Sutarties nutraukimas tarpusavio susitarimu negali prieštarauti imperatyvioms įstatymų normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei. Kai šalys nutraukia sutartį tarpusavio susitarimu jos turi teisę nustatyti sutarties nutraukimo sąlygas bei iš sutarties nutraukimo kilsiančius teisinius padarinius. Tokiam sutarties nutraukimui nėra būtinas sutarties sąlygų pažeidimas.
Vienašališkai, nesikreipiant į teismą, sutartis gali būti nutraukta įstatyme, sutartyje numatytais atvejais arba esant esminiam sutarties pažeidimui.
Įstatymas numato atvejus, kuriems esant sutartis gali būti nutraukta ir tuomet, kai tokia galimybė nebuvo numatyta sutartyje, pavyzdžiui prisijungimo būdu pagal kitos šalies pasiūlytas standartines sąlygas sutartį sudariusi šalis turi teisę reikalauti ją nutraukti arba pakeisti, jeigu sutarties sąlygos nors ir neprieštarauja įstatymams, tačiau atima iš jos paprastai tokios rūšies sutarčių suteikiamas teises ar galimybes, panaikina ar apriboja sutarties standartines sąlygas parengusios šalies civilinę atsakomybę arba nustato sutarties šalių lygybės bei jų interesų pusiausvyros principus pažeidžiančias sąlygas, prieštarauja protingumo, sąžiningumo ar teisingumo kriterijams.
Neapibrėžtam terminui sudaryta sutartis tarp prekybos agento ir kliento gali būti nutraukta bet kurios iš šalių iniciatyva apie tai per protingą terminą (protingas terminas nustatomas, atsižvelgiant į reikšmingas konkrečios situacijos aplinkybes) iš anksto įspėjusi kitą šalį. Sutartis gali būti nutraukta vienašališkai, jeigu per nustatytą arba per protingą terminą, nepaisant būtinų pastangų, negaunamas privalomas leidimas, reikalingas toliau tinkamai vykdyti sutartį.
Šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar įvykdo ją netinkamai ir tai yra esminis sutarties pažeidimas.
Kai sutartį norima nutraukti dėl esminio sutarties sąlygų pažeidimo, būtina tą pažeidimą įrodyti remiantis civilinio kodekso numatytais kriterijais:
1. nukentėjusi šalis negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus tuos atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato. Tokia situacija galėtų būti, pavyzdžiui, įgyto daikto negalėjimas panaudoti pagal paskirtį. Siekiant įrodyti šias aplinkybes reikia analizuoti, ar analogiškoje situacijoje sutarties sudarymo metu asmuo, naudodamas protingumo reikalavimus atitinkančias žinias ir apdairumą, galėjo žinoti ar numatyti atitinkamas sutarties neįvykdymo pasekmes;
2. ar pagal sutarties esmę, griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės. Pavyzdžiui vienos dienos termino praleidimas gali būti pripažintas esminiu sutarties pažeidimu;
3. ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo. Šiuo atveju būtina atsižvelgti į pažeidimo pobūdį ir svarbą, mažareikšmis pažeidimas esant dideliam neatsargumui gali būti ir nepripažintas esminiu;
4. ar sutarties sąlygų neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai tikėtis, kad sutartis ateityje nebus įvykdyta. Pavyzdžiui sutarties šalis padaro mažareikšmį, tačiau tyčinį pažeidimą, kuris leidžia tikėtis, kad ateityje sutartis nebus tinkamai vykdoma. Tokiais atvejais nukentėjusioji šalis gali nutraukti sutartį, nelaukdama jos įvykdymo termino pabaigos.
Lietuvos Aukščiausiasis teismas nurodė, kad kai pakoregavus iš sutarties kylančių prievolių vykdymo terminus, atidedant atitinkamų skolininko įsipareigojimų vykdymą vėlesniam terminui ir skolininkui toliau nevykdant prievolių, o kitiems kreditoriams pareiškus reikalavimus į sutarčiai įvykdyti hipoteka įkeistą turtą, kreditorius gali pagrįstai prarasti pagrindą tikėti, kad sutartis gali būti įvykdyta ateityje.
5. ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Kai sutartį pažeidusi šalis įrodo, kad geranoriškai vykdė sutartį ir jos įvykdymo pasiruošimui patyrė didelių nuostolių, sutarties pažeidimo nereiktų laikyti esminiu, nes tai prieštarautų sąžiningumo, protingumo, teisingumo principams, pažeistų šalių interesų tarpusavio pusiausvyrą.
Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo teismo aiškinimu, kuo didesnis atotrūkis tarp sutarties neįvykdymo ir pažadėto vykdymo, tuo didesnė tikimybė, kad sutarties pažeidimas teismo bus pripažintas esminiu.
Kiekvienu ginčo atveju sutarties pažeidimą pripažįstant esminiu, turi būti įvertinta, ar nukentėjusios šalies asmeniniai interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, nes esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusioji šalis negavo didžiąja dalimi to, ką pagal sutartį per visą jos terminą pagristai tikėjosi gauti, taip pat ar nukentėjusios šalies teisėti, pagrįsti lūkesčiai dėl numatytų sutarties vykdymo rezultatų lieka neįgyvendinti vien dėl sutartį pažeidusio kontrahento veiksmų, ar ir dėl kitų priežasčių.
Svarbu atsižvelgti ir į sutarties vykdymo tarp šalių susiklosčiusią praktiką, taip pat į sutartį pažeidusios šalies vaidmenį, ar sutartis netinkamai įvykdyta sąmoningai to siekiant, ar dėl aplaidumo.
Tuo atveju, jei viena šalis iš esmės pažeidžia sutarties sąlygas, tačiau iki nutraukimo pasiūlio ją įvykdyti, tačiau šis pasiūlymas pareiškiamas pavėluotai arba dėl kitų priežasčių neatitinka sutarties reikalavimų, nukentėjusioji šalis turi per protingą terminą apsispręsti dėl sutarties nutraukimo ir pranešti apie priimtą sprendimą kitai šaliai, kitaip ji gali prarasti vienašališko sutarties nutraukimo esant esminiam sutarties pažeidimui teisę.
Vienašališkai sutartis gali būti nutraukta kai iki sutarties įvykdymo termino pabaigos iš konkrečių aplinkybių galima numatyti, kad šalis pažeis sutartį iš esmės.
Tokiu atveju numatomas sutarties pažeidimas prilyginamas jau įvykusiam sutarties pažeidimui. Norint tokiu būdu nutraukti sutartį būtini neginčijami įrodymai, kuriais remiantis būtų galima numatyti sutarties pažeidimą.
Kai sutarties įvykdymo terminas yra praleistas, nukentėjusi šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis neįvykdo sutarties per papildomai nustatytą terminą.
Šalių bendradarbiavimo principas reikalauja, kad vienašališkai sutartį nutraukianti šalis apie sutarties nutraukimą informuotų kitą šalį iš anksto. Terminas pranešimui apie sutarties nutraukimą gali būti nustatytas sutartyje. Jei sutartis įspėjimo termino nenustato, šalis kitą šalį privalo įspėti prieš trisdešimt dienų.
Visais kitais atvejais, kai sutarties negalima nutraukti vienašališkai ar tarpusavio susitarimu, šalys norėdamos nutraukti sutartį turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl sutarties nutraukimo. Į teismą dėl sutarties nutraukimo taip pat galima kreiptis kai iš esmės pasikeičia sutartinių prievolių pusiausvyra, tokiu atveju šalis, kurios teisės yra suvaržytos, kreipdamasi į teismą turi teisę reikalauti sąlygų suvienodinimo arba sutarties nutraukimo.
Nutraukus sutartį gali būti taikoma dvišalė restitucija, tai reiškia, kad sutarties šalys gali reikalauti grąžinti viena kitai tai, kas buvo perduota sutarties vykdymo metu. Jei grąžinimas natūra neįmanomas ar nepriimtinas dėl sutarties dalyko pasikeitimo, galimas atlyginimas pagal tai kas buvo gauta, nustatant gautų daiktų vertę, pinigais.
Ši įstatymo norma yra dispozityvi, kas reiškia, kad nutraukdamos sutartį šalys gali pačios nustatyti sutarties nutraukimo padarinius. Jeigu sutarties vykdymas yra tęstinis ir dalus, galima reikalauti grąžinti tik tai, kas buvo gauta po sutarties nutraukimo.
Sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo, tačiau nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius dėl sutarties neįvykdymo bei netesybas.