2010 m. vasarą Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto atliktas tyrimas parodė, kad labiausiai Lietuvos žmonės yra nepakantūs romams, iš įkalinimo įstaigų išėjusiems asmenims ir homoseksualams. Nepakantumas taip pat rodomas asmenims su psichikos negalia, Jehovos liudytojams, čečėnams, musulmonams, pabėgėliams ir kitų socialinių, religinių ir etninių grupių atstovams.
Tolerancija tokia pat svarbi, kaip ir laisvė
Žinomas Vilniaus universiteto mokslininkas, šviesaus atminimo filosofas Romanas Plečkaitis monografijoje „Tolerancija“ (Vilnius, „Pradai“, 1998) plačiai nagrinėjo tolerancijos ir pakantos klausimus. R. Plečkaitis pažymėjo, kad ši sąvoka kildinama iš graikiško žodžio „ištveriu, pakeliu, pakenčiu“, tačiau filosofinę prasmę įgavo tik XVI a. Tai buvo susiję su tuomet vykusiomis religinėmis katalikybės ir reformacijos kovomis.
„Toleruojame įvairias situacijas, asmenis, jų poelgius ir veiksmus, pažiūras bei įsitikinimus, organizacijas. Pakenčiame mus gaišinantį įkyruolį, klausomės plepio paskalų, atlaidžiai žvelgiame į įvairias madas, ekstravagantišką elgesį, į trukdantį dirbti motociklų riaumojimą po langais, grojimą pianinu kaimyno bute. Toleruojame tai, ką vertiname neigiamai, su kuo nesutinkame, kas sukelia nemalonumą, nepatinka, nervina. Tad toleruojame kitoniškumus, kuriuos vertiname neigiamai. Bet kitoniškumai nebūtinai turi teikti nemalonumų, nervinti“, – teigė R. Plečkaitis.
Pasak jo, tolerancijos objektas negali būti tai, kam mes pritariame, ar tai, kas mums patinka.
„Kas patinka, to geidžiame, o ne toleruojame“, – taip monografijoje R. Plečkaitis nusakė platų tolerancijos sričių spektrą.
Filosofo nuomone, su toleravimo veiksmu yra susijęs stiprus psichologinis momentas.
„Tolerancijos objektas negali būti ir tai, kam esame abejingi, indiferentiški, neutralūs, kas visiškai mūsų nejaudina“, – teigė jis ir pabrėžė, kad tolerancija yra kompromiso išraiška: „Nepritariantysis kokiai nors gyvensenai vis dėlto sutinka, kad tą gyvenimo būdą pripažįstantys žmonės turėtų galimybę jį realizuoti.“
R. Plečkaitis siūlo skirti „pakantą“ ir „toleranciją“ kaip skirtingus reiškinius (šiandien šios sąvokos neretai vartojamos sinonimiškai). Filosofas vadino pakantą „tolerancija plačiąja prasme“: „Pakanta reiškia, kad nekovojama su tuo, kas vertinama neigiamai, nesistengiama pašalinti veiksmų ar pažiūrų, kurioms nepritariama, priežasties.“ Tai skiriasi nuo tolerancijos (kaip rašė R. Plečkaitis, „tolerancijos tikrąja prasme“), kuri pasireiškia kaip „principas, skelbiantis, kad kiekvieno žmogaus ir žmonių grupių pareiga – pozityviai vertinti kitus žmones ir jų pažiūras, pripažinti jiems (ir gerbti) teisę turėti kitokias negu mūsų pažiūras, skelbti jas ir laisvai tvarkyti savo gyvenimą“.
Kitaip sakant, tolerancijos principai yra platesni negu pakantos principai. Pakanta reiškia, kad nesipriešiname tam tikriems reiškiniams. Tolerancija reiškia, kad tuos reiškinius priimame, bandydami juos suprasti ir pripažinti. Kaip teigė R. Plečkaitis, „tolerancija yra kitoniškų negu mūsų pažiūrų asmenų autonomijos pripažinimas ir gerbimas“.
Kita svarbi tema, kurią nagrinėjo filosofas – tolerancijos ribos. Vienas iš aštresnių klausimų šia tema galėtų skambėti taip: „Ar galima toleruoti netoleranciją?“ R. Plečkaitis teigė, kad natūralu, jei netolerantiškas elgesys netoleruojamas.
„Neribota tolerancija veda į tolerancijos išnykimą. Jei būtume neribotai tolerantiški net netolerantiškai visuomenės daliai, tai nepajėgtume tolerantiškąją visuomenės dalį apginti nuo netolerantų puolimo, nuo jų agresijos ir griovimo – tolerantai būtų sunaikinti“, – manė R. Plečkaitis.
