Dvidešimtmetis vilnietis Egidijus alkoholį pradėjo vartoti 16 metų – kaip daugelis ir vos dvidešimties jau buvo pasiekęs dugną.
Alkoholizmas
© Shutterstock nuotr.

Nuo 16 metų pradėjo gerti, paskui nenakvoti namuose, nebevaikščioti į mokyklą, vartoti narkotikus. Pirmas nusikaltimas už kurį buvo pasodintas į areštinę – ginkluotas apiplėšimas.

„Man tas uždarymas buvo smūgis ir didelis supurtymas: ką kiti pagalvos, kur aš rituosi? Bet vis vien toliau smukau žemyn, negalėjau savęs sustabdyti. Manau, dėl alkoholio“, - pasakojo išvaizdus vaikinas.

Namuose prisimena nieko gero nematęs. Po tėvų skyrybų šešiametį su seserimi tėvas atidavė į vaikų globos namus, kuriuose gyveno šešerius metus. Paskui mama susirado draugą. Sugyventinis turėjo būstą, todėl mamai buvo leista iš globos namų pasiimti vaikus.

Kaip prisimena Egidijus, namuose matė vien girtuoklystes ir muštynes. Kai mama susilaukė dviejų mažųjų brolių, gyvenimas visai suprastėjo. „Jei per dieną gaudavom dvi bulves, tai gerai. O dirbti reikėjo labai daug ir sunkiai. Eidavome su patėviu į mišką medienos. Tikra vergystė buvo“, - pasakojo Vilniaus priemiestyje jaunystę praleidęs jaunuolis.

Norėjo kuo greičiau užaugti ir atkeršyti patėviui, kuris daužė mamą, jį ir metais vyresnę sesutę.

„Mums šeimoje nebuvo geriau, negu vaikų namuose. Gal tik daugiau laisvės. Vaikų namuose taip pat buvo daug smurto. Auklėtojai nespėdavo visų sužiūrėt, todėl vyresni skriausdavo jaunesnius. Kadangi augom be tėvų, mokyklose, kurias lankėme, patyrėm patyčias. Kad apsirengę prasčiau už kitus, neturim mokyklinių reikmenų, kokius kiti turi“, - kalbėjo vilnietis.

Egidijaus nuomone, seseriai gal net buvo sunkiau, „nes mergaitės skaudžiau viską išgyvena“.

Norėjo būti lyderis

„Aš pats, kol neišmokau apsiginti, kenčiau patyčias. Bet užaugęs ir fiziškai sustiprėjęs supratau, kad nereikia laukti, kol tave puls - reikia pačiam pulti. Dabar galvoju, jog pats šeimoje nepatyręs meilės ir supratimo ne iki galo suvokiau, kad kitam gali skaudėti ir agresyviai elgiausi“, - pasakojo.

Netrukus tapo tuo, kurį visi kviečiasi, kai reikia pasiaiškinti santykius ar pastatyti ką nors į vietą. Save išreikšdavo gatvėje: „Norėjau visada būti lyderis, per muštynes tai pasiekdavau“.

Reikėjo visokių daiktų, todėl pradėjo vogti. „Pradžioje norisi batų, kuprinės, paskui poreikiai išauga – reikia telefono, kurį kitas turi, o tai reiškia, kad reikia atimti. Kai prasideda muštynės, jei laimi, visa, kas lieka – tavo. Arba prieini prie žmogaus ir apiplėši išgėręs, kad būtų drąsiau. Tas gėrimas jau buvo tapęs kasdienybe, nors pradėjau visai nenorėdamas. Iš pradžių net nepatiko, bet pastebėjau, kad išgėręs atsipalaiduodavau, įgaudavau pasitikėjimo savimi“, - prisiminė.

