Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) galutine ir neskundžiama nutartimi paskelbė, kad baudžiamasis procesas prieš tėvą dėl smurto 2011-2014 metais nebegalimas dėl klaidų, kurias prokurorai padarė tėvui pateikdami kaltinimus. Be to, nukentėjusiuoju pripažintas jaunuolis jau tapo pilnamečiu ir LAT pateikė raštą, kad tėvui nebeturi jokių pretenzijų, jo ir tėvo santykiai normalizavosi, jie kartu sportuoja, bendrauja ir dabar „nieko blogo apie tėvo elgesį negali pasakyti“.
Vis dėlto, teisėjai užsiminė, kad sūnų skriaudęs tėvas galbūt ir galėtų būti pripažintas kaltu dėl smurto, tačiau prokurorai vėl padarė klaidą – kasacinio teismo neprašė palikti galioti anksčiau pirmosios instancijos teisme priimtą, bet apeliacinėje instancijoje panaikintą nuosprendžio dalį dėl nuteisimo.
Apie šią istoriją, nutikusią Alytuje, DELFI rašė dar 2016 m. liepą – tada bylą pirmą kartą nagrinėjęs LAT nutarė ją grąžinti iš naujo nagrinėti Kauno apygardos teismui. Anot galutinius sprendimus priimančio teismo, ikiteisminį tyrimą atlikę prokurorai, o vėliau bylą nagrinėjęs žemesnysis teismas netinkamai tėvui pritaikė baudžiamąjį įstatymą – kaltino dėl fizinio skausmo sūnui sukėlimo, tačiau be teisinio pagrindo buvo ignoruojamas Baudžiamajame kodekse numatytas straipsnis, kuriame yra nurodyta atsakomybė už piktnaudžiavimą tėvo teisėmis ar pareigomis.
Bylos duomenimis buvo nustatyta, kad tėvas prievartą prieš 1998 m. gimusį sūnų naudojo nuo 2011 iki 2014 m.
Kaip pareigūnams nurodė nuo tėvo nukentėjęs nepilnametis, jis buvo ne tik verčiamas išrauti nustatytą skaičių piktžolių ir surūšiuoti jas pagal dydį, bet ir už padarytas klaidas turėdavo perrašinėti tekstą po 10-20 kartų, apie atliktus darbus turėdavo tėvui kompiuteriu pateikti ataskaitas ir t. t.
Be to, tėvas sūnų vadino įvairiais įžeidžiančiais žodžiais, naudojo prieš jį fizinį smurtą, suduodamas rankomis, diržu, pagaliu per rankas, galvą, kitas kūno vietas, spirdamas į sėdmenis dėl to, kad jis laiku neatlikdavo paskirtų darbų; kad išeidavo pas draugus; taip pat dėl to, kad pas jį ateidavo draugai.
O kartą miegantį vaiką jis ankstyvą rytą apipylė šaltu vandeniu – taip esą norėjo jį pažadinti.
„Tėtis man įvairius buities darbus paskirdavo kaip bausmę, – dar ikiteisminio tyrimo metu pas teisėją nurodė nepilnametis. – O kai jų nespėdavau atlikti, jis pridėdavo dar bausmių ir ne kartą mušdavo. 2012 m. vasarą už tai, kad į namus pasikviečiau draugų, jis išsitraukė diržą ir daužė gal 20 kartų. Nuo smūgių dengiausi rankomis, todėl ant jų išliko žymių.“
Nepilnametis taip pat prisipažino, kad tėvas į jį niekada nesikreipdavo vardu, o išvadindavo įvairiausiais įžeidžiančiais žodžiais.
„2014 m. gegužę buvau namuose, seneliai dirbo, o aš sėdėjau prie kompiuterio – priėjęs tėvas liepė duoti ataskaitą, kiek išroviau piktžolių, – savo pasakojimą ikiteisminio tyrimo teisėjui tęsė paauglys. – Ir tada kažką pasakęs kumščiu trenkė man į veidą. Ir dar kartą, dar… Vienas smūgis buvo ypač stiprus, tada užsidengiau rankomis galvą. Daug tokių įvykių buvo, daug buvo ir mušimo atvejų – diržu, ranka, šaka ar mediniu pagaliu… Tėtis mane vadindavo žiopliu, asilu, benkartu.“
Pasak jo, tėvo smurto proveržius matė ir jo nepilnamečiai broliai (jų tėvas nemušdavo), tačiau jie visada tylėdavo, būdavo susigūžę.
Kad nepilnametis nemeluoja, patvirtino ir mažametis jo brolis.
