Vieni pirmųjų sausio mėnesį prisiekusio J. Bideno administracijos žingsniai tarsi turėjo ne žodžiais, o veiksmais parodyti, kad jis bus kitoks prezidentas, nei Donaldas Trumpas.
Pastarasis per ketverius metus sugebėjo pasiekti, kad JAV pasitrauktų iš svarbių tarptautinių ar dvišalių susitarimų – nuo Paryžiaus susitarimo dėl klimato kaitos iki Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutarties (INF) ir „Atvirojo dangaus“ („Open skies“) susitarimo. Ekspertų ir netgi JAV sąjungininkų teigimu, net kai tokie sprendimai buvo priimami ne dėl Amerikos kaltės, D. Trumpo administracijos skuba, užmojai, nenoras tartis su sąjungininkais ir jų gėdinimas dėl tariamų skolų amerikiečiams kurstė įtampas santykiuose su JAV ir didino būsimų konfliktų rizika. O kur dar D. Trumpo tikri ar tariami grasinimai išvesti JAV karius iš Europos, Korėjos ir išstoti iš NATO.
J. Bidenas – patyręs ir prognozuojamas užsienio politikos vilkas, atšaukė kai kuriuos D. Trumpo sprendimus, o ten, kur pastarasis 4 metus delsė, pavyzdžiui spręsti naujosios Strateginės ginkluotės mažinimo sutarties (START) likimą, naujojo JAV prezidento administracija klausimą išsprendė per kelias savaites. Vasario pradžioje ši ypač svarbi dvišalė sutartis su Rusija, ribojanti branduolinių ginklų bei jų gabenimo platformų skaičių, pratęsta dar 5 metams.
Ilgi telefoniniai pokalbiai su Rusijos ir Kinijos vadovais tarsi turėjo parodyti, ko galima tikėtis iš JAV užsienio politikos. Ir jei Vladimiras Putinas bei Xi Jinpingas galėjo per pastaruosius 4 metus tai bičiuliavosi, tai neakivaizdžiai konfliktavo su bent jau viešai neprognozuojamu D. Trumpu, tai J. Bideno administracija nuo pirmųjų dienų – vėlgi, bent jau viešai – nubrėžė aiškią takoskyrą: JAV atvira kalbėtis ir susitarti dėl probleminių klausimų, tačiau neketina ignoruoti sąjungininkų ir nuolaidžiauti dviem didžiausioms varžovėms – Rusijai ir Kinijai. Būtent taip jos ir vadinamos, viešai pabrėžiant jų vykdomus žmogaus teisių pažeidimus, agresyvų elgesį.
Tačiau ar nėra vien retorika? Net JAV sąjungininkai, išsiilgę labiau prognozuojamos administracijos Vašingtone jau ne kartą spėjo nusivilti demokratų valdomų Baltųjų rūmų sprendimais, o ką jau kalbėti apie Rusiją ir Kiniją, kurios ne tik nesibaimina priekaištingo amerikiečių tono, bet ir toliau kryptingai laikosi savo pasirinktos konfrontacinės politikos kelio. Ir tai tėra dalis iššūkių – nuo susiskaldžiusios JAV visuomenės iki įvairių interesų grupių ir jų lobistų spaudimo pačios Amerikos viduje verčia kelti klausimą: kokios yra realios skambias kalbas ir pažadus žarstančio J. Bideno administracijos galimybės grąžinti tą pasitikėjimą Amerikos lyderyste, kokiu garsėjo anksčiau?
Kas netiks Pekinui, bet patiko Maskvai
Dar prieš kelis mėnesius atrodė, kad įklimpusios JAV ir Rusijos derybos dėl Naujosios START ateities prives prie šios paskutiniosios iš didžiųjų Vašingtono ir Maskvos susitarimų žlugimo: tuometinė D. Trumpo administracija delsė ir derybose laikėsi įsikibusi neįgyvendinamų sąlygų, pirmiausiai Kinijos įtraukimo į strateginės ginkluotės mažinimo sutartį. Pekinas su šia sutartimi, suprantama, neturėjo ir akivaizdžiai pademonstravo nenorintis turėti nieko bendro.