Iš kur gaudavo pinigų alkoholiui? Pasak Egidijaus, dažniausiai papuldavo į tokias situacijai, kai „statydavo“ draugai: „Galėčiau pasakyti, kad mane gerbdavo. Jei kokios muštynės – kviesdavo, kai reikėdavo pagalbos. Už butelį visada eidavau. Bet jei pats turėdavau pinigų, ir aš „pastatydavau“.

Neatsimena, kad būtų smarkiai nukentėjęs per muštynes, „tik vieną kartą, kai rimtai gavo į galvą, bet paskui susikibo vienas prieš vieną ir atsilygino“.

„Mušiausi nemažai, bet gal labiau norėdamas pasitreniruoti. Ne visada vien gatvėje - eidavom į bokso salę, sporto klubą“, - pasakojo nuo 16 iki 21 metų „gyvenimo mokyklą“ ėjęs vilnietis.

Prisikabino prie praeivio

Ginkluotą nusikaltimą, už kurį buvo suimti ir lygtinai nuteisti, jaunuoliai įvykdė ne planuotai, o spontaniškai: „Aš išgėriau ir su draugu gatvėje prisikabinome prie žmogaus. Kad greičiau viską atiduotų, pagąsdinome peiliu, bet gavosi taip, kad susėmė policija. Tik neblogą telefoną iš jo buvome paėmę. Tada palaikė pusantros paros areštinėje, kol tėvai atvažiavo“.

Peilis
Peilis
© DELFI / Audrius Solominas

Sėdėdamas už grotų daug mąstė, kad nebegali taip viskas tęstis, kad nepatinka taip gyventi. Prievartinis uždarymas buvo smūgis. Teismas truko apie metus laiko. Jaudinosi, kuo viskas baigsis, bet galop pasidarė tas pats – pasodins, tai pasodins, atsėdės ir išeis.

„Kol esi vienas mąstai viską teisingai, supranti, kad veiksmai iššaukia pasekmes, bet kai grįžti į įprastą aplinką – vėl viskas prasideda iš pradžių. Draugų, namų, visos aplinkos įtaka buvo stipresnė už pasiryžimą keistis“, - pasakojo jaunuolis.

Pora metų po ginkluoto užpuolimo Egidijui vis dėlto pavyko nepatekti į teisėsaugos akiratį. Tačiau į mokyklą tai ėjo, tai ne. Metė vidurinę, perėjo į profesinę, vasarą pradėjo dirbti.

Nusipirko motociklą. Nors neturėjo teisių, važinėjo. Kad nenubaustų, bėgdavo nuo policijos.

„Atlyginimo, atrodo, užtekdavo, bet iš darbų pradėjau vogti, kad prisidurčiau. Dirbau viešuosius darbus – pjaudavau žolę. Kaip ir visi, nusipildavau kažkiek benzino, kurį naudojau savam motociklui, vogdavau žoliapjovės dalis, trimerio valą – rasdavau, kam parduoti“, - neslepia.

Prasidėjo juodi užgėrimai

Pasak Egidijaus, kol dirbo, dirbo gerai, tačiau užgėręs neateidavo. Daugiausia kokius tris mėnesius atsilaikydavo, o paskui vėl užgerdavo. Kaip pats sako, juodai, po kelias savaites pildavo.

„Prisakydavau visokių nesąmonių darbdaviams, bet tikėdavo. Mokėjau įtikinamai kalbėti ir tuo naudojausi. Tam, kad pateisinčiau save, naudojau visa, ką buvau nuo vaikystės išmokęs – manipuliuoti, įtikinti, apvynioti aplink pirštą“, - pasakojo vilnietis.

Kartą iš darbo pasiėmė automobilį. Vairuotojo pažymėjimo neturėjo, bet išvažiavo pas draugus. Sustabdė policija. Vėl teistumas.

20-metis ir jau alkoholikas: netikėtas gyvenimo posūkis
© A.Stackevič nuotr.

