Apie tai „Lietuvos ryto“ interviu su žinomu Baltarusijos istoriku, LDK ekspertu Aliaksandru Kriaucevičiumi. Jo nuomone, su gudais anksčiau vadintais baltarusiai reikia ieškoti bendros vietos istorijoje, nes vėliau artis bus tik sunkiau.
Jis pastebi, kad nors oficialioji valdžia su Aleksandru Lukašenka priešakyje vis dar labiausiai akcentuoja Antrojo pasaulinio karo svarbą ir Rusijos brolišką vaidmenį, o LDK matoma per sovietmečio matymą, kai jai buvo skiriamas baltrusių žemių užgrobėjų vaidmuo, visgi vis dažniau randama pozityvo ir LDK laikuose.
„Per pastaruosius 20 metų išsilavinusi visuomenės dalis jau aiškiai supranta, kad LDK – ne tik lietuvių, baltų, bet ir slavų valstybė. Tad susidomėjimas LDK istorija dabar labai didelis ir vis auga. Su tuo turi taikstytis ir režimas, kuris net pradėjo flirtuoti su šia – vadinkime ją patriotine – istorijos samprata, kai kuriais atvejais ją net palaikyti“, interviu sakė baltarusių istorikas.
Jis akcentuoja, kad Baltarusijos radikalų požiūris, jog LDK nebuvo lietuvių, o tik žemaičiai ir baltarusiai, nėra priimtinas ir neturėtų tapti pagrindiniu ateityje. Jis viliasi, kad istorikai neleis jų užgožti radikalams. Istorikas tikisi, kad su kolegomis lietuviais galės nuveikti daugiau ir turi viltį, kad kolegos lietuviai prisimins prieš 20 metų Minske ir Gervėčiuose padarytą sutarimą, jog LDK gali būti vadinama lietuvių-baltarusių valstybe, nė vienai tautai jos absoliučiai nesisavinant.
„Lietuviai šį susitarimą primiršo, kai atėjo A. Lukašenka. Atrodo, kad daugelis lietuvių apskritai įsivaizduoja, kad be A. Lukašenkos čia nieko nėra ir baltarusių visuomenė apskritai jau žlugusi ir ją galima pamiršti. Lenkus štai pripažįstate bent kaip lygiaverčius derybų partnerius ar kaip priešininkus, o štai mūsų – ne. Tai – klaida“, apgailestauja A. Kriaucevičius.
Jis kritikuoja lietuvius už tai, jog valstybę prisiskiria sau vien todėl, kad jos politinis elitas turėjo karinę galią. „Esą kas buvo stipresnis, to ir valstybė“, - nesutinka su požiūriu jis ir primena, kad gyventojų skaičiumi, paliktos raštijos, paveldo, yra daugiau slaviškojo.