2009-siais Barackas Obama ir Dmitrijus Medvedevas pasirašė Naująją START, kuri numato dviejų didžiausių pasaulyje branduolinių valstybių strateginio arsenalo skaičius – iki 800 raketų paleidimo įrenginių sausumoje, ore ir vandenyje bei apie 1,5 tūkst. dislokuotų branduolinių galvučių kiekvienai valstybei. Ir tai tėra bet kada panaudojimui parengti masinio naikinimo strateginiai ginklai – abi šalys dar turi rezervą, taktinius branduolinius ginklus, kurie neįtraukti į sutartį. Ir nors ši sutartis buvo reikšminga – jei prieš 30 metų abi valstybės turėjo po 10 tūkst. panaudojimui paruoštų branduolinių ginklų, o dabar tik 3 tūkst. per abi šalis, tai vis dar yra milžiniški skaičiai.
Kinija, įvairiais skaičiavimais teturi apie 300 branduolinių galvučių, o didžioji jų dalis skirta panaudojimui regione – 80 proc. Kinijos strateginio arsenalo sudaro vidutinio nuotolio balistinės raketos, galinčios pasiekti taikinius Pietryčių Azijos ir Ramiojo vandenyno regionuose – pirmiausiai JAV bazes Korėjoje, Japonijoje ir Guame, bet ne žemyninę JAV dalį. Kinija viešai nepripažino nei šių taikinių, nei savo tikrojo branduolinio arsenalo dydžio ar bazių, kur kokie ginklai laikomi.
Tad JAV noras riboti tokius kinų pajėgumus įpareigojančia sutartimi – START susitarimas numato iki 18-os iš anksto nederintų vizitų į kitos sutarties dalyvės strateginių pajėgų objektus gal ir atrodo logiškas žiūrint iš amerikiečių pusės, bet kol kas visiškai nepriimtinas Kinijai.
O Kremliui START pratęsimas 5 metams pasirodė priimtinas: ir nors Rusija per pastarąjį dešimtmetį išleido milijardus dolerių savo strateginio branduolinio arsenalo modernizavimui – nuo naujos bombonešių Tu-160 serijos ir naujų balistinių raketų „Sarmat“, hipergarsinių „Avangard“ iki START sutartyje neaprašytos ir V. Putino išgirtos naujos kartos strateginių ginklų – „Kinžal“, „Poseidon“, „Burevestnik“, esami ribojimai tenkina Maskvą. Didesniais tempais keisti senas balistines raketas naujos kartos ginkluote Rusija tiesiog neturi gamybinių pajėgumų ir pinigų.
Laukia daugiau susitarimų?
START pratęsimas simboliškai parodė ne tik J. Bideno gebėjimus greitai imtis sudėtingų iššūkių ir juos įveikti, regis, visas puses tenkinančiu kompromisu, bet ir parodė ambicingesnių užmojų siekį.
„Prezidentas Bidenas leido aiškiai suprasti, kad Naujosios START pratęsimas tėra mūsų pastangų kovojant su XXI a. iššūkiais pradžia. (…) Mes taip pat sieksime ginklų kontrolės, bandydami sumažinti augančio Kinijos branduolinio arsenalo pavojus“, – pažymėjo naujasis JAV valstybės sekretorius Anthony Blinkenas. Tai – akivaizdi užuomina į pastaruoju metu vis aiškiau formuluojamas kryptis, ko sieks J. Bideno administracija.
Kinijos paminėjimas – neatsitiktinis. Ir nors iki šiol niekam nepavyko viešai įrodyti sklandančių paskalų, kad tikrasis Kinijos branduolinis arsenalas siekia ne 300, o tūkstantį galvučių, auganti Kinijos karinė galia nėra, ypač laivyno, jau dešimtmetį yra realus JAV galvos skausmas.
Kinijos turimi 6 „Jin“ klasės arba Type 094 atominiai povandeniniai laivai yra dažnai linksniuojamas kaip vienas Kinijos karinės galios bei ambicijų įrodymų. Pastatyti ir priimti į laivyną vos dešimtmetį. Kiekvienas jų kiekvienas gabena po 16 tarpžemyninių balistinių raketų su branduoliniais užtaisais.
Modernūs povandeniniai laivai yra sunkiausiai aptinkama ir, konflikto atveju, sunaikinama platforma, iš kurios galima suduoti branduolinį smūgį, tad net JAV laivynui žinant kinų povandeninių raketnešių bazes, jų išplaukimo ir patruliavimo maršrutus, ši branduolinės trejados, kurią dar sudaro balistinės raketos sausumoje bei iš bombonešių paleidžiamos sparnuotosios (o Kinijos atveju – ir balistinės bei hipergarsinės) raketos, dalis yra ypač pavojinga.