„Atrodo, susimąstydavau, kad toliau taip negali tęstis, bet būdavau per silpnas tam pasipriešinti, kol patyriau visišką nuosmukį – pradėjau apgaudinėti artimiausius žmones ir tuos, kurie man buvo svarbūs. Netgi tie, kurie manimi dar pasitikėjo, pradėjo nusivilti“, - kalbėjo vilnietis.

Vienas svarbiausiųjų - sesuo, su kuria „kartu augo, kentėjo“. Egidijus pripažįsta, jog net ja pradėjo naudotis, ateidinėdavo tik kai reikėdavo pinigų – išleisdavo viską alkoholiui, o valgyti nebeturėdavo.

„Ji neblogai laikėsi, dirbo, mokėsi. Bandydavo mane paauklėti, bet neklausydavau“, - pridūrė.

Tuomet jis buvo teismo įpareigotas mokytis, tačiau likus keliems mėnesiams iki vasaros atostogų, iš visur buvo išmestas.

„Atšventė“ laisvę

„Niekur nebesimokiau, bet pareigūnams melavau, kad mokausi. Kai sužinojo, pasakė, kad kitos išeities nėra – arba einu pasiprašyti į Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ Amatų mokymo centrą, arba „sėdu“. Kadangi kitų variantų nebuvo, nuėjau į Caritą. Galvojau, kažkaip prastumsiu ten vasarą, o paskui gyvensiu, kaip gyvenęs. Priėmė, įsidarbinau skalbykloje. Gana nemažai ten su manimi dirbo socialiniai darbuotojai, kurie per tuos tris mėnesius sugebėjo man parodyti, kad gal esu priklausomas nuo alkoholio. Aišku, visaip gyniausi, nenorėjau pripažinti, kol pats pamačiau: kol esu ten, viskas gerai, o išeinu į gatvę – vėl muštynės, alkoholis ir kitos problemos“, - vardijo Egidijus.

Carito Amatų mokymo centre gyveno trejus metus. Nesupranta, kaip ten dirbantys žmonės galėjo taip ilgai kęsti jo „melą ir visas „atmazkes“, kad ne alkoholis kaltas“.

„Galop mane išmetė ir iš Carito. Nuėjau gyventi pas draugą, kuris irgi buvo priklausomas, bet to nepripažino. Daug „baliavodavom“, bet pradėjau pastebėti, kad nebepatinka toks gyvenimas. Norėdavau kažką keisti, bet po dviejų trijų dienų kūnas atsigaudavo ir vėl darydavau tą patį“, - pasakojo vilnietis.

Vėl grįžo į VA Carito Amatų mokymo centrą: „Pasakiau, kad noriu keisti gyvenimą ir jie manimi patikėjo. Priėmė trims mėnesiams, kad užsidirbčiau pinigų ir galėčiau nuomotis butą“.

Tris mėnesius negėrė. Išėjęs nuomojosi butą, dar tris mėnesius negėrė iki pat lygtinio teistumo pabaigos, tačiau jau kitą dieną nuėjo „atšvęsti“ laisvės. „Atsijungiau“ ir nebeatsimenu, kas buvo. Paskui man pasakė, kad prie naktinio klubo sukėlėm muštynes, pavogėm mašiną ir bėgom nuo policijos. Iš visų mūsų sugavo tik vieną – mane“, - pasakojo Egidijus.

Nuo 16 iki 20 metų buvo tris kartus nuteistas lygtinai, bet kažkaip, jo žodžiais, praslysdavo, pateikdamas dokumentus, kad mokosi, dirba. Paskutinis įvykis nuo alkoholio atgrasė tik trims mėnesiams.

Apgavo direktorių, kuris buvo kaip tėvas

„Į darbą tai eidavau, tai neidavau. Bet metalo apdirbimo įmonės direktorius manimi labai rūpinosi. Buvau jam primelavęs, kad neturiu tėvų ir panašiai“, - pasakojo profesinėje mokykloje suvirintojo kvalifikaciją įgijęs, minėtoje įmonėje praktiką atlikęs, gerai užsirekomendavęs ir ten pasilikęs vilnietis.