„Tėtė ne kartą mušė brolį – aš pats mačiau“, – tyrimo metu sakė jis.
Tėvas: vaikas turi suvokti, kad yra darbai, kuriuos reikia nudirbti
Tuo metu baudžiamojon atsakomybėn patrauktas tėvas buvo įsitikinęs, kad jis nieko draudžiamo savo sūnui nepadarė, o byla jam buvo iškelta nepagrįstai, todėl privalo būti nutraukta.
Tėvas neneigė, kad kartais išsitraukdavo diržą, tačiau sūnaus esą tikrai nemušė: „Diržas mano rankose buvo laikomas tik kaip drausminanti priemonė.“
Jis neslėpė, kad paskirdavo įvairias užduotis sūnui, tačiau dėl to šeimoje esą niekuomet nebuvo kilę kokių nors didelių konfliktų.
„Ataskaitose, kuriomis buvo kontroliuojamas sūnui paskirtų užduočių vykdymas, reikėjo parašyti, kokią knygą jis perskaitė, ką gero padarė namuose, – aiškino tėvas. – O dėl piktžolių, tai buvo užduotis vasarai. Bet pastebėdavau, kad kartais sūnus prie savo išrautų piktžolių sudėdavo ir piktžoles iš komposto dėžės, dėl ko liepdavau jas sugrupuoti.“
„Skirdamas sūnui užduotis nesiekiau jo pažeminti ar įžeisti, tiesiog norėjau, kad savo darbu sūnus prisidėtų prie šeimos gerbūvio – mano nuomone, vaikas turi suvokti, kad yra darbai, kuriuos reikia nudirbti“, – sakė jis.
Tėvas pažymėjo, kad sūnaus niekada nemušdavo, tačiau gal kartą spyrė futbolo kamuolį ir netyčia pataikė į nugarą.
Bet ir tai – nieko blogo: „Sūnus yra vartininkas, todėl jis turi mokėti atmušti kamuolį, į įvairias kūno vietas kamuoliu sūnui buvo pataikyta daug kartų ir prieš tai, nes mes dažnai žaisdavome futbolą.“
Jis nieko blogo neįžvelgė savo veiksmuose ir tuomet, kai kartą miegantį sūnų apipylė šaltu vandeniu.
„Daug metų mes su sūnumi kiekvieną rytą grūdinomės po šaltu dušu, bėgiojome krosą, kartą jam užpyliau šalto vandens dėl to, kad jis pats buvo prašęs tai padaryti, jeigu man nepavyks jo pažadinti“, – sakė tėvas.
Ir dar pridūrė, kad jo ir sūnaus santykiai buvo idealūs, bet viskas pasikeitė tuomet, kai žmona kreipėsi į teismą dėl skyrybų.
„Kai sūnui prasidėjo paauglystė, su juo atsirado daugiau problemų, dėl ko buvo kreiptasi net į psichologus, – kalbėjo tėvas. – Dėl netinkamo sūnaus elgesio kartais ant jo užrikdavau, mes apsižodžiuodavome, kartais kepštelėdavau jam per užpakalį, tačiau fizinio smurto niekada nebuvo naudojama.“
„Mano tikslas buvo auklėti sūnų, suteikti jam kuo daugiau žinių, patirties, todėl sūnui pagal jo amžių buvo skiriami namų ūkio, gerovės palaikymo darbai, o jis aiškiai žinojo, kokias pareigas turi įvykdyti: nuplauti mamos automobilį, išravėti piktžoles, skaityti knygas, – teismui aiškino vyras. – Skirdamas sūnui užduotis, susijusias su mokymusi, nesiekiau jo pažeminti, įžeisti, o norėjau, kad jis tam tikrose srityse pasitemptų.
Juk knygų skaitymas ir trumpas turinio aprašymas turi konkretų tikslą – pasiruošti įsisavinti mokymo programą, plėsti akiratį, tobulinti kalbos įgūdžius. Užduočių, susijusių su prisidėjimu prie šeimos gerovės kūrimo, skyrimas taip pat negali būti vertinamas kaip psichologinis smurtas. Vaikas šeimoje turi ne tik teises, bet ir pareigas, t. y. jis privalo pagal savo amžių, sugebėjimus padėti tėvams namų ūkyje.“
„O neatlikus užduočių, jų dvigubinimas negali būti vertinamas kaip neteisėtas veiksmas prieš vaiką, nes tuo buvo siekiama įskiepyti sūnui atsakomybės jausmą už jam pavestų užduočių atlikimą, – gindamasis nuo kaltinimų nurodė tėvas. – Nurodymas perrašinėti tekstą taip pat negali būti pripažintinas psichologiniu smurtu prieš vaiką – skatinimas skaityti ir kontroliavimas, ar jis skaito knygas, sugeba trumpai atpasakoti knygos turinį, yra elementari auklėjimo ir švietimo priemonė, bet ne psichologinis smurtas.“
Motinos liudijimas šokiruoja: ryk, čia kiaulių nėra
Apie tai, kad tėvas skriausdavo savo sūnų, teigė ir vaiko motina – dar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme moteris sakė, kad su mažamečiais vaikais ji ne vienerius metus gyveno psichologinėje įtampoje. DELFI pateikia moters parodymus.