Ir tai tėra šiandieninis iššūkis, mat Kinija jau stato naujos kartos atominius povandeninius laivus Type 096 bei nuo JAV bombonešių B-2 nukopijuotą naujos kartos bombonešį H-20, kuris naudoja slapiąsias (stealth) technologijas. Daugelis ekspertų JAV pripažįsta, kad JAV ginklavimosi varžybos su Kinija neišvengiamos, ir nors yra daug kalbų apie tai, aiškios strategijos vis dar nėra.
„Jei norime, kad bet kuri JAV nacionalinė strategija Kinijos atžvilgiu būtų efektyvi, ji turi tapti operacine, o ne tik deklaruota“, – pažymima „Atlantic council“ neseniai paviešintoje „Ilgesnėje telegramoje“ – šimto puslapių strateginių įžvalgų bei pasiūlymų dokumente, kuris tyčia lyginamas su 1946-ųjų JAV pasiuntinio Maskvoje George'o Kennano „Ilgąja telegrama“. Neatsitiktinai šios telegramos paviešinimas sutapo tiek su vėliau įvykusiu J. Bideno skambučiu Xi Jinpingui, tiek su specialios analitinės grupės įkūrimu Pentagone, kuri visą dėmesį skirs būtent Kinijos grėsmei.
Tik jei su Kinija prognozuojamas vienos ar kitoks konfliktas ateityje, Rusija amerikiečiams yra reali dabarties grėsmė – kad ir vien tik teorinė: praėjus 3 dešimtmečiams nuo Šaltojo karo pabaigos Kremlius gal ir nebėra ta pasaulio galybė, kokia norėtų būti, tačiau yra išlaikiusi galios ir pusiausvyros įrankius – branduolinius ginklus, kurių turi daug. Tad viena vertus, START pratęsimas buvo daugiausia, ką buvo įmanoma pasiekti per šias savaites nuo J. Bideno inauguracijos – bet koks sutarties peržiūrėjimas ir bandymai perrašyti dokumentą yra ilgų ir kovingų derybų klausimas.
Kita vertus, J. Bideno administracija jau leido suprasti, kad artimiausius 5 metus nešvaistys laiko veltui ir bent jau bandys kelti klausimus dėl tolesnio branduolinių ginklų skaičiaus mažinimo, neatmetant ir taktinių branduolinių ginklų – Rusija tokių turi apie 2 tūkst., o JAV Europoje laiko iki 200 branduolinių bombų B-61, kurios kartu yra ir NATO branduolinio atgrasymo strategijos dalis.
Bet kokios derybos dėl tokių taktinių branduolinių ginklų mažinimo susilauktų ne tik Rusijos pageidavimų bei sąlygų, bet ir NATO sąjungininkų, tarp jų ir Lietuvos įsitraukimo. Nors Lietuvoje nėra ir negali būti dislokuoti jokios valstybės, taip pat ir JAV branduoliniai ginklai, Lietuva, kaip NATO valstybė yra Aljanso branduolinio klubo narė ir kaip ir bet kuri kita turi savo balsą. O jo Lietuva šiais klausimais jau nevengė naudoti.
Dar 2010-siais, jau po suderėtos JAV ir Rusijos Naujosios START B. Obama pakvietė Vidurio ir Rytų Europos šalių lyderius į Prahą, tačiau tuometinė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė nusprendė ten nevykti ir „negerti šampano už tokią perspektyvą“.
Tuo metu nebuvo aiškūs Lietuvos prezidentės motyvai, o ir šiandien argumentacija skendi migloje – iš pradžių manyta, kad JAV ir Rusijos derybose gali būti keliamas būtent JAV branduolinių ginklų Europoje klausimas, ko ypač siekė tiek Kremlius, tiek kairuoliškos ir liberaliosios Europos galingųjų valstybių partijos.
Vėliau spėliota, kad Vašingtonas esą rimtai svarstė Maskvos siūlymus dėl priešraketinės gynybos ir pasidalijimo atsakomybės zonomis. Tačiau galiausiai tiek JAV ir Rusijos derybos dėl priešraketinės gynybos, tiek kalbos apie taktinių branduolinių ginklų atitraukimą iš Europos baigėsi niekuo. Naiviu dėl perkrovimo politikos su Maskva laikyto B. Obamos klaidų J. Bidenas bent jau žada nekartoti.
