginis tyrimas apie tai, kokias teises žino vaikai, parodė, kad vaikai sugebėjo išvardinti tik teisę į mokslą, teisę į apsaugą nuo smurto, teisę į tinkamą sveikatos apsaugą ir teisę į meilę. Tad visi piktnaudžiavimai dažnai atsiranda būtent dėl to, kad vaikai žino per mažai, o ne per daug apie savo teises, taip pat ir apie žmogaus teises bendrai. Tą patį galima pasakyti ir apie suaugusius.
O kokios tėvų teisės?
Kiekvienas suaugęs, taip pat kaip ir kiekvienas vaikas, turi tam tikras teises ir laisves, kurios jam priklauso jau vien dėl to, kad jis gimė žmogumi. Suaugusiojo žmogaus teises gina atitinkami kiekvienos šalies įstatymai, o taip pat – įvairūs tarptautiniai aktai, kurie įtvirtina pagarbą kiekvieno žmogaus orumui. Nei vienas žmogus nėra beteisis, nesvarbu, ar tai būtų moteris, ar vyras, vaikas, ar suaugęs, negalią turintis asmuo, tikintis, ar ne – nepriklausomai nuo jokių jo asmenybės bruožų ar kitokių aspektų. Tad tėvai, kaip ir visi kiti, turi ir gali naudotis savo teisėmis.
Dėl teisingos ir tikslios informacijos stokos, tinkamo turinio mokymų vaikams, vaikai dažnai išreiškia nuostatą (tą parodė ir Lietuvoje atlikti tyrimai), kad teisės nustoja galioti, kai tau sukanka 18 metų, o tai tik dar kartą patvirtina teisinio išprusimo ir žmogaus teisių esmės suvokimo stoką.