„Namuose kaltinamasis yra despotas, nuolat skriaudžia sūnų, dažnai tekdavo mušamą vaiką ginti, – sakė ji. – Siūliau kreiptis į policiją, bet vaikas sakė, kad tada bėgs iš namų. Todėl ieškojau kitokių pagalbos būdų – 2011 m. kreipiausi į psichologę.
Tėvas sūnui skirdavo nenormalias bausmes, pavyzdžiui, paaugliui vaikui bausmė – visą vasarą neišeiti iš kiemo. Buvo, kad sūnus pas draugus nubėgdavo tiesiog su kambarinėmis šlepetėmis. 2011 m., grįžusi po darbo, ant vaiko rankų pamačiau „rumbes“, tai buvo vakare, jis buvo apsiverkęs, vežiojo karučiu žvyrą. Sūnus pasakė, kad tėtė jį lupo kažkokiu grėbliu ar pagaliu, nes jis nesuvežė žvyro tiek, kiek reikia.
Būdavo, kai vežioja vaikas žvyrą karučiu, tėvas spardo jam į užpakalį ir aiškina: „Asile tu, vežiok greičiau“. Nežmoniškai elgėsi. Užduoda kokius 500 piktžolių išrauti, vaikas išrauna, jau nori eiti pas draugus, tada tėvas specialiai pasako, kad surūšiuotų po 10. Vaikas surūšiuoja, tada pasako, kad atneštų liniuotę ir matuos, o jei ras mažesnę nei 3 cm, tada dar 500 piktžolių reiks išrauti. Pastoviai taip kankina.
Tokie veiksmai sūnaus atžvilgiu prasidėjo nuo 2009 m., kai vyrą atleido iš darbo. Visą savo neapykantą išliedavo ant manęs ir vaikų. Duodavo sūnui perrašyti 50 lapų knygos, o jei rasdavo kažkokią klaidą, tada liepdavo perrašyti dar 50 lapų. Kartą atsikėlusi naktį, 4 val., radau vaiką dar perrašinėjantį knygą. Jis nuolat tėvo bijojo. Pavyzdžiui, ryte sudegino kiaušinienę, davė sūnui valgyti, šis pasakė, kad neskanu, tada tėvas daužo per galvą vaikui ir sako: „Ryk, čia kiaulių nėra, nesvarbu, kad sudegusi“.
Labai daug kartų tėvas daužydavo vaikui per galvą. Pavyzdžiui, ryte vaikas valgo, tėvas ateina, trenkia per galvą ir sako: „Kodėl virtuvė nesutvarkyta“. Jei tėvo užduotys normalios, realios, tada sūnus jas atlikdavo. Bet tėvas užduodavo visos vasaros užduotis atlikti per savaitę. Kai neįmanoma padaryti, tai vaikas tiesiog jų nedarydavo. Tėvo reakcija būdavo baisi. Kai tėvas uždrausdavo sūnui visą vasarą išeiti iš kiemo, aš vaiką išleisdavau, jis sutartu laiku grįždavo. Tai tėvui labai nepatikdavo, jis lupdavo sūnų ir sakydavo, kad čia jis tvarką daro. Lupdavo su diržu per įvairias kūno vietas, su pagaliu, su tuo, kas papuola po ranka. Kartą vaikas buvo užsidaręs namelyje, tai tėvas jį pačiupo, pasiguldė ant žemės ir su diržu taip lupo, kad tėvui net baltos putos iš burnos ėjo. Vaikas visas drebėjo, sukrėstas buvo.
Sūnus man pasakojo apie įvykį prie batuto. Tuo metu buvau darbe, sūnus prižiūrėjo mažamečius brolius, sakė, kad jie šokinėjo visi ant batuto, o tėtė sėdėjo pavėsinėje ir žiūrėjo. Jis liepė išlipti mažiesiems vaikams iš batuto ir pradėjo lupti sūnų per galvą. Mažiukai irgi matė. Sūnų tada mušė dėl to, kad jis kažko buvo nepadaręs.
