A.Janulaitis savo prisiminimuose rašė: "Žmonių, rodos, nedaug, apie pusę šimto, o kiek triukšmo ir kalbų. Bažnyčioje kunigas pašiepė iš sakyklos, lenkai su pasibjaurėjimu kalbėjo apie tokį darbą, policija svyravo."
Užvakar vykusi gegužinė nė iš tolo neprilygo A.Janulaičio apibūdinimams. Žmonės linksmai šoko pagal puikią folklorinio ansamblio "Sutaras" muziką, gegužinėje - jokios politikos ar maištingų idėjų. "Viskas normalu, - ramino vienas gegužinės organizatorių, Kurtuvėnų regioninio parko direktorius Rimvydas Tamulaitis. - Spaudos draudimo metais buvo poreikis priešintis, o dabar belieka tik linksmintis."
Carinės priespaudos laikais gegužinės buvo bene vienintelė legali tautinio judėjimo forma. Šiaulių gegužinėse buvo lietuviškai sakomos prakalbos, dainuojama. Į jas atvažiuodavo kraštiečiai, studijuojantys Rusijos ir užsienio universitetuose, jie dalydavosi ir anticarinėmis idėjomis. Didžiąsias Šiaulių gegužines galima vadinti pirmaisiais neformaliais lietuvių inteligentų suvažiavimais. Juos dabar paminėti ir gegužines atgaivinti sumanė M.K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas kartu su Kurtuvėnų regioninio parko direkcija.
Pulkas šviesuolių
Po A.Janulaičio gegužines ėmėsi organizuoti Povilas Višinskis. Jam padėjo iš tremties sugrįžęs Jonas Jablonskis. Vienoje šių gegužinių, kurioje susirinko Jonas Biliūnas, Žemaitė, Vladas Putvinskis, Petras Avižonis ir kiti Lietuvos šviesuoliai, buvo aptarta tragiška lietuvių kalbos padėtis. Taip pat pirmą kartą viešai prabilta apie nepriklausomą Lietuvą. Didžiosiose Šiaulių gegužinėse taip pat lankėsi Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, Jonas Vileišis, Antanas Vienuolis, Vaižgantas, Mykolas Biržiška, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Antanas Žmuidzinavičius. Rašytiniuose prisiminimuose teigiama, kad nebuvo to meto Lietuvos šviesuolio, kuris nebūtų dalyvavęs Didžiojoje Šiaulių gegužinėje.
Šeštadienį organizuotoje gegužinėje dalyvavo ir nuodugniai šį istorinį faktą išanalizavusi literatūrologė Dalia Striogaitė bei meno kritikas Vytenis Rimkus.
Prieglobstis - Zubovų dvarai
D.Striogaitė dar 1994 metais yra rašiusi, jog šalies kultūrologai ir muziejininkai nepagrįstai užmiršta didžiųjų Šiaulių gegužinių indėlį į mūsų kultūrinį ir tautinį paveldą. Gegužinės lėmė tai, jog Šiauliai XIX-XX amžių sandūroje tapo svarbiu tautinio ir kultūrinio judėjimo centru.
Gegužinės turėjo įtakingus globėjus - dvarininkus Zubovus, lietuviškos veiklos puoselėtojus. Neatsitiktinai gegužinių vietos buvo parenkamos viename iš Zubovų dvarų: Aleksandrijoje, Kairiuose, Andrijavoje arba Bubiuose.
Po žemės reformos Zubovų žemės buvo gerokai apkarpytos, o gegužinės rengiamos vieninteliame jiems priklausančiame Bubių parke. Grafas Zubovas per gegužines į parką nutiesdavo elektros laidus - apšviesdavo parką.
Keitėsi laikai ir gegužinės
Literatūrologė D.Striogaitė savo rašiniuose apie didžiąsias Šiaulių gegužines smulkiai aprašo šio reiškinio plėtrą. Pirmosios gegužinės būdavo ne itin skaitlingos - kelios dešimtys žmonių. Dauguma jų puikiai vienas kitą pažinojo, pasitikėjo vieni kitais. Už anticarinę veiklą buvo galima smarkiai nukentėti, tad provokacijų netrūko. Vietiniai lenkai buvo pagarsinę, kad gegužinėse buvo kumščiu grūmota carui. Nemalonumų išvengta tik "ispravnikui" davus kyšį.
Nuo 1903-iųjų porą metų truko gegužinių kulminacija. Rinkdavosi daugiau žmonių - iki kelių šimtų. Čia yra lankęsi kone visi to meto ryškesni veikėjai. Vėliau gegužinės pasikeitė - tapo laisvesnės ir masiškesnės. Sumažėjus carinės Rusijos įtakai, sumažėjo ir disidentinio judėjimo svarba. Gegužinės darėsi teatralizuotesnės, su profesionaliai parengtais spektakliais.
Nuo 1908-ųjų meninei programai vadovavo Šiaulių literatūros, dramos ir muzikos draugija "Varpas", kurioje dalyvavo teatralai Stanislava Jakševičiūtė-Venclauskienė, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis. Buvo kviečiami koncertuoti populiariausi to meto atlikėjai: Kipras Petrauskas, Stasys Audėjus, Juozas Tallat-Kelpša.
Žinoma, stengtasi išlaikyti ankstesnių gegužinių dvasią. Idėjinis lietuviškumo centras persikėlė į Vilnių, tačiau ten vykstančių suvažiavimų dalyviai gegužės ar birželio mėnesiais pulku atvykdavo į didžiąsias Šiaulių gegužines.
Gegužinių tradicija truko beveik iki Pirmojo pasaulinio karo, tačiau pamažu blėso, menkėjo. Sovietmečiu leidžiamos istorinės knygos iškraipė faktus, nurodydamos, kad didžiosios Šiaulių gegužinės būdavo darbininkų pasilinksminimo šventės. Prieš kelis dešimtmečius Zubovų parke Bubiuose vykdavo sąjunginės žemdirbystės parodos.
Paskutinį kartą Didžioji Šiaulių gegužinė plačiai nuskambėjo 1934 metais, minint tradicijos 35-metį. To meto spauda rašė, kad Bubiuose linksminosi net 10 tūkstančių žmonių.