Alkoholis
© DELFI / Valdas Kopūstas

Tos įmonės direktorius jam buvo svarbus. Atstojo tėvą, kurio kaip ir neturėjo. „Todėl kai jam melavau, viduj jaučiau sąžinės graužimą, bet kitaip nebegalėjau“, - neturi kuo didžiuotis Egidijus.

Galop, apgavo ir darbdavį, kuris jam sumokėjo algą ir dar daugiau. Visus pinigus iškart pragėrė, nepasilikdamas mokėjimui už nuomą, maistą.

„Tada supratau, kad viskas. Grįžau į Amatų mokymo centrą, nusižeminau, sakydamas, kad man reikia pagalbos. Buvo sunku, nes buvo 21 metai, iki to laiko galvojau, kad esu nenugalimas, o buvau priverstas pripažinti bejėgystę“, - pasakojo Egidijus.

Nežino, kiek Carito darbuotojai juo tikėjo, bet pasiūlė reabilitaciją – gydymą nuo alkoholio.

„Ten buvau metus. Daugiausia gydė psichologiškai, pagal 12 žingsnių programą, kurią naudoja Anoniminiai Alkoholikai“, - pasakojo jaunuolis.

Atrado tikėjimą. „Gyvenime buvau nepatyręs meilės. Ir kai tau pasako, kad kažkas tave myli, kad kai kenti, Jis dar labiau kenčia – didelis įspūdis. Dar buvo įspūdis, kad žmonės, kurie taip pat yra priklausomi, tau parodo šilumą, rūpestį, kokio net iš artimųjų negaudavai“, - patirtimi dalijosi Egidijus.

Panašiam į patėvį norėjo duoti į galvą

Į reabilitaciją vyko apsisprendęs gyventi teisingai. Po kelių mėnesių tapo bendruomenės vyresniuoju. „Septynių žmonių grupei nuolat būti pavyzdžiu buvo sunku. Norėjosi viską mesti, toliau vartoti, pradėjo lįsti vaikystės problemos“, - pasakojo vyras.

Kadangi jo patėvis smurtavo, sunkiausia buvo priimti tokį pat žmogų, sutiktą bendruomenėje. „Aš norėjau jam duoti į galvą, už tai, ką pats esu patyręs vaikystėje, o reikėjo išmokti atleisti. Atleisti tokiam pat žmogui, kaip patėvis. Žiauriai pyktis sukildavo. Bet turėjau išmokti atleisti. Jam ir paskui savo tėvams už tokią vaikystę, tokį gyvenimą“, - kalbėjo vaikinas, pridurdamas, kad tai – sunkus darbas su savimi, kuris iki šiol nesibaigęs.

Egidijaus nuomone, labai gerai, kad reabilitacijos vieta – nuošali, toli nuo miesto, mažame kaimelyje: „Tu nuolat galvoji, kad negalima keiktis, rūkyti, vartoti. Jei pradėsi gudrauti – viskas matysis. Nes jeigu jau ateini keistis, turi dėl savęs stengtis. Nes jau atsibodo buvęs gyvenimas – apgaulės, alkoholizmai, nešvankybės. Nes mano viduje dar buvo kažko stipraus ir gero, kad galėčiau atsikelt“.

Atsimena pagyvenusio žmogaus, su kuriuo gyveno bendruomenėje, mintį, kad arklys ant keturių kojų stovėdamas suklumpa, ką ir kalbėti apie žmogų, kuris turi dviem remtis į žemę.

„Žinoma, man ten labai padėjo vyresni, kurie dar daugiau patyrę. Matant, kaip jie stengiasi, man irgi buvo noras atsilaikyti“, - sakė, pridurdamas, jog vyresniųjų patarimai – vertingi, tačiau jaunam žmogui sunku juos priimti.

Pasak Egidijaus, kai nuo alkoholio prasivalo galva, pradeda kilti pyktis, pradedi galvoti, kaip gyvenai, kodėl taip ir turi kovoti su savimi.