Filosofo teigimu, tolerancija yra ta vertybė, kurią būtina ginti, ji yra kitų svarbių dalykų indikatorius.
„Netolerancija plėtojasi ten, kur laisvei iškilęs pavojus, kur valdžia griežtai kontroliuoja ir riboja galimybę rinktis, kur klesti voliuntarizmas, kur pirmenybė teikiama kokios nors doktrinos išpažinimui, o ne objektyviam tyrimui“, – įspėjo savo monografijoje R. Plečkaitis. Todėl, jo manymu, „tolerancija yra visuomenei tokia reikšminga vertybė, kad ją būtina apginti tiek pat, kiek ginama laisvė“.
„Aš“ ir „jie“
VU Filosofijos fakulteto Bendrosios psichologijos katedros profesoriaus dr. Albino Bagdono manymu, tolerancijos būtinybė yra įpinta į žmogaus evoliucijos mechanizmą. Tolerancija ir pakanta atsirado tuo metu, kai sociume pradėjo stiprėti altruistinės tendencijos.
„Evoliuciškai žiūrint, pakanta buvo reikalinga kaip vienas iš visuomenės reguliacijos veiksnių. Žmonės iš prigimties yra skirtingi – skirtingo svorio, ūgio, balso tono, skirtingų charakterių. Todėl pakantumo ir tolerancijos mechanizmai turėjo atsirasti pačioje smegenų organizacijoje, t. y. kaip psichologiškai įsisavintas ir perduodamas mechanizmas. Mes vadiname tokį reiškinį paveldėtu psichologiniu mechanizmu“, – aiškina A. Bagdonas.
Tačiau, pasak psichologo, lygiai tokiu pat įgimtu galima pavadinti ir nepakantos mechanizmą. Jis yra tiesiogiai susijęs su žmogaus asmenybės autonomijos principais – su būtinybe „ginti savo teritoriją, bendruomenę, savo šeimą“.
Pasak A. Bagdono, kiek nepakantos mechanizmas pasireiškia šiuolaikiniam žmogui, kuriam nėra būtinybės elgtis pagal primityvų, pirmykštį modelį, labai priklauso nuo jo vaikystės išgyvenimų, nuo to, kaip jis buvo auklėjamas. „Jeigu su žmogumi nepakančiai elgdavosi, uidavo, nėra abejonių, kad jam atsiras atitinkamų savybių, kad jis įsisavins tokį nepakantos elgesio modelį“, – mano A. Bagdonas.
Nepakantos mechanizmas turi ir gilesnes psichologines šaknis. A. Bagdonas pažymi, kad žmonėms yra būdingas mąstymo kategorizavimas – jie buriasi į panašių pagal kalbą, kultūrines tradicijas ir elgesį grupes.
„Kai mes einame pasaulio pažinimo keliu – nesvarbu, ar tai būtų žmonės, ar kitokie objektai – mes juos grupuojame, klasifikuojame, skirstome. Esu „aš“ ar „mes“ ir yra „jie“. „Jie“ – tai kitokios odos spalvos, rasės, kultūros ar kitokios kalbos atstovai. Dažnai nepakantos mechanizmas naudojamas tokiems skirtumams užfiksuoti“, – sako A. Bagdonas.
Komentuodamas nepakantumo ir netolerancijos tendencijas Lietuvos visuomenėje, A. Bagdonas pabrėžia, kad čia svarbų vaidmenį atlieka istorinės ir kultūrinės tradicijos. Nagrinėjant straipsnio pradžioje minėto tyrimo duomenis, galima pamatyti, kad etninė romų grupė yra prasčiausiai toleruojama, daug palankiau Lietuvos gyventojai vertina kitas – baltarusių, lenkų, ukrainiečių, rusų – etnines grupes. Tokie rezultatai A. Bagdono nestebina. „Romų ir išvaizda, ir kultūra pastebimai skiriasi nuo mūsų. Tuo tarpu ukrainiečiai, rusai, lenkai yra kultūriškai mums artimesni. Čia didesnis skirtumas susijęs tik su kalba“, – pažymi mokslininkas.
A. Bagdono nestebina ir gana stipri nepakanta netradicinės seksualinės orientacijos žmonių atžvilgiu. Jis mato čia labai didelę Katalikų bažnyčios įtaką. Bažnyčia visada griežtai pasisakydavo ne tik dėl homoseksualumo, bet ir dėl lytinio santykiavimo apskritai.
