Seimo nariai neturėtų skųstis ir pro didžiulius langus atsiveriančiu vaizdu: vienoje pusėje matyti Vilniaus pedagoginio universiteto rūmai ir Neris, kitoje – po 1991 metų sausio įvykių likusios barikados, Žvėryno tiltas ir nedidelė dalis Gedimino prospekto. Senojoje salėje nuobodžiaujantys parlamentarai akis galėdavo paganyti nebent į šonuose įsitaisiusius ekskursantus ir žurnalistus.
Rekonstruoti pastato II rūmai ir naujoji salė įrengta pagal skandinavišką stilių. Čia vyrauja neįmantrus dizainas ir šviesios spalvos, tik kėdės bei koridoriuje pastatyti minkštasuoliai – tamsiai mėlyni. Koridorių grindys ir laiptai – marmuriniai, posėdžių salė išklota pilka kilimine danga. Didžioji dalis salės sienos ir antro bei trečio aukšto sienelės – stiklinės.
Kaip DELFI pasakojo ekskursiją po naują korpusą surengęs Seimo kanceliarijos Bendrųjų reikalų departamento direktorius Antanas Dimaitis, pastato vidui įrengti buvo naudojama tiek lietuviška, tiek užsienietiška produkcija.
Mediniai stalai ir kai kurie kiti baldai gaminti Lietuvoje, kėdės – itališkos. Salei nupirktos po 3 tūkst. litų kainuojančios kėdės, kurios, pakilus žmogui, pačios prisistumia prie stalo. Lankytojams ir žurnalistams įrengtos atsilenkiančios kėdės su nedideliais staliukais.
Baldai naujam Seimo korpusui iš viso kainavo 2,3 mln. litų. Jie buvo nupirkti iš Kretingos rajone registruotos bendrovės “Tekos baldai“, kuri laimėjo skelbtą konkursą.
Beje, kiliminę dangą salei teko pirkti iš užsienio gamintojų. Mat, pavyzdžiui, pagal specialų užsakymą gaminama bendrovės “Lentvario kilimai” produkcija esą būtų atsiėjusi brangiau.
Apšvietimo sistema taip pat itališka. Ji leis nuo ryto iki vakaro salėje išlaikyti vienodą šviesą – priklausomai nuo poreikio, nuo šaltos ledinės iki šiltos geltonos spalvos. Lubose įmontuota įranga pati reguliuos, kada pakelti ir nuleisti žaliuzes, prigesinti lempas ar jų šviesą padaryti ryškesnę.
Nauja balsavimo įranga nupirkta iš Vokietijos kompanijos “Bosch”, žaliuzės ir marmuras atgabenti iš tos pačios šalies. Salėje taip pat įrengti kondicionieriai ir šildymo įranga bei du didžiuliai ekranai, kuriuose bus skelbiama reikalinga informacija apie registraciją, svarstomus projektus, balsavimo rezultatus.
“Prabangos nėra, tik funkcija, funkcija, funkcija, - tikino A. Dimaitis. – Projektuotojams buvo pasakyta: reikia minimalistinės architektūros ir patogumo, todėl apie prabangų, senovinį interjerą atkartojantį stilių net negalvota”.
Pusmėnulio formos posėdžių salėje dėl dizaino ypatumų įrengtos 142 darbo vietos, nors Seime yra tik 141 narys. Čia taip pat sėdės posėdžio pirmininkui padedantys parlamento sekretoriato darbuotojai, Vyriausybės nariai ir kiti kviesti pareigūnai. Antrame aukšte įrengtos 86 kėdės, trečiame – 26 ir šešios vietos vertėjams bei operatoriams.
Kaip pasakojo A. Dimaitis, statybos metu buvo gerokai koreguojamas architektų pasiūlytas dizainas. Pavyzdžiui, prezidiumas salėje turėjo būti įrengtas toje pusėje, kuri arčiau Žvėryno, tačiau projektas buvo apsuktas 180 laipsnių kampu ir dabar pirmininkas galės prieš save matyti Nerį.
Seimo atstovai taip pat įtikino padidinti vertėjų kabinas, praplatinti praėjimus, padidinti kiekvienai darbo vietai numatytą erdvę. Salėje yra įrengti du nuvažiavimai neįgaliųjų vežimėliams.
Seimo II rūmų rekonstrukcija bei naujos salės statyba užtruko metus ir atsiėjo apie 55 mln. litų. Pasak A. Dimaičio, 1 kv. metras naujo korpuso kainavo apie 5500 litų – mažiau nei naujos statybos bute Vilniuje. Tiesa, dėl brangios įrangos salėje ši suma yra gerokai didesnė, tačiau senų kabinetų ir koridorių rekonstrukcija atsiėjo gerokai mažiau.
Už baigiamą įrengti Seimo salę vos keleriais metais “vyresnė” tik Škotijos parlamento salė ir naujas Suomijos parlamento pastatas. Beje, iš Helsinkio į Vilnių “atkeliavo” idėja medinių baldų šonus dekoruoti horizontaliais įrantais.
Nuo šiol senojoje Seimo salėje, kurioje posėdžiaudavo sovietinės Lietuvos Aukščiausioji Taryba, o 1990 metų kovo 11 dieną buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė, vyks tik iškilmingi posėdžiai.