Pirmąkart skurdo kultūros sampratą antrojoje XX a. pusėje pateikė žymus sociologas Oskaras Levisas. Jis savo naują idėją pristatė tarptautiniame kongrese 1958 m., o vėliau išplėtojo veikaluose „Penkios šeimos: skurdo kultūros tyrimai Meksikoje“, „La Vida“.
Tyrinėdamas pasikartojančias vargšų elgesio ir vidinių nuostatų tendencijas, O. Levisas tvirtino, kad skurdo kultūra sparčiausiai vystosi šalyse, išsiskiriančiose didele turtine nelygybe. Menkai apmokamas darbas, aukštas nedarbo lygis, ypač tarp nekvalifikuotų darbininkų, menka socialinė parama, valdančiosios klasės dėmesys turto kaupimui, vargšų kaltinimas asmeniniu nesugebėjimu iškilti, prasimušti – visa tai skatina skurdo kultūrai priklausančius žmones užsidaryti savyje, savo šeimoje ar kitose mažose grupėse.
Skurdas – tai ne pinigų stygius
O. Levisas išsamiai apibūdino skurdo kultūros požymius: jai priklausantys žmonės nedalyvauja visuomenės gyvenime, tvirtina turį kai kurias vidurinės klasės vertybes, tačiau jų nesilaiko, be to, apie savo padėtį retai sako tai, ką galvoja. Vargšų gyvenimui būdingos prastos gyvenimo sąlygos, neįsitraukimas į visuomenę, minimali organizacija už šeimos ribų.
Dalis vargšų neturi ilgos rūpestingos vaikystės, jie anksti pradeda lytinius santykius, jiems būdingi laisvi ryšiai ir silpni vedybiniai saitai, daugybė ištuokų, gyvenimas be jokių įsipareigojimų. Pastebimas polinkis į šeimas, kurių centre – moteris, o sutuoktiniai gali gana dažnai keistis be jokių išliekančių įsipareigojimų šeimai.
Be kita ko, skurdo kultūrai būdingas ir spontaniškumas, gyvenimas šia diena. Jei žmogus mėnesiui skirtą pašalpą išleidžia per kelias dienas brangiems valgiams – tai būtent skurdo kultūros apraiška, suteikianti nelinksmam šių žmonių gyvenimui bent kiek spalvų ir džiaugsmo. Be to, toks asmuo žino, kad tai nėra sumos, galinčios iš esmės pagerinti jo gyvenimo kokybę ar ką nors gyvenime nulemti.
Kitos tendencijos – stiprus atstumtumo pojūtis, bejėgiškumas ir uždarumas.
Be to, anot O. Leviso, skurdo kultūrą sudaro ne vienas kuris nors požymis, o jų visuma ir sąveika. O objektyvus skurdas anaiptol nėra pagrindinis kriterijus skurdo kultūrai formuotis – Paryžiaus arabų gyvenamųjų kvartalų, Puerto Riko lūšnynų ir Vilniaus rajono pakraščių gyventojus sieja šis tas daugiau nei menkos pajamos. Sociologo teigimu, skurdo panaikinimas dar nereiškia skurdo kultūros išnykimo.
Piktžolės želia nelygybėje
O. Levisas pabrėžia, kad ne visi skurdžiai gyvenantys žmonės plėtoja skurdo kultūrą.
Senosiose bendruomenėse, dar neturėjusiose rašto, skurdo kultūra nesusiformavo, nes visuomenė nebuvo pasidalijusi į sluoksnius. Neliečiamųjų kasta Indijoje jos taip pat nesukūrė. Rytų Europos žydai irgi ja neužsikrėtė dėl savo religingumo ir raštingumo tradicijų. Net socialistinėje Kuboje, kur daugelis žmonių gyvena skurde, skurdo kultūra neprigijo, nes tenykščiai žmonės nelinkę į depresiją ir apatiją.
Kodėl kartais didžiausi vargšai nesuverpia skurdo kultūros voratinklio? Yra kelios priežastys: tai aktyvus charakteris, neleidžiantis įsivyrauti apatijai, bendruomeniškumas ir tarpusavio pagalba – šie reiškiniai padaro pasaulį draugiškesnį, šiltesnį, dėl jų žmogus nejunta jam visa apimančio priešiškumo.