„Manau, kad tai viena iš tokio požiūrio į kitokios seksualinės orientacijos žmones priežasčių. Tai pasireiškia ne tik Lietuvoje. Kitose šalyse požiūris į homoseksualus irgi yra ne itin pakantus“, – sako A. Bagdonas. Kaip pavyzdį jis pateikia Europos Sąjungoje atlikto tyrimo duomenis: homoseksualūs asmenys yra tarp žmonių, dažniausiai patiriančių darbdavių diskriminaciją.
Pastaruoju metu Lietuvos visuomenės netolerantiškumas vis labiau išryškėja virtualioje erdvėje, kur gausėja nepakantos ir neapykantos kupinų anoniminių pasisakymų. A. Bagdono manymu, internetas dėsningai tampa tokios nepakantumo išraiškos arena. „Virtualioje erdvėje tu negausi atgal – nebent žodžiais. Ši erdvė iš esmės yra panaši į mūsų psichikos erdvę. Realiame gyvenime žmogus balansuoja tarp konformizmo, nuolaidumo ir tos pačios nepakantos“, – sako A. Bagdonas.
Jis taip pat pažymi anonimiškumo, egzistuojančio internete, reikšmę. „Žmonėms svarbu, kaip jų elgesį vertina kiti. Tie, kas pasinaudoja anonimiškumu virtualioje erdvėje tam, kad išreikštų savo neapykantą, supranta, jog nepakantumas kitokiems žmonėms visuomenėje nėra socialiai priimtinas. Neanoniminėje erdvėje dauguma jų tikriausiai elgtųsi kitaip“, – mano A. Bagdonas.
Bijoma atvirumo
Ko gero, kiekvienas žmogus gali pats sau apibrėžti tolerancijos svarbą ir būtinybę. „Man tolerancija yra tiek svarbi, kiek ji leidžia pasireikšti kovai su lyčių stereotipais, nes net demokratinėse šalyse pripažįstama, jog ir pasiekus teigiamus tam tikros lyčių lygybės poslinkius lyčių stereotipai vis vien išlieka“, – sako Vilniaus universiteto Lyčių studijų centro direktorė prof. Dalia Leinartė.
Anot jos, lyčių stereotipai kaip tik ir lemia netoleranciją, todėl įveikti juos – tolygu pasiekti tolerantišką aplinką. „Dažnai būtent lyčių stereotipai formuoja tai, kad mes nepriimame vienų ar kitų žmonių, kurie yra nepanašūs į mus arba į daugumą“, – tvirtina D. Leinartė.
Kovą su stereotipais profesorė įvardija kaip vieną iš svarbiausių nūdienos uždavinių. „Egzistuoja didžiulis neatitikimas – mes stengiamės gyventi demokratinėje visuomenėje ir kurti demokratinę aplinką, o iš tikrųjų kasdieniame gyvenime vadovaujamės šimtmečiais egzistavusiais stereotipais. Todėl tolerantiška aplinka man yra tolygi kovai su tais visiškai pasenusiais stereotipais“, – teigia D. Leinartė.
Pasak jos, stereotipinis mąstymas šiandien yra prasiskverbęs net į aukščiausius valdžios ešelonus. „Ne paslaptis, kad ir Vyriausybėje, ir Parlamente pasitaiko žmonių, kurie vadovaujasi tais stereotipais ir todėl, kurdami įstatymus ar balsuodami, tiesiog siūlo su jais gyventi ir mums“, – apgailestauja D. Leinartė.
Tai, kad pastaruoju metu stiprėjo neigiamas požiūris į kai kurias tautines (romai, čečėnai) ir socialines (homoseksualūs asmenys, pabėgėliai) grupes, centro direktorės manymu, gali būti susiję su šių bendruomenių ryžtu pasireikšti visuomenėje, pristatyti save. „Viena vertus, mažumos tampa aktyvesnės.
Kita vertus, didžioji dauguma visuomenės narių, nepriklausančių toms mažumoms, nėra pasiruošusi atvirumui, kurį siūlo tos tautinės ar socialinės bendruomenės. Mes nesame tam pasiruošę todėl, kad su mano minėtais gajais stereotipais rimtai nekovojama nei vidurinėje mokykloje, nei šeimoje, nei universitete“, – sako D. Leinartė.
Tačiau centro direktorė yra optimistė ir nemano, kad situacija ir toliau blogės. „Manau, kad demokratinėje Europos Sąjungos aplinkoje tai, kas vyksta Lietuvoje, pasiekė savo kulminaciją. Toliau eiti nėra kur. Todėl esu tikra, kad po šios kulminacijos požiūris į, pavyzdžiui, homoseksualius asmenis nepablogės, o pagerės. Įvyks lūžis. Nepakantūs pastarųjų metų išsišokimai kaip tik pagreitins demokratinius procesus“, – teigia D. Leinartė.
