Su tokia realybe, deja, vis dar tenka susidurti seksualinių nusikaltimų aukoms – vietoj užuojautos, paguodos ar tiesiog paprasto supratimo, nuo brutalių nusikaltėlių nukentėjusios merginos yra priverstos patirti dar vieną pažeminimą.

„Kai su motina atėjome į policijos komisariatą, mus pasitikęs ir išklausęs pareigūnas paprašė palaukti – netrukus išgirdau, kaip jis telefonu paskambino tyrėjai ir pasakė, kad atėjo „dar viena po meilės nuotykių“, – prisiminė seksualinę prievartą patyrusi mergina. – Apsimečiau, kad negirdėjau šių žodžių, bet pakviesta į tyrėjos kabinetą patyriau tikrą košmarą – turėjau kelis kartus smulkiai pasakoti, kaip viskas nutiko, ne kartą sulaukiau užgauliojimų: „O kodėl tu ten ėjai su tuo vaikinu? O gal pati norėjai sekso, o dabar bandysi jį šantažuoti, reikalaudama pinigų? Ar tikrai neatsiimsi pareiškimo?“ Jai nerūpėjo, ką patyriau – tebuvau eilinė auka, nukentėjusi nuo nusikaltėlio – ji tik norėjo kuo greičiau užpildyti apklausos protokolą ir manimi atsikratyti.“

„Kai ėjau į teismo salę, man net linko kojos – žinojau, kad pamatysiu savo skriaudiką, iš naujo turėsiu pasakoti tai, ką patyriau baisiausią savo gyvenimo naktį, – kalbėjo kita seksualinės prievartos auka. – Bijojau, bet žinojau, kad jeigu to nepadarysiu, jis bus paleistas į laisvę – to negalėjau leisti. Posėdžio metu jis nuo manęs nenuleido akių – kartais net naktimis susapnuoju tą jo žvėriškų akių žvilgsnį. Bet ne tai buvo baisiausia – kai papasakojau, ką patyriau tą pragarišką naktį, patyriau tikrą pažeminimą: teisėja ir advokatas ėmė uždavinėti tokius klausimus, kad mažų mažiausiai turėjau jaustis kalta dėl to, kas nutiko. To niekšo akyse buvau paversta tikra prostitute, kuri pati ieško nuotykių – ir net ne už pinigus, o dėl malonumo! Nežinojau, kur dėtis iš gėdos, o juk man tada buvo pirmas kartas...“

Kodėl seksualinę prievartą patyrusios merginos patiria psichologinį smurtą ar pažeminimą įstaigose, kuriose joms turėtų būti suteikta pagalba?

Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorės patarėja teisės ir politikos klausimais Mėta Adutavičiūtė pabrėžia, kad niekada negalima kaltinti nusikaltimo aukų.

„Aukų kaltinimas ir stigmatizacija vis dar labai paplitusi Lietuvoje, ypač kalbant apie tam tikras nusikaltimų aukų kategorijas – seksualinio smurto, artimųjų smurto, prekybos žmonėmis aukas, – teigė M. Adutavičiūtė. – Pavyzdžiui, prekybos žmonėmis aukomis dažniausiai tampa socialiai pažeidžiamos, tinkamų socialinių įgūdžių neturinčios merginos iš probleminių šeimų ar globos namų. Joms nėra įdiegta nuo mažens, kad su tuo ir tuo nederėtų bendrauti, arba ten ir ten tokiu paros metu negalima eiti, negalima pasitikėti kiekvienu nepažįstamu, parodžiusiu kažkiek dėmesio, kad tai rizikinga ir taip toliau. Šiuos įgūdžius atsinešame iš šeimos, mokyklos, bendruomenės, tačiau, deja, ne visi turime galimybę juos susiformuoti.“

Anot jos, kai kurie mūsų visuomenės nariai yra labiau pažeidžiami ir patenka į rizikos grupę, tačiau tai – visuomenės, socialinė ir žmogaus teisių problema, o ne pačių pardavinėjamų penkiolikmečių, šešiolikmečių kaltė.