„Tuo metu, kai bendrausime su Rusijos federacija taip, kad tai atitiktų JAV interesus (…), mūsų akys yra atvertos ir matome tuos iššūkius, kuriuos Rusija kelia JAV ir pasauliui. Net dirbdami su Rusija mes, kartu su sąjungininkais ir partneriais ją laikysime atsakinga už priešiškus veiksmus, o taip pat dėl žmogaus teisių pažeidimų“, – pažymėjo A. Blinkenas.
„Tai – tik pradžia, laukia tikras šou“
Vis dėlto tokios kalbos sulaukia kritiško dėmesio tiek pačioje Amerikoje, tiek už jos ribų, būtent sąjungininkų sostinėse. Amerikoje J. Bideno noras grįžti prie ginklų kontrolės klausimų – tiek sutarčių, tiek paties JAV branduolinio arsenalo mažinimo žada nuožmią kovą tiek Kongrese, tiek Pentagone. Sąjungininkų šį kartą bus mažiau, nei bet kada – ne tik todėl, kad santykius su Europos valstybėmis pakirtęs D. Trumpas sudavė smūgį JAV reputacijai.
Būtent Europoje, kurios šalys yra istorinis JAV ramstis, liko labai nedaug žmonių, suprantančių ginklų kontrolės, ypač branduolinių ginklų svarbą pasaulyje – būtinybė spręsti ar net gęsinti branduolinio Irano ar branduolinės Šiaurės Korėjos krizes europiečiams dažniausiai apsiriboja siaurais interesais, kurie paremti nuolaidomis agresoriams, nors, pavyzdžiui, žlugusi INF sutartis yra apie tų pajėgumų grėsmę, kuri kelia pavojus pirmiausiai Europai.
„Debatų apie branduolinius klausimus Europoje stygius šokiruoja, mes beveik nediskutuojame šiais klausimais. O tai kelia rizikas ir grėsmę, kad neturėsime pakankamai supratimo apie pavojus“, – pažymėjo Italijos tarptautinių reikalų instituto direktorė Nathalie Tocci.
Paradoksalu, kad JAV sąjungininkų Europoje, Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose jau nebepavyksta nuraminti patikinimais, kad Vašingtonas viską kontroliuoja ir saugo savo branduoliniu skėčiu. Buvęs JAV ambasadorius prie NATO Ivo Daalderis priminė, kad amerikiečių sąjungininkų dvejonės vis stiprėja, o tai gali privesti prie situacijos, kurios J. Bideno administracija kaip tik ir siekia išvengti – branduolinio klubo išsiplėtimo.
Pastarąjį kartą, kai viena Europos šalis suabejojo JAV įsipareigojimais bei pasipriešino vašingtono politikai, tai įvyko 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečio sandūroje – tada Prancūzija iš pradžių atskirai susikūrė savo branduolinį ginklą, tada išstojo iš NATO, iškraustė amerikiečių karines bazes.
Dabar didžiausia tokio scenarijaus pasikartojimo tikimybė yra Artimuosiuose Rytuose ir Pietryčių Azijoje – jei Iranas pasigamintų branduolinį ginklą, neabejojama, kad tą patį padarytų Saudo Arabija, galbūt ir JAE ar Kataras, o J. Bidenui nepavykus atgrasyti Kinijos bei Šiaurės Korėjos, branduolinėmis šalimis gali tapti Pietų Korėja, Taivanas (kurį komunistinė Kinija laiko savo dalimi) ir netgi Japonija – vienintelė valstybė, patyrusi, ką reiškia branduolinė ataka.
Tai padidintų branduolinių – kad ir netyčinių konfliktų riziką ir priverstų JAV dar labiau išsklaidyti savo dėmesį bei pajėgas po skirtingus pasaulio taškus. Kita vertus, jau dabar JAV susiduria su dėmesio paskirstymo dilemomis.
Pavyzdžiui, I. Daalderio ir keliolikos kitų ekspertų pasiūlymuose jau skamba raginimai ne tik JAV, bet ir sąjungininkams prisiimti daugiau atsakomybės – NATO narėms iš Europos pagalvoti apie savo branduolinio atgrasymo priemones, nepriklausomas nuo amerikiečių, t. y. tapti priklausomiems nuo britų arba prancūzų branduolinių ginklų.