Pasak Lyčių studijų centro direktorės, šiandien vis dar tenka matyti didelį atotrūkį tarp Lietuvos ir kitų demokratinių šalių visuomenių pasirengimo atvirumui. „Aš kelerius metus Aidaho universitete (JAV) dėsčiau įvadą į lyčių studijas. Susirinkdavo 20–30 studentų grupė. Universitetas yra vietovėje, kur gyvena mormonai – labai patriarchališka religinė bendruomenė.
Maždaug per 3–4 paskaitas paaiškėdavo, kad apie 70 proc. šį kursą pasirinkusių studentų yra homoseksualios orientacijos. Jie pasakydavo tai labai atvirai – nejautė nei baimės, nei kitų studentų priešiškumo“, – pasakojo D. Leinartė. Tuo tarpu Lietuvoje per dešimt dėstymo metų ji neatsimena nė vieno atvejo, kad studentas prisipažintų esąs netradicinės seksualinės orientacijos. „Priešingai, esu pastebėjusi, kad studentai, jeigu tik pradedi kalbėti apie klausimus, susijusius su kitos seksualinės orientacijos asmenimis, pasisako griežtai neigiamai“, – pažymi D. Leinartė.
Centro direktorės manymu, spręsti nepakantumo problemą sunku ir dėl to, kad pačios netoleruojamos bendruomenės kartais užsisklendžia savyje. „Mes nežinome, didelė ar maža yra homoseksualių asmenų bendruomenė Lietuvoje. Iš esmės mes nieko apie ją nežinome. Argi ne paradoksalu, kad tik keletas šios bendruomenės narių viešai prisipažino, kad jie yra homoseksualūs? Man atrodo, kad ir ta bendruomenė taip pat turėtų parodyti daugiau drąsos“, – mano D. Leinartė. Pasak jos, svarbu, kad mes galėtume sutapatinti homoseksualius asmenis ir jų gerus darbus. „Mes matome Eltoną Johną ir žinome jo puikias dainas, esame girdėję apie jo labdaringą veiklą. Lietuvoje mums tiesiog trūksta panašių gerų pavyzdžių“, – teigia D. Leinartė.
Anot centro direktorės, atvirumą galėtų skatinti ir universitetas.
„Manau, kad būtų labai pilietiška suteikti netradicinės orientacijos studentams ir dėstytojams galimybę sukurti savo „salelę“ mūsų bendruomenėje, padėti jiems atrasti joje vietą“, – sako D. Leinartė. Jos teigimu, būtent universitetai gali labai daug nuveikti kuriant pilietinę pakantos visuomenę.
Europa iš naujo peržiūri pakantumo ribas
Tačiau ir Europoje, kuri ilgą laiką buvo pakantumo simboliu, pastaruoju metu vis labiau įsižiebia diskusijos apie toleranciją ir jos ribas. Šioms diskusijoms irgi netrūksta aštrumo. „Lisabonos sutartyje, apibrėžiančioje pamatinius ES konstitucinius principus, tolerancija įvardyta kaip viena vertybių, kuriomis grindžiama valstybių narių politika ir sugyvenimas. Tačiau neseni net kelių ES valstybių narių lyderių pareiškimai, kad multikultūralizmas žlugo, kelia klausimą, kokią vietą Europos vertybių struktūroje užima tolerancija ir kokios yra jos perspektyvos“, – teigia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktoriaus pavaduotoja dr. Inga Vinogradnaitė.
Pasak politikos mokslų ekspertės, kalbant apie tolerancijos problemas Europos Sąjungoje reikia atsižvelgti į tai, kad ne visur ši problematika yra identiška.
„Skirtingose valstybėse pakantumo principas susiduria su skirtingais iššūkiais. ES senbuvėms didžiausią iššūkį kelia imigrantai. Augant jų skaičiui tenka ieškoti atsakymo, ką tolerancijos principas reiškia visuomenėse, kurias sudaro kultūriškai labai besiskiriančios grupės. Atsakymas – multikultūralizmas. Nors pastarasis gali įgyti įvairias formas, iš esmės jis reiškia, kad nėra stengiamasi panaikinti skirtumus – jie yra pripažįstami ir išsaugomi“, – pasakoja I. Vinogradnaitė.