„Be to, net ir turint puikius socialinius įgūdžius galima tapti nusikaltimo auka – juk ES kasmet apie 75 mln. europiečių tampa nusikaltimų aukomis, taigi pagrindinis principas, kuriuo reikėtų vadovautis – kad nusikaltimo aukos kaltinti negalima niekada“, – pažymi ji.

Teisėjai – irgi žmonės: kasdienė rutina kartais daro savo

„Stovėjau prieš teisėją ir verkiau, net nesinorėjo gyventi: kodėl taip viešai iš manęs tyčiojasi, kodėl mane žemina? Kodėl kalta aš, o ne tame mediniame narve sėdintis mano skriaudikas?“

Vis dažniau žiniasklaidoje pasirodo publikacijų apie nusikaltimų aukų patirtą pažeminimą ne tik ikiteisminio tyrimo įstaigose, bet ir teismuose. Kad kai kurie teisėjai peržengia ribas moralizuodami nukentėjusiuosius asmenis, pripažįsta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) pirmininkas Rimvydas Norkus.

„Jokiu būdu nebandydamas pateisinti, tačiau siekdamas objektyvumo, turėčiau atkreipti dėmesį, kad tokie atvejai, laimei, vis tik yra pavieniai – sutinku, jų visai neturėtų būti, ir tai būtų idealu, – sakė jis. – Galiojantys teismo proceso, teisėjų etikos reikalavimai ne tik orientuoja, bet ir reikalauja, kad procesas būtų nešališkas, orus, kad jame būtų ne tik formaliai garantuotos proceso dalyvių teisės, bet ir užtikrinta pagarbi proceso aplinka, taip pat ir psichologinė. Net neabejoju, kad šios tiesos žinomos visiems teisėjams.“

R. Norkus tokius teisėjų „išsišokimus“ vertina „kaip teisėjo etikos pažeidimą arba negebėjimą pasirinkti tinkamą leksiką ir emocinę išraišką vertinant įrodymus, aiškinantis tam tikras bylos aplinkybes.“

„Savitvarda, gilus situacijos pojūtis – didelės vertybės, – pažymėjo LAT pirmininkas. – Tačiau teisėjai – tik žmonės. Dideli darbo krūviai, emocinė įtampa, kasdienė rutina kartais daro savo. Teisėjų etikos kodeksas surašytas būtent pagarbos žmogui dvasia. Teisėjų etika reikalauja atliekant pareigas, be kita ko, gerbti proceso dalyvių orumą, nedemonstruoti savo simpatijų ar antipatijų atskiriems asmenims, ir darbinėje veikloje elgtis korektiškai, garbingai, laikytis visuotinai pripažintų moralės normų ir etikos reikalavimų, nemoralizuoti teismo procese dalyvaujančių asmenų. Taigi yra daug principų, kaip teisėjas privalo elgtis procese. Šių principų pažeidimas – pagrindas traukti teisėją drausminėn atsakomybėn.“

Kad teisėjai visų pirma turi gerbti žmogų, pritaria ir M. Adutavičiūtė: „Smerkianti pozicija bet kurio proceso dalyvio atžvilgiu visų pirma rodo nepagarbą. Tokios pozicijos išsakymas keltų klausimą ir dėl teisėjo teisingumo ir nešališkumo, kitų dviejų kertinių teisėjų darbo principų. Be to, ir teisme galioja bendražmogiškos bendravimo taisyklės, kurios yra taikomos mums visiems, nepaisant mūsų užimamos pozicijos visuomenėje.“

Bet ar teismų sistema yra pajėgi susitvarkyti su teisėjais, kurie pakerta visuomenės pasitikėjimą ne tik teismais, bet ir visa valstybe? Žmogaus teisių stebėjimo institutas buvo kreipęsis į Teisėjų etikos ir drausmės komisiją, prašydamas įvertinti tuometės Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkės Irenos Ivanovienės viešus pasisakymus apie į prostituciją įtrauktas nepilnametes.

