Tuo tarpu kitose Europos Sąjungos šalyse, kaip pavyzdžiui Latvijoje ar Čekijoje yra numatytas liberalesnis reguliavimas ir norint skelbti streiką reikia gauti tik pusės įmonės ar įmonės padalinio darbuotojų sutikimą. Na, o tarkim Prancūzijoje, teisė streikuoti numatyta Konstitucijos preambulėje, kurioje nurodoma, kad darbuotojai tokią teisę turi ir, kad šios teisės realizavimo procedūros ir taisyklės yra plėtojamos tik teismų praktikos.
Ši teisė Prancūzijoje laikoma individualia ir todėl garantuojama kiekvienam darbuotojui. Dėl šios priežasties streikai, kuriuos skelbia ne profesinės sąjungos, laikomi teisėtais streikais. Taip pat reikia pabrėžti, kad skelbti streiką Prancūzijoje nereikalaujama tokių specifinių procedūrų kaip slaptas balsavimas, daugumos sutikimas ar privalomasis pranešimas darbdaviui apie streiko pradžią.
Kalbant apie būsimo streiko paskelbimo pradžią, Lietuvoje darbdavys turi būti informuotas prieš septynias dienas, kai tuo tarpu Graikijoje - 24 valandas; Čekijoje - tris dienas; Ispanijoje, Portugalijoje, Slovėnijoje - penkias dienas, o tokiose ES šalyse kaip Austrija, Prancūzija, Vengrija, Vokietija šis terminas yra netgi nenustatytas. Na, o Danijoje pranešimus apie streiko skelbimo pradžią darbdaviui privaloma įteikti netgi du kartus: pirmąkart - prieš keturiolika dienų, antrąkart - prieš septynias dienas.
Reiktų taip pat akcentuoti, kad pagal Darbo kodeksą skelbti streiko negali tik greitosios medicinos pagalbos tarnybos darbuotojai, kai tuo tarpu Latvijos streikų įstatyme nurodyta, kad streiko skelbti negali: teisėjai, prokurorai, policijos darbuotojai, gaisrininkai, gelbėtojai, pasienio pareigūnai, valstybės apsaugos pareigūnai ir valstybės ginkluotųjų pajėgų darbuotojai, todėl šiuo aspektu Lietuva netgi geriau užtikrina savo piliečių teisę negu kaimyninė Latvija.
Ar tai, kad Lietuvoje streikas retas atvejis yra susiję su teisiniais suvaržymais?
Lyginant Lietuvos ir kitų ES šalių užtikrinamą teisę streikuoti reikia pripažinti, kad Lietuvos teisinė sistema nėra viena iš liberaliausių, tačiau negalime ir teigti, kad ji yra pati griežčiausia. Štai, pavyzdžiui, pažvelgus į tokių pažangių ES valstybių kaip Vokietija ir Danija teisinį reglamentavimą neturėtumėme vienbalsiai teigti, kad Lietuvoje yra patys griežčiausi streiko skelbimo teisiniai suvaržymai, nes šiose šalyse ši teisė suteikiama tik tada, kai už tai balsuoja 75 ar daugiau procentų profesinės sąjungos narių. Ir nors šios šalys dėl tokios sąlygos yra nuolat kritikuojamos jos nesiruošia jos pakeisti.
Tuo tarpu Prancūzija netgi netaiko jokių teisinių suvaržymų, o tik reikalauja, kad streikas būtų pagrįstas ir turintis teisėtus reikalavimus, todėl nenuostabu, kad dažnai išgirstame apie Prancūzijoje vykstančius darbuotojų streikus.
Daugelis vieną iš pagrindinių teisės skelbti streiką suvaržymų Lietuvoje nurodo, jog šią teisę Lietuvoje turi tik profesinės sąjungos ir darbo tarybos, tačiau toks suvaržymas taikomas beveik visose ES šalyse, o kai kuriose ši teisė suteikiama tik profesinėms sąjungoms. Iš pirmo žvilgsnio tai yra akivaizdus darbuotojų teisių suvaržymas, tačiau žvelgiant iš darbdavio pusės toks reikalavimas būtinas norint užtikrinti, kad darbuotojai šia teise negalėtų piktnaudžiauti.
Europos Žmogaus Teisių Teismas yra sutikęs, kad teisė streikuoti nėra absoliuti ir jos įgyvendinimas gali būti siejamas su tam tikromis sąlygomis ir apribojimais.
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos požiūriu svarbu, kad ribojimas būtų atliktas pagal įstatymą, turėtų teisėtą tikslą ir atitiktų „primygtinį socialinį poreikį“ demokratinėje visuomenėje, būtų proporcingas. Taigi teisė streikuoti nėra absoliuti, nes streikas yra ne tik priemonė daryti spaudimą darbdaviui ir ginti socialinius bei ekonominius interesus, jis kartu reiškia tikrą, gresiančią žalą darbdaviui ar net tretiesiems asmenims.
Taigi, galime teigti, kad streikas yra kraštutinė ginčo sprendimo priemonė.
Apibendrinant galime teigti, kad Lietuvoje esantys teisiniai suvaržymai nėra patys griežčiausi tarp kitų ES šalių, o retai vykstantys streikai yra tiesiog geras taikinimo komisijos darbo rezultatas.
Ar įmonė gali reikalauti atsakomybės iš streikininkų, kad jie kompensuotų įmonės prarastas pajamas?
Pirmoji sąlyga, kada įmonė gali reikalauti atsakomybės iš streikininkų yra tada, kai streikas įvyko neteisėtai (nustato tik teismas), t.y. įvyko pažeidžiant Darbo kodekse įtvirtintas nuostatas. Esant tokiai situacijai įmonės patirtus nuostolius profesinė sąjunga privalo atlyginti savo lėšomis ir turtu. Na, o jeigu streiką organizavo darbo taryba ar iš profesinės sąjungos nepakanka lėšų ir turto darbdavio patirtai žalai atlyginti, tuomet darbdavys savo sprendimu gali panaudoti lėšas, skirtas pagal kolektyvinę sutartį darbuotojų atlyginimų priemokoms, kitoms papildomoms įstatymų nenustatytoms lengvatoms ir kompensacijoms.
Antroji sąlyga, kai įmonės struktūrinio padalinio vadovai ir pareigūnai surengia neteisėtą streiką arba netinkamai vykdo taikinimo komisijos sprendimą, susitarimą ar pažeidžia Darbo kodekse įtvirtintas nuostatas ir dėl jų kaltės darbdaviui padaroma žala. Tokiu atveju šie vadovai ir pareigūnai gali būti traukiami drausminėn atsakomybėn, o taip pat jiems gali būti taikoma ir materialinė atsakomybė iki šešių mėnesių pareiginės algos dydžio.
Apibendrinant galime daryti išvadą, kad galbūt dėl šių priežasčių ir esant sudėtingai streiko skelbimo procedūrai darbuotojai dažnai atsisako streiko skelbimo teisės, nes prisibijo, jog galiausiai, dėl įvairių streiko skelbimo įmantrybių, streikas bus paskelbtas neteisėtu ir darbdavys pareikalaus kompensuoti patirtą žalą. Kaip pavyzdį reiktų prisiminti nesenai vykusius AB „Švyturys“ ir AB „Autrolis“ darbuotojų streikus, kurie galiausiai teismų sprendimais buvo paskelbti neteisėtais, o streikų organizatoriai buvo įpareigoti atlyginti darbdavių patirtą žalą.