Jos teigimu, problemų atsiranda tada, kai susiduria skirtingos kultūrinės ir religinės paradigmos. „Tiek neseni Vokietijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos lyderių pareiškimai, tiek sugriežtintos imigracijos praktikos reiškia, kad pakantumas baigiasi tada, kai kitų kultūrų atstovai atmeta pamatines vertybes ir principus, kurie laikomi priimančios valstybės tapatumo esme. Čia galima atsiminti ir „nacionalistines“ partijas, kurios surenka vis daugiau balsų, bent iš dalies dėl savosios prieš imigrantus nukreiptos retorikos“, – pažymi I. Vinogradnaitė.
Ekspertės teigimu, negalima tvirtinti, kad tarp Europos piliečių yra įsigalėjęs požiūris į toleranciją kaip į „pagrindinę vertybę“. 2008 m. Eurobarometras atliko apklausą, kuria buvo siekiama išsiaiškinti, su kokiomis vertybėmis yra tapatinama Europos Sąjunga.
Tarp svarbiausių vertybių įvardyta taika (45 proc. apklaustųjų), žmogaus teisės (42 proc.) ir pagarba žmogaus gyvybei (41 proc.), tuo tarpu toleranciją kaip vieną iš svarbiausių vertybių minėjo tik 16 proc. europiečių, o toleranciją kaip vertybę, kuri „geriausiai reprezentuoja Europos Sąjungą“, paminėjo tik 10 proc. apklaustųjų. „Nors tolerancija ir neatsiduria pirmajame vertybių trejetuke, tačiau vis vien yra svarbu, kad kas dešimtam europiečiui ji atrodo esanti viena iš trijų svarbiausių Europos Sąjungą reprezentuojančių vertybių“, – mano I. Vinogradnaitė.
Pasak politikos mokslų ekspertės, tolerancijos klausimu Lietuva neužima kokios nors išskirtinės pozicijos Europos Sąjungos valstybių kontekste. 2008 ir 2009 m. atlikti Eurobarometro tyrimai leidžia teigti, kad mūsų šalies gyventojų pakantumo ar nepakantumo lygis yra panašus į kitų Europos šalių gyventojų lygį.
„Galima ginčytis dėl to, ar iš tiesų Eurobarometro apklausose užduoti klausimai leidžia įvertinti netolerancijos lygį, tačiau apskritai jie yra informatyvūs. Respondentų buvo klausiama, kaip jie jaustųsi, jei konkrečioms socialinėms kategorijoms priskirti asmenys užimtų aukščiausią šalies renkamą politinį postą. Daugeliu atžvilgių lietuviai esmingai nesiskyrė nuo ES vidurkio, bet galima matyti aiškų atotrūkį vertinant homoseksualių asmenų kategoriją – čia Lietuvos vidurkis net 2,5 balo žemesnis nei ES vidurkis. Blogai ar „nepatogiai“ dėl to jaustųsi 54 proc. respondentų“, – pažymi I. Vinogradnaitė.
Atsižvelgdama į tai ji daro išvadą, kad nepakantumo problema kalbant apie homoseksualius asmenis iš tiesų atrodo esanti aštresnė Lietuvoje nei daugelyje kitų ES šalių, nors kitais atžvilgiais Lietuva tikrai neatsidurtų tarp nepakančiausių Europos Sąjungos valstybių narių.
Post scriptum
Aptarti visus pakantumo ir nepakantumo, tolerancijos ir netolerancijos aspektus viename straipsnyje tiesiog neįmanoma. Ši tema gali turėti begalę atspalvių, jos problematika labai plati. Tolerancija nėra tik psichologinis ar socialinis reiškinys.
Kaip man yra sakęs tarptautinės žmogaus teisių stebėsenos ir gynimo organizacijos „Human Rights Watch“ ekspertas Borisas O. Dittrichas, aukštas nepakantumo lygis šalyje gali net atbaidyti nuo jos potencialius investuotojus, jie gali vengti plėtoti savo verslą valstybėje, kurios visuomenė serga homofobija (ir kitomis fobijomis).
Nepaisant europinės politinės minties pokyčių, šiandien tolerancija suvienytoje Europoje vis dar turi didelę reikšmę. Pokalbis apie tolerancijos aspektus yra svarbus dėl to, kad iš esmės tai yra pokalbis apie mus visus – apie visuomenę, kurioje mes gyvename (ar net apie tai, kokioje visuomenėje mes norėtume – nenorėtume gyventi). Peržengti savojo „aš“ ribas ir suprasti „kitą“ yra tam tikras iššūkis, tačiau šis iššūkis yra vertas šiuolaikinio, mąstančio žmogaus.