Tuo metu pačiose JAV ambicijos dėl savo branduolinio arsenalo taip pat nemenkos – dvi priešingos stovyklos vis ryškiau rodo savo interesus. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodytu, kad J. Bideno suburtoje komandoje išties yra ne šiaip tikrų ginklų kontrolės specialistų, bet ir žmonių, aktyviai pasisakančių už branduolinio arsenalo mažinimą.
Pavyzdžiui, Sasha Baker, buvusi senatorės ir J. Bideno konkurentės siekiant prezidento posto Elizabeth Warren patarėja nacionalinio saugumo klausimais, tikėtina, gali peržiūrėti ir perrašyti JAV nacionalinio saugumo strategiją. Dar vienas tų žmonių, kurie prisidėjo prie J. Bideno komandos narių požiūrio formavimo Joe Cirincione yra branduolinio neplatinimo iniciatyvų veteranas, o jo pažadas skamba kaip pranašystė.
„Naujosios START pratęsimas tėra pirmasis gambitas. Bus tikras šou“, – apie branduolinių pajėgų mažinimą kalbėjo J. Cirincione.
Laukia kova Pentagono koridoriuose
Kita vertus, per D. Trumpo kadenciją išaugęs JAV gynybos biudžetas bei suplanuoti pajėgumai išaugino ir aukštų JAV karininkų bei karinę įrangą ir ginkluotę gaminančių korporacijų apetitus. Formaliai Pentagono vadovą skiria JAV prezidentas, bet jiems abiem tenka atsispirti spaudimui (jam nusileisti arba juo pasinaudoti), kurį patiria iš įtakingų gynybos pramonės atstovų.
Artimiausiu mūšiu su J. Bideno administracija laikoma naujos kartos tarpžemyninių balistinių raketų įsigijimas. Pagal JAV karinių oro pajėgų planą, naujos kartos raketos turėtų pakeisti dar nuo 1970-ųjų naudojamas „Minuteman III“ raketas, kurios sudaro JAV branduolinio atgrasymo stuburą – šachtose JAV yra apie 400 tokių raketų, kurios gali per kelias minutes nuo JAV prezidento įsakymo pakilti ir už pusvalandžio pasiekti taikinius Rusijoje arba Kinijoje. Nesyk modernizuotos raketos vis dėlto sensta ir anksčiau ar vėliau jos bus netinkamos naudoti.
„Leiskite pasakyti labai atvirai: „Minuteman III“ toliau modernizuoti nebeįmanoma, jos tokios senos, kad kai kuriais atvejais net nebėra brėžinių“, – pažymėjo JAV strateginių pajėgų vadas, admirolas Charlesas Richardas, vienas aktyviausių naujų raketų rėmėjų. Šių raketų sukūrimo planas patvirtintas dar B. Obamos valdymo laikais – tai buvo Kongreso pritarimo START sutarčiai kaina.
Tačiau naujos kartos raketų sukūrimo, bandymų ir dislokavimo kaina jau dabar, skaičiuojama, siektų virš 100 mlrd. dolerių, o dar 2017-siais paskaičiuota, kad per artimiausius dešimtmečius visų JAV branduolinės trejados pajėgumų modernizavimo kaina siektų sunkiai įsivaizduojamą 1,2 trolijono dolerių sumą – kukliausiais skaičiavimais „tik“ 800 mlrd. dolerių.
Tokios sumos kai kurių įtakingų ir progresyviųjų stovykla laikomų senatorių, o ir pačios J. Bideno administracijos manymu, yra neadekvačios Senatorius Edas Markey ir buvęs gynybos sekretorius Williamas Perry jau atvirai pasisakė už sausumoje dislokuotų tarpžemyninių raketų panaikinimą – jos esą ir taip yra pažeidžiamos, o branduolinį atgrasymą neva gali užtikrinti povandeniniai laivai.
Kritikų teigimu, „Minuteman III“ ir jas pakeisti turinčių raketų atsisakymas susilpnintų JAV interesus bei pajėgumus – trejada egzistuoja ne šiaip sau, nes kiekvienas pajėgumas užtikrina papildomas atsakomojo arba pirmojo smūgio galimybes trapaus branduolinio atgrasymo filosofijoje.
JAV atsisakius vieno pajėgumo Rusijai ir Kinijai sumažėja taikinių sąrašas, t. y. jos gali įgyti ne tik kiekybinį pranašumą, bet ir lengviau taikytis į likusius JAV branduolinius pajėgumus – „Ohio“ klasės atominius povandeninius laivus ir jų bazes bei bombonešius ir jų bazes.
