aA
Žurnalas TEISMAI.LT Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga kalbina pirmąjį atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovą, politiką, meno, muzikos ir kultūros istoriką profesorių Vytautą Landsbergį. Pasak šalies prezidentės, į V. Landsbergio asmenybę telpa labai daug Lietuvos – nuo garbingos giminės, įvairiais laikais branginusios ir gynusios lietuvybę, iki vardo, žinomo visame pasaulyje.
Vytautas Landsbergis
© DELFI / Šarūnas Mažeika

„Tai vardas, visada tariamas greta Sąjūdžio ir Baltijos kelio, Kovo 11-osios ir Sausio 13-osios. V. Landsbergis iš tiesų žino, ką reiškė tomis istorinėmis Lietuvai dienomis prisiimti lyderio atsakomybę. Šią istoriją prof. V. Landsbergis kuria ir toliau – kaip retas iš politikų, visuomenės ir kultūros veikėjų reaguodamas į visa, kas svarbu mūsų valstybei, savo gyva, žaižaruojančia mintimi nepalikdamas abejingų, išgrynindamas dabartinę politiką ir sugrąžindamas jai svarbiausius orientyrus.“

Su profesoriumi kalbėjomės apie valstybingumą, laisvę, tėvynę, svajones ir svarbiausius darbus, kuriuos dar siekia nuveikti.

– 1990 m. kovo 11 d. Jūs buvote išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, vadovavote parlamento sesijai, kurios metu paskelbta, kad atkuriama Lietuvos Respublikos nepriklausomybė; pagal Laikinąją Konstituciją tapote aukščiausiu valstybės pareigūnu – valstybės vadovu. Užvertėte vieną mūsų istorijos puslapį – pilką, sunkų, tragišką... Ir atvertėte naują. Ar dažnai sapnuojate tą dieną?

– Nesapnuoju, bet prisimenu. Kartais dar pavartau kokį archyvą.

Po Kovo 11-osios dienos ir nakties atėjo dvyliktoji. Jau istorinę vienuoliktąją patyriau netikėtumų (kai vienas bendražygis trumpame dialoge tiesiog pareikalavo, kad siūlyčiau jį savo pavaduotoju), o dabar plūkėmės mažai temiegoję, pervargę ir priekabiaudami prie naujo pirmininko. Po įvairių dokumentų – pareiškimų, laiškų – patvirtinimo surengėm uždarą parlamento pokalbį – išsibarimą, kuriame pasijutau kaltas dėl nepakankamai parengtų, čia pat redaguojamų dokumentų ir dėl savo veido, kai kada nevalingai kritiškai reaguojančio į kolegų mintis. Buvo sunki diena, užsitęsė, ir jai pasibaigus viena nuoširdi kolegė atsiuntė man raštelį su užuojauta.

O vietiniai sąmokslininkai tą kovo 12 d. jau siuntė laišką į Kremlių prašydami leidimo mus sunaikinti.

„Nešiokis Lietuvą širdyje. Mokyk vaikus Lietuvos, padainuok jiems apie Lietuvą. Ir ji atgims, ji gyvuos, žydės kaip nemirtinga mūsų meilės gėlė.“
Iš 1991 m. sausio 13 d. testamento. V. Landsbergis

– Esate sakęs, kad ne viską tada spėjote sutvarkyti, ne apie viską pagalvoti… Ką turėjote omenyje?

– Suspėjome neblogai parengti pagrindinius konstitucinius valstybės aktus, išsirinkom parlamentinę valstybės vadovybę, kuria nenusivyliau, bet nebuvom pasirengę skubiam visų parlamentui pavaldžių struktūrų kadriniam formavimui – performavimui. Juolab – jų darbui pagal naujas demokratijos taisykles, be direktyvų iš Maskvos. Net AT pirmininko pavaduotojai – jeigu išrinktų V. Landsbergį – nebuvo iš anksto kolektyviai svarstomi, tiksliai numatyti. Tai naktis iš kovo 10-osios į 11-ąją, filmuota. Ne vieną dalyką turėjau skubiai spręsti ir siūlyti pats, jau išrinktas; tokia tat užgriuvo begalė atsakomybių.