Du kartus vaikui buvo užpylęs vandens. Kaltinamasis prisipila vandens stiklinę, per atostogas 7 val. eina vaiko žadinti, pila vandenį ir sako: „Kelkis, žioply, eik ravėti piktžolių“. Aš miegojau kitame kambaryje ir girdėjau, kas ten darosi, rasdavau šlapią patalynę.
Visada tėvas savo vaiką vadina asilu, debilu, benkartu, žiopliu. Parėjusi 2011 m. balandį radau sumuštą vaiką už tai, kad nevežiojo žvyro, žymės buvo ant rankų, ant dilbių, vaikas slėpė rankas, prašė drabužių ilgomis rankovėmis, nes dar buvo mokslo metai.
Kai 2012 m. vaikas buvo pasikvietęs draugų, tėvas jį kambaryje mušė už neatliktus darbus. Aš tada buvau namie, įėjusi į kambarį, mačiau, kad mušė su diržu, vaikas dengėsi, todėl buvo sužalotos rankos, buvo žymės ir ant nugaros. Vaikas labai išgyvena, verkia, stengiasi, kad aš nematyčiau jo ašarų, užsidaro, nori pabūti vienas. Sūnus prisimena smurto atvejus, bet stengiasi apie tai nesikalbėti, nes jam yra labai skaudu.
2014 m. gegužės mėnesį aš ravėjau darželį, buvo atidarytas langas, vaikas parėjo iš draugų, ir tėvas jį puolė. Aš tada įbėgau į kambarį ir mačiau, kaip tėvas vaikui kumščiu tranko per galvą. Tada konfliktas kilo dėl to, kad sūnus nebuvo atsiuntęs atsiskaitymų kompiuteriu dėl knygų ir piktžolių. Tėvo tada namuose nebūdavo, todėl sūnus jam kompiuteriu kas mėnesį siųsdavo ataskaitas į elektroninį paštą. Mačiau sūnaus ataskaitas apie perskaitytas knygas, mačiau, kad sūnus piktžoles skaičiuodavo ir dar po 10 rikiuodavo. Tėvas atėjęs perskaičiuodavo ir permatuodavo liniuote, jei dar kas netinka, pasakydavo, kad dar duos, kad tik vaikas iš namų neišeitų. Dar tėvas pasakydavo, kad išrovęs su arbatiniu šaukšteliu įpiltų į duobutes smėlio, kad žemė lygi būtų.“
Siekė, kad sūnus būtų disciplinuotas ir atsakingas
Baudžiamojon atsakomybėn patraukto tėvo bylą išnagrinėjęs Alytaus rajono apylinkės teismas kaltinamąjį buvo pripažinęs kaltu dėl sistemingo bauginimo naudojant psichinę prievartą ir fizinio skausmo sukėlimo. Už tai jam buvo skirta pusantrų metų laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant dvejiems metams.
Be to, tėvas buvo įpareigotas nemokamai išdirbti 50 val. sveikatos priežiūros globos ir rūpybos įstaigose ar organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Jam taip nurodyta šešis mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose ir sumokėti 20 MGL įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.
Teisėjai tėvui taip pat nurodė atlyginti nepilnamečiui sūnui padarytą žalą – 1 000 eurų.
Tačiau šis nuosprendis vėliau buvo panaikintas, o byla grįžo į Kauno apygardos teismą. Bet šių metų sausį teisėjai paskelbė, kad tėvą dėl jam pateiktų kaltinimų išteisina. Išteisinamasis nuosprendis buvo paskelbtas tuo metu, kai visą Lietuvą sukrėtė keturmečio berniuko Kėdainiuose nužudymas – visuomenę ir politikus tiesiog šokiravo teismo argumentai, kad tėvas negali būti nubaustas, nes „savo veiksmus suvokė kaip pastangas auklėti ir ugdyti savo sūnų paauglystės laikotarpiu, siekdamas, kad jo sūnus būtų disciplinuotas, atsakingas, drausmingas, neįgytų žalingų įpročių, kad jo elgesiui nedarytų įtakos neatsakingi draugai ir pan.“
Išteisinamąjį nuosprendį kasacine tvarka apskundę prokurorai siekė, kad byla dar kartą būtų grąžinta į Kauną. Skunde buvo teigiama, kad apygardos teismas „fizinį nubaudimą“ vertino kaip auklėjimo priemonę, tačiau nevertino nukentėjusiajam sukelto fizinio skausmo pasekmių.
