A.Ramonaitė: tikrai ne KGB Sąjūdį įkūrė

Sovietinis saugumas KGB nedalyvavo kuriant Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį, nes galbūt per vėlai susiorientavo ir suprato, kas yra tikrieji Sąjūdžio organizatoriai.

Šią prielaidą kelia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė, socialinių mokslų daktarė Ainė Ramonaitė, viena iš monografijos "Sąjūdžio ištakų beieškant" sudarytojų.

"Apie pačią (Sąjūdžio) pradžią galėčiau visiškai drąsiai pasakyti, kad tikrai ne KGB Sąjūdį įkūrė. Kai mes rekonstravome visą istoriją iki smulkmenų, kaip buvo organizuotas tas birželio 3 dienos (1988 m. - ELTA) susirinkimas Mokslų akademijoje, nuo kurio viskas prasidėjo, tai iš tikrųjų yra matyti, kad KGB bandė kaišioti pagalius į ratus, bet tiesiog nepavyko to padaryti. Galbūt per vėlai susiorientavo, iš kur vėjas pučia, ir per vėlai suprato, kas čia tie tikrieji organizatoriai", - teigia A. Ramonaitė.

Pasak mokslininkės, KGB numatė tam tikrus žmones, turėjo jų sąrašus, iš kurių laukė opozicijos ir tikėjosi, kad iš ten jinai kils.

"O jinai kilo ne visai iš ten, kur buvo tikėtasi. Žmonės, kuriuos KGB numatė, jie įsijungė į Sąjūdį, bet pati pradinė iniciatyva truputėlį ne iš ten kilo. Kaip minėjau, jinai kilo iš jaunų ir mažai tarsi žinomų žmonių, kurių KGB net nesuprato, kad ten galėtų kilti. Jie tikėjosi opozicijos iš garsių rašytojų, menininkų, kurių dalis paskui ir buvo pakviesti į Iniciatyvinę grupę. Dėl to, jeigu žmogus, kaip jie matydavo, sekdavo, yra nesisteminių pažiūrų ir jeigu jis turi autoritetą visuomenėje, tai leisdavo tokią prielaidą, kad iš jų ir kiltų.

(...) Bet iniciatyva kilo iš tų žmonių, kurie buvo tuose nesisteminiuose tinkluose, o kai kurie kiti žmonės, kurie, sakykim, daugiau tokie vienišiai, nors jie rašė knygas ir tos knygos įkvėpdavo žmones, bet jie nebuvo organizatoriai. Organizatoriai buvo tie pilni entuziazmo jaunų judėjimų lyderiai arba tiesiog žmonės, kurie vienu metu priklausė labai įvairiems judėjimams arba diskusijų klubams, būreliams, jautė pulsą ir žinojo, kaip suorganizuoti, nes turėjo daug kontaktų", - svarstė dr. A. Ramonaitė Lietuvos radijo laidoje "Tarp Rytų ir Vakarų".

Pasak dr. A. Ramonaitės, tai buvo tam tikra nelabai didelė terpė žmonių, kurie iš tikrųjų sugebėjo viską suorganizuoti, ir tada Sąjūdis išplito, gavo impulsą. "Bet iš tikrųjų didžioji dalis žmonių buvo tokie laukiantys, kas čia bus, ir pamatę, kur vėjai pučia, tada jau prisijungė prie tos laiminčios pusės. Tą pačią situaciją mes turime ir dabar, tiesą sakant. Bet kita vertus, tai yra puikus pavyzdys, kad žmonių, tikinčių idėja ir turinčių tinklą, galia yra nepaprastai didelė", - teigia dr. A. Ramonaitė. "Baltų lankų" leidyklos šįmet išleistoje Jūratės Kavaliauskaitės ir A. Ramonaitės monografijoje naujai žvelgiama į Sąjūdžio gimimo istoriją ir siekiama išspręsti dilemą, kaip tariamai pasyvioje ir prisitaikėliškoje sovietinėje visuomenėje galėjo susikurti kelis šimtus tūkstančių narių turintis gerai organizuotas ir veiksmingas socialinis judėjimas.

Knygoje aptariami iki Sąjūdžio veikę sovietinei sistemai nepaklususios visuomenės židiniai - etnokultūrinis judėjimas ir bažnytinis pogrindis, roko kultūros erdvės, menininkų ir mokslininkų rateliai, diskusijų klubai, žaliųjų ir paminklosaugos judėjimai. Knygoje analizuojama, kokioje socialinėje terpėje kilo Sąjūdžio idėja, kaip ji buvo įgyvendinta, kas buvo Sąjūdžio pirmeiviai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir kitose Lietuvos vietose.

Sąjūdžio pradžia laikomas Iniciatyvinės grupės susikūrimas 1988 m. birželio 3 dieną. Iniciatyvinę grupę sudarė 35 žymūs Lietuvos mokslo ir meno žmonės. Steigiamasis Sąjūdžio suvažiavimas įvyko 1988 m. spalį. Į jį buvo išrinkti 1027 delegatai.