Ne viską įstengiau sužiūrėti iš ankstesnio LSSR AT įdirbio. Pavyzdžiui, ten jau buvo parengtas įstatymas dėl atsakomybės už nusikaltimus Lietuvos liaudžiai – žmonių naikinimą. Paskutinė LSSR Aukščiausioji Taryba neišdrįso, gal negavo Maskvos leidimo, ir paliko jį sąjūdininkams; o mes po Kovo 11-osios pamiršome, sudelsėme. Kodėl? Ir pavasaris, ir žiema Lietuvoje ateina netikėtai.

– Viename interviu esate pavadintas Antrosios Respublikos architektu. O gal Jus tiktų vadinti ir krikštatėviu? Juk ne tik kūrėte, statėte, bet ir esate atsakingas...

– Neatsakau už tai, kaip kas mane pravardžiuoja. O kad atsakingas už kainas ir orą – tą tūlas primena.

– Profesoriau, kas yra valstybė ir valstybingumas? Kodėl svarbu žmogui tai ne tik suvokti, bet ir širdimi pajausti?

– Jei esame tauta, tai Lietuvos valstybė – tautos namai. Dabar pusiau benamiai. Laikini.

Nesunkiai ir ardom savo namus, ir apleidžiam.

Vytautas Landsbergis
Vytautas Landsbergis
© Paulius Lileikis

– Kodėl pusiau benamiai?

– Tėviškė ir tėvynė rečiau besuvokiamos kaip duotybė, kuri tolygi tapatybei ir apibrėžia patį žmogų.

– „Ką reiškia laisvė? Būna ir toks klausimas“, – mįslingai šypsojotės prieš 20 metų sausio 13-ąją. Jūsų atsakymas taip pat buvo retorinis: „Laisvė daryti gera, tikriausiai. O jei kartu ateina laisvė daryti bloga? Tąsyk turime mokytis atskirti, pasirinkti. Lietuva mokosi gyventi laisvėje. Tai sunku, tai vargina. Bet kitaip iš viso nieko nebūtų.“ Profesoriau, ar užduotumėte ir šiandien tokį klausimą? Ar gyventi laisvėje išmokome, ar tik pramokome?

– Mokomės. Žinoma, pelnydami įvairių pažymių.

Priauga naujų žmonių (ė, mano laikais jūsų nebuvo!), kurie nė negali palyginti laisvės su nelaisve, nes anoj nesėdėjo. Bet ir stumdosi nepaskiepyti, be imuniteto, o nelaisvė geba klastingai prasiskverbti kaip sąžinės vagis ir kišenės papirkėjas. Iš kur tiek raudotojų, kad nelaisvėje buvo geriau?

– O ko išmokome, Profesoriau? Kas geriausia nutiko Lietuvoje per Nepriklausomybės laikotarpį? Kuo džiaugiasi Jūsų širdis? Juk ne viskas taip liūdna... Išsaugojom kertinius dalykus – motiną, savigarbą, laisvę, su jomis ir kalbą (net tarmes), papročius, dainas... Vaikai pramoko atsirinkti...

– Tegu nepraranda, kurie pramoko – atrado! Kurie dar gviešiasi pirmiausia niekučių, teatranda vertesnių dalykų. Teatsirenka žmoniškumą.