„Byloje buvo nustatyta, kad vaikas sistemingai patyrė fizinį smurtą, dėl to labai išgyveno, – rašoma skunde. – Dėl nuolatinio fizinio smurto prieš sūnų išgyveno ir jo motina, kuri matė tėvo smurto veiksmus prieš sūnų, sužalojimus, vaiko fizines kančias, kaip jis verkdavo, tapo užsidaręs. Visų šių aplinkybių teismas nevertino.“
Prokurorai nurodė, kad bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje valstybinis kaltintojas LAT rekomendavimu pateikė prašymą dėl kaltinimo pakeitimo – iš fizinio skausmo sukėlimo į piktnaudžiavimą tėvų teisėmis ir pareigomis, tačiau esą kaltinimas nebuvo priimtas.
„Nors apeliacinės instancijos teismas pasisakė, kad baudžiamojo proceso reglamentavimas nesuteikia baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėjančiam teismui įgaliojimų pakeisti nusikalstamos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, tačiau iš išteisinamojo nuosprendžio matyti, kad teismas vis dėlto vertino tėvo veiksmus piktnaudžiavimo tėvų teisėmis aspektu ir padarė išvadą, kad tėvo veiksmai prieš nukentėjusįjį nevertintini kaip pavojingi tokiu laipsniu, jog galėtų būti kvalifikuojami kaip nusikalstama veika“, – pabrėžė prokurorai.
Teisėjai paaiškino, kodėl byla atsidurs archyve
Valstybinio kaltintojo teigimu, Kauno apygardos teismas privalėjo spręsti klausimą dėl anksčiau priimto nuosprendžio tėvui panaikinimo ir bylos perdavimo prokurorui, nes ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas įstatymo reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo bylą nagrinėti teisme, o ne kaltinamąjį išteisinti.
Tuo metu išteisinamąjį nuosprendį priėmę teisėjai policijai nurodė tėvą patraukti administracine tvarka dėl smurto prieš sūnų, tačiau pažeidimo protokolą netrukus gavęs Alytaus teismas bylą išvis nutraukė, nes jau seniai buvo suėję administracinės nuobaudos skyrimo terminai.
Tuo metu LAT paskelbė, kad prokurorų skundas negali būti tenkinamas, o byla, kurioje tėvui paliktas galioti išteisinamasis nuosprendis, atgula į archyvą.
Teisėjai pažymėjo, kad nebėra prasmės daugybę metų teismuose nagrinėtą bylą grąžinti iš naujo nagrinėti.
„Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, bylos grąžinimas prokurorui ir teismo proceso pradėjimas iš naujo neatitiktų baudžiamojo proceso rungtyniškumo, proporcingumo ir ekonomiškumo principų, teisingo proceso standartų ir tikslų“, – pažymima neskundžiamoje nutartyje.
Tokią išvadą teisėjų kolegija padarė atsižvelgdama į tai, kad baudžiamasis procesas šioje byloje užtruko dėl klaidų tėvui formuluojant kaltinimą: „Jis buvo nepagrįstai apkaltintas žmogaus terorizavimu, be kita ko, inkriminuojant ir veiksmus, kurie dirbtinai įvardyti kaip nusikalstami, pvz., kad liepdavo sūnui perrašinėti su klaidomis parašytą tekstą, kompiuteriu pateikti ataskaitas apie įvykdytas užduotis ir pan.“.
Pasak teisėjų, užtrukusio baudžiamojo proceso metu nukentėjusysis, kurio nuomonė yra svarbi bylos baigčiai, sulaukė pilnametystės, o jau bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, davė parodymus, kad jo santykiai su tėvu normalizavosi, jie kartu sportuoja, bendrauja, kad nieko blogo dabar apie tėvo elgesį pasakyti negali.
Be to, prieš nagrinėjant bylą kasacine tvarka, nukentėjusysis atšaukė savo skundą, kuriame anksčiau prašė tėvą pripažinti kaltu, ir nurodė, kad jis yra pilnametis ir savo tėvui jokių pretenzijų neturi.
„Taigi bylos grąžinimas į pirminę teisminio bylos nagrinėjimo stadiją prieštarautų nukentėjusiojo procesinei valiai“, – nurodė teisėjai.
Jų teigimu, byla negali būti grąžinta iš naujo nagrinėti ir dėl to, kad tėvui buvo nutraukta administracinio nusižengimo byla – dėl tų pačių tėvo veiksmų kitame procese yra priimtas galutinis sprendimas. O Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje aiškinama, kad, priėmus galutinį sprendimą byloje, negalima ne tik bausti, bet ir kartoti baudžiamąjį procesą dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų. Juo labiau, kad administraciniai nusižengimai Lietuvoje pripažįstami „baudžiamaisiais“.