Tad skurdo kultūra neturi diskriminacinio paaiškinimo, ji nesietina su jokiu konkrečiu regionu, rase ir pan. Nors O. Levisas buvo kritikuotas už tai, kad nėra mokslinių būdų skurdo kultūrai ištirti, nes ji gali tarpti bet kur – ne tik mažai išsivysčiusių šalių lūšnynuose.
O. Levisas skurdo kultūrą aprašo kaip gyvenimo būdą, tam tikrų tendencijų derinį, perduodamą iš kartos į kartą. Jos svarbiausias bruožas – nusišalinimas nuo visuomenės reikalų, nes taip vargšai instinktyviai saugosi nuo pažeminimo. Daugelis iš mūsų dažnai pastebi apmaudžią savybę, kuri sovietų laikais buvo vadinama kuklumu, – bijome siekti aukštesnių pareigų, kaip ugnies baiminamės konkurencijos, nes arba jaučiamės neverti ko nors geresnio, arba – kas labiau tikėtina – bijome pažeminimo, apimančio pralaimėjus.
Žodžiu, tyliai sėdėdami savo kamputyje, saugomės pažeminimo. Ne tik dėl vidinių nuostatų, bet ir todėl, kad skurdo kultūrai priklausančių žmonių – dėl prastų gyvenimo sąlygų ir prastos mitybos vaikystėje – silpnoka sveikata, dažnai labai pažeidžiama nervų sistema, sunkiai atlaikanti net menkiausią stresą.
Tai ir pripratimas, prisiderinimas prie skurdo, o ne pavienio žmogaus ir jo šeimos nuskurdimas dėl ligos ar kitos atsitiktinės nelaimės, kai padėtis nesunkiai vėl tampa gera.
Aptardamas skurdo kultūros ateitį, O. Levisas rašė, kad skirtingose šalyse jos ateitis skirtinga. Kur ji nėra išplitusi, pakanka socialinio tinklo ir socialinių darbuotojų pastangų, kad skurdo kultūrai priklausantys pavieniai žmonės ir šeimos būtų ištraukti: specialistai pamažu kelia jų gyvenimo lygį, kol jie įsilieja į vidurinę klasę. Ten, kur didelė visuomenės dalis gyvena skurde, pasak O. Leviso, reikia revoliucinių sprendimų (nereikia užmiršti, kad revoliucija – tai nebūtinai caro nužudymas ir lakstymas su durtuvais; tai gali būti ir staigios esminės reformos).
Skurdas kimba kaip liga
– Skurdas, jo kilmė ir įveikimo būdai domino daugelį mokslininkų. Tad O. Leviso darbas apie tai, kaip žmogus tarsi įtraukiamas į skurdą, šia tema nėra vienintelis. Daugelis šio sociologo darbus kritikuoja dėl to, kad jis dėl skurdo kaltina patį skurstantįjį, - sako Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Socialinio darbo katedros docentas Romas Lazutka.
-O kokie kiti skurdo kilmės paaiškinimai? Juk O. Leviso darbas – jau kelių dešimtmečių senumo.
Tai, kad jis iš visos nuo to laiko parašytų sociologinių darbų jūros vis dar minimas, ko gero, įrodo, jog autorius buvo įžvalgus.
Iš esmės yra du pagrindiniai skurdo kilmės paaiškinimo būdai: individualistinis ir struktūrinis.
Individualistinis aiškinimas remiasi tuo, kad skurdo šaknys glūdi paties žmogaus charakteryje, vertybėse ar tam tikruose pasirinkimuose. Sakykim, jis mokykloje prastai mokėsi, bėgdavo iš pamokų, dėl to vėliau negalėjo gauti gero išsilavinimo, tad suaugęs dirba prastus darbus ir skursta. Arba moteris ištekėjo už netikusio vyro, pagimdė daug vaikų arba, atvirkščiai, išsiskyrė ir nusigyveno. Tad žmogui telieka pasirinkti teisingai, pasikeisti, ir jis neskurs.
Tačiau tokį požiūrį kritikuoja mokslininkai, manantys, kad skurdas priklauso nuo visuomenės struktūros, jis kyla dėl diskriminacijos, socialinės nelygybės ir socialinės atskirties, kai visuomenė atstumia tuos, kurie nesugeba gyventi pagal nustatytus standartus. Iš šio paaiškinimo kyla siūlymai, ką reikia daryti – keisti ne žmones, o visuomenę.