– Tėvyne/ Būk/ Šiandien rytoj per amžius vakar visada/ Viena tokia tu/ Sveikata/ Teisybė/ Sniegas

Šiose Jūsų parašytose eilėse prie amžinos Tėvynės sampratos atsirado kertiniai žmogui dalykai – sveikata ir teisybė… Ir štai sniegas… Suvokimas, kad viskas laikina. Kas Jums yra Tėvynė? Po jos neparašėte žodžio „esi“, o kreipėtės, tarsi pasimeldėt… Kitas labai svarbus klausimas – kas Jums yra teisybė ir teisingumas, kurio apstu ne tik Jūsų gyvenime, bet ir kūryboje?

Nežinia, kur jų apstu, gal svajonėse. Gal tai jausmas. Štai taip teisinga. O anaip – neteisinga.

Blogai, jeigu teisėjas visai neturi to jausmo. Tarkim, jį tenka pasitikrinti, betgi turėk, ką tikrinti.
Kodeksai ir išvedžiojimai (suvedžiojimai) tebūnie antriniai.

Taip ir tėvynė. Arba turi ją širdyje, arba ne.

– 1990–1991 m. buvote Lietuvos Respublikos Konstitucijos koncepcijos metmenų rengimo komisijos pirmininku. Jums vadovaujant Konstitucijos projektas buvo galutinai parengtas, o 1992 m. rudenį Lietuvos piliečiai referendume patvirtino Konstituciją kaip svarbiausią šalies teisės aktą. Sakykite, kas labiausiai įstrigo jį rengiant? Ką šiandien keistumėte, darytumėte kitaip, kuo papildytumėte?

Ne aš vienas dariau, ne aš vienas papildyčiau. Bet šį tą prisimenu, liko neapibrėžtų momentų. Anuomet nebuvo sutarta ir atidėtas klausimas dėl prokuratūros vietos ir funkcijų. Ar ji turi ginti viešąjį interesą? Įgaliojimus ir santykį su teismais sudėliojo pragmatika. Bet ar dabar prokuratūra nėra iškelta aukščiau už teismą?

– Profesoriau, kas pažangaus ir gero nutiko teismų sistemoje Nepriklausomybės metais? Ar sekate, stebite mūsų veiklą?

Sovietmečiu teismas buvo įstaiga. Valstybės įstaiga, per kurią buvo įgyvendinama tuometinė politika. Dabar Lietuvoje jau būna kitaip, teisingumas nebūtinai lygiuojasi į valdžią. Tačiau greta teisingų dalykų yra ir neteisingų, dažnai veikia senieji instinktai. Esame kelyje, reikia pripažinti taisytinus dalykus ir tobulėti.

– Šiais metais iškilmingame Kovo 11-osios minėjime Seime jaunimui palinkėjote kurti kuo švaresnę teisę. Ką turėjote galvoje?

Jei teisė nešvari, tai ne teisė. O nešvarus karalystės pamatas – fundamentum regnorum – visai liūdnas vaizdas. Trūkinėjantis pastatas ir menka pažanga. Čia daugybės mūsų problemų šaltinis.

– Ko palinkėtumėte Lietuvos jaunimui? Ypač tam, kuris liko dirbti Lietuvoje, savo šalyje, vardan tos, kaip sakoma...

Vardan būsimos Lietuvos, kuria tikime. Nemarinkit Lietuvos savyje, neamputuokite.
O kad jaunimas yra suvokęs Lietuvos reikšmę ir jos gynimo reikmę, kad eina savanoriais mokytis gynybos ir tarnauti savo kariuomenėje – tai džiuginantis lūžis, kuris teikia vilties.

– Kokie artimiausi darbai Jūsų laukia? Svajonės?

Pirmiausia tie, kuriuos dabar dirbu (rašau) ir tikiuosi dar pamatyti viešumoj. Svajoju regėti Lietuvą optimistišką, norinčią gyventi. Mylinčią vaikus ir turinčią jų daug. Ir Astravo pabaisą padvėsusią. Neturėtume jos gaivinti, kad ir kiek už tai mokėtų.

– O ką šiuo metu rašote, kokias knygas, apie ką jos?