„Jeigu jūs būtumėte jas matęs, komentarų nereikėtų, be to, visa tai iš viso vyko 20 dienų“, – teisėja pareiškė, kad prieš ginant nukentėjusiųjų interesus pirmiausia reikėtų į jas pasižiūrėti. O žurnalisto paklausta, ar nereikėjo į nepilnametes pasižiūrėti kaip į likimo nuskriaustas nusikaltimo aukas, kurios dar nelabai gali suvokti, ką darė ir kaip ta atsilieps jų ateičiai, teisėja buvo lakoniška: „Žiūrėkite iš tos pusės jūs“.

Anot instituto atstovės Natalijos Bitiukovos, kuri prašė apsvarstyti užgaulius teisėjos pasisakymus, kovojant su prekyba žmonėmis, svarbu įtvirtinti tokią praktiką, kad visi atvejai, kuomet iš asmens, užsiimančio prostitucija, pelnosi trečias asmuo, yra vienareikšmiškai kvalifikuojami kaip prekyba žmonėmis.

„Šioje vietoje reikia bausti tikruosius nusikaltėlius – sąvadautojus, o ne rodyti pirštais į aukas, kurios ir taip yra įbaugintos, priklausomos ir pažeidžiamos“, – teigė instituto atstovė.

Visuomenės pasipiktinimą sukėlusi teisėja net nebuvo apsvarstyta etikos sargų – jie nutarė, kad I. Ivanovienė nepasakė nieko, kas galėtų įžeisti nusikaltimo aukas. „Nieko nepažeidusi“ teisėja po pusmečio ramiai išėjo į pensiją.

Vis dėlto, anot LAT pirmininko, nereikėtų akcentuoti, kad tokie atvejai, kai žeminamos nusikaltimų aukos, yra dažni.

„Nenorėčiau manyti, kad šie atvejai – tai kažkoks teisėjų susireikšminimas, – sakė jis. – Gal tai – ne visada adekvatus susivokimas situacijoje. Gal kartais – apmaudus nesusipratimas, netinkama bylai reikšmingos informacijos išdėstymo forma ar būdas, neatsargiai ištartas žodis. Gal emocinė perkrova. Negalėčiau teigti, kad asmuo, perėjęs atrankos į teisėjus procedūras, galėtų būti socialiai nebrandus, nesusivokiantis aplinkoje ar stokojantis etikos.“

Dvasinis skausmas gali virsti fizine kančia: bet ar tai kam rūpi?

„Bylos medžiaga patvirtina nukentėjusios polinkį rizikuoti bendraujant su jai nepažįstamais asmenimis, jos polinkį gauti atlygį už suteiktas lytines paslaugas.“

Pati kalta, kad rizikavai eiti į butą, kuriame buvo tavo prievartautojas – tokių replikų išžaginta mergina išgirdo ne žodžiu, o raštu – Kauno apygardos teismo teisėjos Danutės Giačaitės vadovaujama kolegija taip reagavo į nukentėjusiosios apeliacinį skundą, kuriuo du kartus išžaginta ir sumušta mergina prašė sugriežtinti bausmę jos skriaudikui.

Deja, tokių atvejų, kai nusikaltimo aukos yra užgauliojamos ir procesiniuose dokumentuose, yra ne vienas – LAT vadovas R. Norkus mano, kad teisėjai turėtų gerai parinkti kiekvieną žodį.

„Greičiausiai kalta netikusi retorika, formalistinis minčių dėstymas sustabarėjusia profesionalia kalba tiesmukai ar pernelyg laisvomis interpretacijomis atsakant į įstatymo formuluočių reikalavimus, nekreipiant reikiamo dėmesio, kad už procesinių rutininių teiginių, kurie mums, teisininkams, skamba įprastai, stovi žmogus, juo labiau – nukentėjęs, ypač emociškai pažeidus, nualintas nuoskaudų, – sakė jis. – Jis tuos pačius teiginius išgyvena savaip – ypatingai jautriai, veikiamas streso.“

Anot jo, Baudžiamajame kodekse atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys.