Kur padėti nuoskaudas?

Kur padėti nuoskaudas, kurių prisikaupė per vaikystės, paauglystės metus? DELFI pašnekovo žodžiais, nė vienas žmogus nėra tobulas. Todėl reikia atleisti: „Aš dabar labiau suprantu patėvį, manau, kad jam atleidau. Blogai elgėsi, nes vartoja alkoholį. Aš dabar jam savo pavyzdžiu rodau, kad galima keistis, bet pats žmogus turi atrasti atleidimo būdą“.

Paklaustas, ar išsivalęs nuo alkoholio jis nuėjo pas buvusį darbdavį, Egidijus sakė, kad dar ne. Jo tikslas – ne tik atsiprašyti visų, prieš kuriuos nusikalto, bet ir atlyginti žalą: „Svarbiausia, kad būtų ramu. Nes tik nueiti pas žmogų ir pasakyti, kad jį apgavau, apvogiau, nebūtų pakankama“.

Dabar Egidijus jaučiasi esantis doros kelyje. Dirba sunkų darbą ir atidavinėja skolas, nesureikšmindamas savo poreikių. Stengiasi sakyti tiesą. Paradoksalu, tačiau stipriausią spaudimą patiria atsisakydamas alkoholio: „Į nevartojantį žmogų žiūrima, kaip į nesveiką, vos ne privalai gerti, nes jei ne – negerbi“.

„Atsimenu, su vyresniais darbe buvo garbė išgert ir kai atsisakydavau, klausdavo: „Tai gal žydras?“ Neturėdavau stipraus motyvo, argumento atsisakyti. Bet dabar aš – pasikeitęs ir kai susitinku su draugais jie akivaizdžiai mato šviesesnį veidą, nes nerūkau, negeriu, sportuoju“.

Kai kas pasakytų, kad dabar jo gyvenimas – nuobodus. Kokie gėrimo, rūkymo, muštynių ir nuotykių pakaitalai? Pasak vilniečio jis įsisukęs į darbus, savanorišką veiklą, laisvu metu eina pasportuoti: „tai – gera iškrova, kad nereikėtų išsiliet ant nekaltų žmonių“.

Įsidarbino naktiniu krovėju

Po darbo savanoriauja tame pačiame Carito amatų mokymo centre, kuriame prieš pokyčius glaudėsi. Gyvena su 5 jaunuoliais. „Visi jie ne iš tobulų šeimų, todėl žiūriu, ką jiems galiu iš savo patirties patarti. Tik tiek, kad jie nelabai įsiklauso. Dabar aš dažnai patiriu nusivylimą, kaip kad patirdavo socialiniai darbuotojai, kai su minimi bendraudavo. Kartais išsenka jėgos ir nebežinai, iš kur semtis kantrybės“, - neslepia Egidijus.

Grįžęs iš reabilitacijos įsidarbino prekybos centre naktiniu krovėju. Apsisprendė visų pirma atiduoti 15 tūkst. litų siekiančias skolas. Pragyvenimui pasilieka kelis šimtus, o kitus – atidavinėja.

Ieškodamas darbo su potencialiais darbdaviais turininga praeitimi nesidalijo. „Per daug kalbėti būtų neišmintinga. Pakanka pasakyti, kad neturiu žalingų įpročių, o tai – didžiulis pliusas, ypač, jei taip sakydamas nemeluoji. Pradėjus dirbti greitai pasimato, ką gali“, - sakė Egidijus.

Naktį dirbti sunku, todėl neslepia, kad vėl buvo kilęs noras vartoti alkoholį: „Normalu, nes esu priklausomas. Turiu su tuo pakovoti. Visų pirma, įvardyti sau, kad noriu išgerti, bet man to nereikia, nes nukentėsiu. Taip pat turiu atpažinti, kada esu pavargęs ir skirti laiko poilsiui, nes po naktinės pamainos tikrai būna nuovargio, o dar reikia sužiūrėti amatų centro jaunimą“.