Baigiu didelę knygą „Lūžis prie Baltijos“ – antrąjį (po pirmojo 1997 m.) labai išplėstą jos leidimą. Knyga apie Oną Jablonskytę-Landsbergienę jau redaguojama, maketuojama.

Ant leidyklų slenksčio antrieji praplėsti leidimai knygelių apie Kačerginę – mano vaikystę ir „Debesies laivu“ (Mažoji čiurlioniana – 2).

Sūnus Vytautas Vytukas (jau senelis) sudarinėja naują mano eilių antologiją „Organizuoti tekstai/2“.

Ir taip toliau. Nauja, t. y. sena, bet neskelbta, archyvinė medžiaga apie Sausio 13-ąją taip pat turėtų greitai pasirodyti.

– Esate gavęs daugybę apdovanojimų už įvairius nuopelnus. Kuris iš jų brangiausias, labiausiai palietęs širdį?

Ne kartą, išeidamas pirmyn atsakingai tarptautinei kalbai, įsisegdavau trikampį Lietuvos pasipriešinimo ženklelį su kardais. 1991-aisiais man jį įsegė Balys Gajauskas. Kadangi nebuvau kulkomis šaudomas ir fiziškai kankinamas partizanas, tai kovotojai už laisvę mane labai pagerbė.

– Ko palinkėtumėte teismų sistemai, teismų bendruomenei, teisėjui? Kokį teisėją matote kitą šimtmetį?

Teisingą. Sąžiningą. Nesidairantį aplink, pasiklausiantį, jei reikia, savo motinos.

TEISMAI.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Nesumeluotas emigracijos veidas, apie kurį drįsta prabilti ne kiekvienas lietuvis: buvome tikri vergai (83)

Dunganone sutiktas lietuvis Romualdas pasakoja, kad pirkdamas lėktuvo bilietus už skolintus pinigus...

Žinomos įmonės darbuotojai atsitrenkė į sistemą: bandė atgauti skolas, o atsidūrė spąstuose (99)

Optikos salonus valdančios įmonės darbuotojai bandydami atgauti iš darbdavio susidariusias...

Baisiausią smurto ataką išgyvenusio miestelio gyventojai po „Brexit“ balsavimo: tai katastrofa (7)

Sorcha McAnespy Theresos May „Brexit“ susitarimo pralaimėjimą įvardija vienu žodžiu...

Veryga: be pokyčių rajoninės ligoninės pačios užsidarys (12)

Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga neigia būgštavimus, kad siūlymu įvesti...

Užsiminė apie potvynių grėsmę: dalis Lietuvos gali atsidurti po vandeniu (68)

Žiema kol kas trauktis neketina. Antra sausio mėnesio pusė prognozuojama tokia pat šalta, o ir...

Profesorius Skurvydas papasakojo apie natūralų vaistą: apsaugo nuo Alzheimerio, depresijos ir kitų 24 lėtinių ligų (32)

Lietuvos sporto universiteto ( LSU ) profesorius Albertas Skurvydas išsamiai, bet paprastai...

Devintame Dakaro greičio ruože lietuvių viltys nesudužo – išsaugotos rekordinės pozicijos atnaujinta 00.57 val. (466)

Tokios dienos, koks buvo devintasis Dakaro ralio etapas, nesitikėjo, matyt, niekas. Jeigu...

Parduoda dviračių gamyklą „Baltik vairas“ (1)

Rizikos kapitalo valdymo įmonė „ LitCapital “ parduoda 2014 metais įsigytas Šiaulių...

Į medikų rankas pateko kone mirtinai girtas paauglys (2)

Policijos pareigūnai vieną po kito gavo tris pranešimus, apie į ligonines atvežtus vaikus, kurių...

Niekas taip greitai nesmenga, kaip šis 15 milijonų gyventojų turintis miestas (13)

Vienas labiausiai apgyvendintų Vakarų Azijos miestų smenga žemėn precendento neturinčiu greičiu.