Jeigu pradėsime aiškintis nuo pat pradžių, kodėl vaikas ima bėgti iš mokyklos, suprasime, kad jo kaltės čia nėra: jis tikriausiai mokosi prastoje mokykloje, nes tėvai neišgalėjo įsigyti ar išsinuomoti buto geresniame rajone, jie nesugyvena, nes prastai sekasi darbe, tad vaikas negauna pakankamai dėmesio ne tik mokykloje, bet ir namie.
Žodžiu, yra daugybė priežasčių ir veiksnių, gimdančių skurdą. Dalis jų priklauso nuo žmogaus, dalis – nuo visuomenės. Jei žmogus ir gali pasikeisti, tai visuomenė turi sudaryti jam sąlygas.
– Tačiau skurdas Lietuvoje nėra vien tam tikro socialinio sluoksnio bėda, susijusi su ankstyvu alkoholio vartojimu, nedarbu ir pan. Skurdas išplitęs ir smarkiai plinta įvairiausiuose socialiniuose sluoksniuose. Jūs pats esate minėjęs tokią kategoriją žmonių, kaip skurstantys dirbantieji. Ką daryti tuomet?
– Skurdas visai neapima moralinių kategorijų. Sakykim, pensininkas yra visiškai padorus žmogus, bet skursta, nes aplinkybės susiklostė taip, kad jis nesukaupė pinigų senatvei. Skursta ir žmonės, kurie gyvenimą pradėjo nuo nulio, turi vaikų. Reikia priminti, kad skurdas yra nacionalinis, skurdžius Amerikoje ir skurdžius Indijoje smarkiai skiriasi. Paprastai laikoma, kad skurdo riba – mažiau kaip 60 proc. šalies vidutinių pajamų. Socialinės apsaugos sistemos turėtų padėti įveikti šį atstumą.
– Ar dabartinė ekonominė politika neįklampins į dar didesnį skurdą? Ne tik dėl to, kad šiuo metu mažinamos socialinės paramos išlaidos, bet ir todėl, kad jos labai lėtai grįžta į buvusį lygį, kaip, beje, ir atlyginimai.
– Tai garantuota. Sakykim, po Rusijos krizės visi stebėjosi, kad ekonominiai rodikliai nuolatos auga, o žmonės to nė kiek nepajunta. Iš tikrųjų žmonių pajamų augimas įvyks labai negreitai. Todėl mažas pajamas gaunančių asmenų geriau išvis neliesti arba liesti labai atsargiai – net ir sunkiu laikotarpiu.
Kiek galiu, nuolat primenu, kad pagalba bedarbiams Lietuvoje – labai menka, bedarbio pašalpos negauna net 60 proc. bedarbių. Ir tai – neteisinga, nes žmogus buvo socialiai apsidraudęs, mokėjo įmokas „Sodrai“. Be to, sąlygos pašalpai gauti yra labai griežtos, ir visuomenė savo požiūriu dar prisideda prie to, esą negražu gyventi iš pašalpų. Nors žmogus dirbdamas šią pašalpą „nusipirko“. Tai negražu ne tik moraliniu požiūriu, bet ir dėl to, kad daugelis tokių žmonių emigruoja.
– Emigracija, kaip ir žmonių skurdinimas, – taip pat beveik negrįžtamas procesas...
– Juk išgyventi tereikia tik metus kitus, kol atsigaus ekonomika. O tuomet kalbėsime, kad trūksta darbo jėgos, kad reikia jos įsileisti iš užsienio – taip jau buvo.
– Kaip pastebėjote, Lietuvoje eskaluojamas neigiamas požiūris į gaunančius socialinę paramą žmones, ne tik į bedarbius. Sakykim, šiuo metu dažnai „grasinama“, kad už pašalpas teks atidirbti. Esą bent taip „tinginiai“ pajudins nors pirštą visuomenės labui.
– Kritikuočiau tokį posakį – „atidirbti už pašalpas“. Jei yra darbo vieta, tai ją užėmusiam žmogui reikėtų mokėti ne pašalpą, o atlyginimą. Tačiau taip savivaldybės gudrauja pačios prieš save ir prieš valstybę: įdarbinus žmogų, tektų mokėti socialinio draudimo mokesčius. Be to, „pakeliui“ žmogus dar ir pažeminamas: juk dirbti ir atidirbti už pašalpą – visai ne tas pats...