Slidžios ribos tarp tikimybės ir absurdo
Žinoma, tokia filosofija paremta slidžia atgrasymo riba ir ypač menka tikimybe, kad branduolinis konfliktas iš viso kada nors kils, tačiau branduolinius pajėgumus turinčios šalys niekada negali rizikuoti ir taip pat žino taisyklę: vos tik įgijai tokius ginklus, jų atsisakyti, net dalies yra ypač sunku, kaip ir pažeisti egzistuojančią pusiausvyrą, atiduodant tariamą kiekybinį pranašumą varžovui. Tuo metu tokios filosofijos kritikai iš viso šaiposi iš branduolinių matavimųsi ir tikina, kad tokie pranašumai neegzistuoja – turint šimtus raketų ir garantuoto branduolinio atsako galimybę visos kalbos apie dešimčių ar šimtų galvučių skirtumus yra beprasmės.
Karinio jūrų mokslinių tyrimų centro (CNA) tyrėjas Michaelas Kofmanas tokią padėtį ironiškai apibūdino pateikdamas išgalvotą pavyzdį su lazeriais šaudančia meška: iš pradžių iš tokios idėjos šaipomasi, tada jau baimingai kalbama apie šį rusų pajėgumą ir būtinybę pasivyti Rusiją, o tada konstatuojama, jog jokių lazeriais šaudančios meškos buvo pervertintos.
Todėl galiausiai JAV debatai dėl tolimesnio branduolinių pajėgumų likimo grįžta prie pradinio taško: kam viso to reikia? Juk tai branduolinis atgrasymas nėra apie lazeriais šaudančias meškas ir tai ne vien tik dešimčių ar šimtų milijardų dolerių vertės filosofinis uždavinys.
Atsakymas slypi tiek JAV sąjungininkų sostinėse, susirūpinusiose dėl JAV patikimumo, tiek Pekine ir Maskvoje – sostinėse tų šalių, kurios ir kelia didžiausią JAV bei sąjungininkų nerimą.
Būtent Rusijos ir Kinijos vystomi branduoliniai pajėgumai, jų modernizacija, J. Bideno kritikų teigimu, turėtų galiausiai palaidoti planus apie JAV branduolinio arsenalo mažinimą ar dalies atsisakymą: net jei realybėje niekas nežino, kaip pasielgtų JAV ar kurios kitos branduolinį ginklą turinčios šalies vadovas, ar įsakytų suduoti atsakomąjį, o gal net prevencinį smūgį, ignoruoti naujos kartos pajėgumų, kuriuos kuria priešininkai tokia valstybė kaip Amerika tiesiog negali.
Dar daugiau, net ir pasiekus kompromisus dėl branduolinių ginklų modernizavimo ir atsisakius dalies pajėgumų JAV neišvengiamai turės susitaikyti su nuo jos nepriklausančiomis pasekmėmis – kitos valstybės, priklausomai nuo Vašingtono sprendimų, gali iš tikrųjų siekti savų branduolinių pajėgumų arba juos stiprinti, remtis ne amerikiečių, o kitos šalies branduoliniu skėčiu.
Šiandien būtent JAV branduolinis skėtis dengia Europą, o tai reiškia ir Lietuvą. Trapi, bet išlaikoma didžiųjų branduolinių galių pusiausvyra palaiko atgrasymo poveikį, nors to NATO narės tiesiogiai kasdien gal net ir nejaučia arba priima už savaime suprantamą būvį. Esą kadangi nuo tokių šalių, kaip Lietuva niekas nepriklauso, tai ir nėra svarbu.
Bet nežinojimas ar automatinis pritarimas viskam, ką daro sąjungininkai gali tapti netikėta staigmena, iššaukianti tokias reakcijas, kokias iššaukė 2010-ųjų D. Grybauskaitės pasisakymai. Juo labiau, kad pakitus tokiai pusiausvyrai daug realesni tampa įvairiausi konfliktiniai scenarijai, kurių metu iš tikrųjų gali būti naudojami ir branduoliniai ginklai, nesibaiminant visuotinio susinaikinimo.
Nežinomybė dėl tokių scenarijų realumo visada balansuoja tiek ant absurdo ribos, tiek ant tų kelių procentų tikimybės, kuriai neatsitiktinai atseikėti milžiniški finansiniai ir žmogiškieji ištekliai.
