Šis susitarimas sudaromas tarp įmonės ir kreditorių, kurių teisės ir pareigos pasikeičia dėl įmonei suteikiamos pagalbos finansiniams sunkumams įveikti. Sudarytas susitarimas galioja ribotą laiką, t. y. iki mokumo atkūrimo arba paaiškėjimo, kad mokumas negali būti atkurtas. Labai svarbu pabrėžti ir tai, jog tokio pobūdžio susitarimas turėtų saistyti tik įmonę ir jį sudariusius kreditorius.
Advokato teigimu, bendrai tariant, susitarimo dėl pagalbos institutas skatina įmonę ir kreditorius užmegzti dialogą ieškant galimų sprendimo būdų, sukuria galimybę papildomai derėtis ir pasiekti taikų susitarimą dėl įsipareigojimų vykdymo, tokiu būdu išvengiant formalaus teisminio nemokumo proceso inicijavimo. Pagalba įmonės finansiniams sunkumams įveikti gali apimti reikalavimo įvykdyti prievolę termino atidėjimą, reikalavimo įvykdyti prievolę ar jos dalį atsisakymą, prievolės pakeitimą kita prievole ir kt.
Susitarimas dėl pagalbos gali būti sudaromas pradinėje nemokumo proceso stadijoje. Apie galimybę jį sudaryti turi būti nurodoma pranešime apie nemokumo proceso inicijavimą.
Advokatas atkreipia dėmesį, jog tokiam susitarimui sudaryti įstatyme yra nustatytas griežtas terminas – 15-30 dienų nuo pranešimo apie nemokumo proceso inicijavimą įteikimo momento. Pranešime turi būti nurodyta įmonės neįvykdyta prievolė ir pažymėta, kad, jeigu per šiame pranešime nurodytą terminą nebus sudarytas susitarimas dėl pagalbos arba priimtas sprendimas bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka, įmonės vadovas / kreditorius kreipsis į teismą dėl nemokumo bylos iškėlimo.
„Susitarimo dėl pagalbos vykdymo kontrolės priežiūra yra suteikta įmonės vadovui, todėl, jei jis sužino, kad susitarimas dėl pagalbos nevykdomas ar netinkamai vykdomas, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas turi inicijuoti nemokumo procesą“, – nurodo advokatas G. Kinderevičius.
Nors pasiūlymo sudaryti susitarimą dėl pagalbos teikimas yra privalomas, visgi, egzistuoja išimčių, kai šios sąlygos nemokumo proceso inicijavimui galima netenkinti. Tokios išimtinės situacijos apima atvejus, kai anksčiau sudarytas susitarimas dėl pagalbos nevykdomas arba netinkamai vykdomas, taip pat, kai likvidatorius inicijuoja bankroto procesą, nes juridinis asmuo yra nemokus, arba, kai antstolis grąžina kreditoriui vykdomuosius dokumentus, nes juridinis asmuo neturi turto ar pajamų, iš kurių gali būti tenkinami reikalavimai.
Advokatas taip pat pažymi, kad susitarime dėl pagalbos nurodytos priemonės turi būti realios, pagrįstos ir sukuriančios tokias sąlygas, kurios padėtų atkurti įmonės mokumą. Visgi, atkreiptinas dėmesys, jog, jei įmonė ir kreditoriai sudaro susitarimą, kuris akivaizdžiai nepadeda atkurti įmonės mokumo, toks susitarimas negali būti kliūtis iškelti nemokumo bylą. Pavyzdžiui, jei įmonė turi dešimt kreditorių su panašaus pobūdžio kreditoriniais reikalavimais, o susitarimą dėl pagalbos sutinka sudaryti tik vienas ar du kreditoriai, manytina, kad šie susitarimai nepadės išspręsti įmonės nemokumo klausimo.
Atkreiptinas dėmesys, jog kreditoriams tokio susitarimo sudarymas turi papildomų privalumų: suteikus papildomą finansavimą, kreditoriai yra apsaugomi, kadangi sandoriai, kuriais juridiniam asmeniui suteikiamas naujas finansavimas ir (ar) tarpinis finansavimas, negali būti pripažįstami negaliojančiais, išskyrus atvejus, kai jie buvo sudaryti pažeidžiant įstatymus arba apgaule, be to, tokį finansavimą suteikę kreditoriai tolesniame nemokumo procese atsiduria pirmoje kreditorių eilėje.
Apibendrinant, advokatų profesinės bendrijos „NEWTON LAW“ vadovaujančio partnerio advokato G. Kinderevičiaus vertinimu, susitarimo dėl pagalbos sudarymas turėtų būti pripažįstamas įmonės ir kreditorių pagrindine siekiamybe, padedančia išvengti nemokumo bylos iškėlimo teisme bei su tuo susijusių neigiamų padarinių. Vis dėlto, jei įmonei ir kreditoriams nepavyksta pasiekti taikaus susitarimo ir nėra priimamas sprendimas bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka, lieka vienintelė išeitis, t. y. nemokumo procesas teismo tvarka.