„Vadinasi, teismas, skirdamas bausmę, turi įvertinti aukos elgesį, rizikingus veiksmus, vieni tą sugeba padaryti profesionaliai delikačiai, subtiliai aptardami bylos faktus, kai kas – tik formaliai, nekreipdami dėmesio į tokio formalumo moralinius padarinius“, – sakė R. Norkus.

Anot jo, nukentėjusiajam padaryta žala – dvasinė, kuri gali virsti ir fizine, gal net ir neatitaisoma žala jo pasitikėjimui teismais, valstybe.

„Ir tą sudėtinga kompensuoti, jeigu apskritai įmanoma, – pažymi R. Norkus. – Kalbant bent apie kažkokią dalinę satisfakciją, – kiekvienas turi teisę kreiptis į Teisėjų etikos ir drausmės komisiją, prašant iškelti teisėjo etiką pažeidusiam teisėjui drausmės bylą. Ši komisija išanalizuoja kiekvieną individualų atvejį (pvz., perklauso teismo posėdžio garso įrašą, išklauso pareiškėją bei bylą nagrinėjusį teisėją) ir vertina, ar teisėjo elgesys prasilenkia su Teisėjų etikos kodekso reikalavimais. Galima konkrečią informaciją perduoti ir teismo arba aukštesniojo teismo pirmininkui, kurie taip pat prižiūri, kaip laikomasi Teisėjų etikos kodekso reikalavimų. Tikrai yra veiksmingų priemonių įskaudintiems asmenims pasiekti, kad teisėjo poelgis būtų įvertintas.“

„Teismai neveikia socialiame vakuume, – įsitikinusi M. Adutavičiūtė. – Visuomenėje vyraujančios nuostatos, bendravimo būdai persikelia ir į darbinę aplinką, profesinį gyvenimą. Kita vertus, teisėjams keliami tikrai aukšti moralės standartai – padorumo, pavyzdingumo, todėl atėjus į teismo salę, norėtųsi tikėtis, kad teisėjas bus pavyzdžiu visiems proceso dalyviams. Manau, kad pamažu kylantis visuomenės pasitikėjimas teismais rodo, kad teismų reputacija gerėja, žmonės vis rečiau nusivilia teismais, tačiau gaila, kad tokių atvejų vis dar pasitaiko.

Ne kiekvienas sugeba atsikirsti ne tik nusikaltėliui, bet ir teisėjui

„Sėdėjau teismo salėje ir nesupratau – visas dėmesys skiriamas mano skriaudikui, advokatas bandė jį visaip išaukštinti, net klausė, kiek metų jis laimingai gyvena su žmona, ar labai myli savo vaikus, kiek pinigų skiria jų išlaikymui ir kaip jaučiasi dabar, kai sėdi už grotų, o vaikai nemato mylimo tėvo? O kaip jaučiuosi aš, manęs niekas net nepaklausė.

Kad įtariamųjų ar kaltinamųjų teisės privalo būti užtikrintos, jiems privalo atstovauti advokatas, žinoma jau visuotinai, tačiau nukentėjusieji skundžiasi, kad jie yra pamirštami – nors oficialiai jiems atstovauja valstybinis kaltintojas (prokuroras), tačiau jo ir aukos pozicija ne visada sutampa. O kartais net atrodo, kad kaltintojas atstovauja kaltinamajam, o ne nukentėjusiajam. Arba – jam išvis neįdomu, kas vyksta teismo salėje.