Algos gauna 1150 litų. Atiduoda beveik viską. Po 200 litų iš karto atskaičiuoja antstoliai - nukentėjusiems už jo padarytą žalą.

„Bet aš dar atidavinėju daugiau, sau pasilikdamas minimumą – reabilitacijoje išmokau taupiai gyventi. Kai gerdavau per savaitę galėdavau per 1000 litų išleisti. Dabar nebereikia „tusovkių“, man ir be jų patinka. Žinoma, užeina atkryčiai, kai norisi pabėgti nuo dabartinio gyvenimo, bet prisimenu, kaip buvo – ar aš tikrai noriu gyventi apgaudinėdamas žmones? Ne, nenoriu“, - tikras Egidijus.

Caritas padeda pradėti iš naujo

Prieš dešimtmetį įsikūrusio Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ Amatų Mokymo Centro tikslas suteikti galimybę jauniems žmonėms įgyti darbinius ir savarankiško gyvenimo įgūdžius. Dažniausiai tai jauni žmonės iš stipriai alkoholio pažeistų šeimų, išėję iš globos namų, niekur nesimokantys ir niekam nereikalingi. Centre jie turi galimybę pasirinkti kelią, kuriuo nori toliau eiti, sulaukdami darbuotojų ir savanorių palaikymo, pagalbos ir supratimo.

Daugiau apie šią bei kitas Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ veiklas ir galimybę prie jų prisidėti galite sužinoti www.vilnius.caritas.lt

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Aiškėja, kas skandina liberalus: pergudravo patys save (138)

Teisėsaugos įtarimų užkluptas Liberalų sąjūdis , rengęs priešrinkiminius mokymus savo...

Matuko istorija: G. Kontenis teismo salėje toliau rengia šou (4)

Ketvirtadienį Kauno apygardos teismas toliau tęsė bylą, kurioje Monika Kaziukaitytė ir jos...

Dingusio baikerio istorijoje – naujos detalės, bylą perėmė sunkius nusikaltimus tiriantys pareigūnai (6)

Garsiai nuskambėjusioje Aivaro Kilkaus dingimo istorijoje daugėja neaiškių detalių. Varėnos...

Šiaurės Korėja vėl grasina: suduosime smūgį netikėtu momentu

Šiaurės Korėja pagrasino netikėtu momentu suduoti „neįsivaizduojamą smūgį“ Jungtinių...

Seksualiai išnaudota olimpinė čempionė: man tepasakė, kad tai „medicininis“ gydymas (73)

Olimpinė čempionė, 21-erių gimnastė JAV McKayla Maroney teigia, kad ji kelerius metus buvo...

Neįtikėtina 1,8 mln. dolerių istorija: kaip apsišaukėlis direktorius į kinų pinigus kėsinosi (14)

Pasirodo, Lietuvoje įmanoma be akcininkų žinios pasiskirti įmonės direktoriumi, o po to galimai...

Gavę laiškus tūkstančiai susirūpino būsima pensija (22)

Gavę " Sodros " laiškus tūkstančiai gyventojų susirūpino būsima pensija ir pasikalbėjo su...

Po skambaus starto – liaupsės D. Saboniui: mes apvogėme „Thunder“ (3)

„Oklahomos „Thunder“ gailėsis sprendimo išmainyti Domantą“, – po įspūdingo D. Sabonio...

Keitėte telefono ekraną? Susirūpinkite savo duomenų saugumu (1)

Remiantis mobiliojo ryšio operatorius „O2“ duomenimis, pusė visų išmaniųjų telefonų...

Nakties įvykiai Trakų rajone primena garsųjį I. Molotkovo pabėgimą (30)

Vėlaus spalio 18-osios vakaro įvykis Trakų r. Aluonos kaime primena garsiąją Igorio Molotkovo...