„Blogai, jeigu yra tokia regimybė, blogai, jeigu gali būti susidaroma nuomonė, kad teismas be jokio teisinio pagrindo labiau rūpinasi kurio nors dalyvio teisėmis, – teigia galutinius ir neskundžiamus sprendimus bylose priimančio LAT pirmininkas R. Norkus. – Nesutikčiau, kad nukentėjusysis procese galėtų būti „pamirštamas“. Įstatymai nustato tiek kaltinamojo, tiek nukentėjusiojo teises, kurias privalo garantuoti teismas. Kitas klausimas – kokia tų įstatyminių garantijų apimtis, ar ji adekvati. Tikiu, kad įstatymų leidėjas apie tai mąstė. Baudžiamojoje byloje teisėjas yra arbitras – nešališkas, lygus visiems proceso dalyviams, tarp jų – ir kaltinamajam, ir nukentėjusiajam, tiek, kiek įpareigoja įstatymas. Nė vieno jų atžvilgiu teismas neturi turėti iš anksto tvirtai suformuotos nuomonės.“

Situacija turėtų pasikeisti netrukus, nes, anot M. Adutavičiūtės, jau šiais metais į Lietuvos teisinę sistemą bus „perkelta“ ES Nusikaltimų aukų teisių direktyva, kuri numato, kad su nukentėjusiaisiais viso baudžiamojo proceso metu turi būti elgiamasi pagarbiai, jautriai, individualiai, profesionaliai ir jų nediskriminuojant.

„Baudžiamojo proceso kodekse jau dabar numatyta įvairių aukų apsaugos priemonių, kaip išvengti bereikalingo kontakto su kaltinamaisiais, pavyzdžiui, numatyta galimybė duoti parodymus nuotoliniu būdu nebūnant teismo salėje“, – sakė ji.

M. Adutavičiūtė pabrėžė, kad nukentėjusysis tikrai ne visuomet gerai supranta baudžiamąjį procesą ir kokias teises turi, tuo labiau kad ne kiekvienas išgali nusisamdyti advokatą, kuris atstovautų jo interesus teisme.

„Dar sudėtingiau yra su socialiai ir psichologiškai pažeidžiamomis aukomis, – sakė ji. – Realybėje sunku įsivaizduoti, kaip vos pilnametystės sulaukusi nukentėjusioji, pavyzdžiui, žaginimo byloje, kurioje neretai narstomas jos privatus gyvenimas, išdrįstų atsikirsti teisėjui, ar net apskritai suvoktų, kad toks teisėjo bendravimas su ja yra nederamas. Todėl daugiau reikėtų kalbėtis su pačiais teisėjais, vykdyti jautrinimo mokymus, psichologinius mokymus apie nukentėjusiųjų būseną proceso metu ir tai, kokią psichologinę žalą gali nukentėjusiam žmogui padaryti replikos ir komentarai.“

Žmogaus teisių stebėjimo instituto atstovė prisipažino, kad atliekant tyrimus apie nusikaltimų aukų teisių apsaugą daugiausia priekaištų teko išgirsti dėl policijos tyrėjų bendravimo. Pavyzdžiui, tyrime dėl neapykantos nusikaltimų aukų, beveik 78 proc. nukentėjusiųjų pareigūnų bendravimą su jais vertino nepalankiai.

„Kitame tyrime dalyvavusi nukentėjusioji nuo artimųjų smurto po apklausos jautėsi taip morališkai sugniuždyta, kad jos žodžiais tariant, norėjo tik rėkti, ir verkti, ir bėgti – ji gailėjosi, kad apskritai kreipėsi į policiją, nes buvo pati apkaltinta ir vietoje profesionalios pagalbos gavo moralizuojantį pamokslą, – sakė M. Adutavičiūtė. – Ciniškų, įžeidžių replikų girdėjo ne viena tyrime dalyvavusi nukentėjusioji, tačiau reikia pažymėti, kad buvo ir nemažai teigiamų patirčių dėl nuoširdaus, sąžiningo ir profesionalaus pareigūnų darbo. Norėtųsi, kad tokią teigiamą patirtį iš baudžiamojo proceso išsineštų kiekvienas nukentėjusysis.“

Norite pasidalinti savo patirtimi? Tai galite padaryti žemiau: