Susidūrę su finansiniais sunkumais verslo subjektai nepajėgė tinkamai vykdyti prisiimtų įsipareigojimų bankams ar jų dukterinėms lizingo bendrovėms, tačiau dauguma kredito įstaigų nesiruošė derėtis, ieškoti kompromisinių sprendimų, peržiūrėti sutarčių sąlygas ir prisiimti dalį atsakomybės dėl susiklosčiusios rinkos situacijos.
Nenuostabu, kad didžioji dalis ginčų dėl vienašališko sutarčių nutraukimo, sutarčių sąlygų pakeitimo ir (ar) skolos priteisimo vėliau persikėlė į teismo posėdžių sales.
Paminėtoje byloje teismas nustatė, jog bankas ir bendrovė pasirašė kredito sutartis, kurių sąlygos kelis kartus buvo keistos vėlesniais susitarimais. Bendrovės įsipareigojimų pagal kredito sutartis tinkamas įvykdymas buvo užtikrintas su bendrove susijusių fizinių asmenų laidavimu.
Kaip žinoma, remiantis Civilinio kodekso nuostatomis, jeigu prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai. Laiduotojai šiuo atveju įsipareigojo atsakyti bankui ta pačia apimtimi, kaip ir bendrovė – už kredito grąžinimą, palūkanų bei netesybų sumokėjimą, nuostolių atlyginimą bei kitų kredito sutartyse numatytų mokėjimų sumokėjimą. Skolininkui buvo iškelta bankroto byla.
Kadangi pagal kredito sutartis prisiimti įsipareigojimai liko neįvykdyti, suteiktas kreditas negrąžintas, bankas nukreipė savo reikalavimus ir į laiduotojus.
Išnagrinėjęs bylą teismas patenkino banko ieškinį iš dalies, priteisė jamiš laiduotojų negrąžintą kreditą, tačiau reikalavimą priteisti palūkanas už negrąžintą kreditą, taip pat delspinigius už laiku negrąžintą kreditą bei už nesumokėtas palūkanas atmetė.
Teismas atleido laiduotojus nuo sutartinės civilinės atsakomybės, nurodęs, kad bankas privalo prisiimti atsakomybę, nes jis taip pat yra kaltas dėl skolininko nesugebėjimo vykdyti prievoles pagal sudarytas kredito sutartis ir dėl to atsiradusių nuostolių.
Pagal Civilinio kodekso nuostatas, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta dėl abiejų šalių kaltės, skolininko atsakomybė atitinkamai gali būti sumažinta arba jis gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės.
Ši taisyklė taikoma ir tais atvejais, kai kreditorius tyčia ar dėl neatsargumo prisidėjo prie prievolės neįvykdymo ar dėl netinkamo jos įvykdymo padarytų nuostolių padidėjimo, taip pat kai kreditorius tyčia arba dėl neatsargumo nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti.
Teismas pažymėjo, jog bankas verčiasi paskolų suteikimu, prisiimdamas su tuo susijusią riziką. Veikla, vykdoma prisiimant su ja susijusią riziką, įpareigoja verslo subjektą būti ypatingai atidžiu ir rūpestingu, o esant nesėkmei ar nuostoliams reiškia, kad verslo subjektui tenka nepasisekimo, nuostolių atsiradimo ar jų padidėjimo našta.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad banko kaip verslo subjekto kaltė gali pasireikšti pačia mažiausia forma, klaidos padarymu, neatidžiu pareigų atlikimu, nepakankamu dėmesingumu, nereiklumu banko klientui vykdant ikisutartines ir sutartines prievoles, ar netgi atsitiktinumu, su kuriuo banko skolininkas turi ryšį.
Iki sutartinių ir sutartinių nuostatų, skirtų patikrinti ir įvertinti skolininko (paskolos gavėjo) mokumą, jo ekonomines finansines galimybes tinkamai vykdyti prievoles pagal paskolos sutartį, kai tam reikalui sutartyse buvo nustatytos išankstinės sąlygos pareikalauti iš skolininko tam tikrų veiksmų ir dokumentų, nesilaikymas vertintinas kaip banko nepakankamas atidumas ir rūpestingumas, kuris turi būti ypatingas vykdant banko operacijas.
Teismas sprendime nurodė, kad kreditas bendrovei buvo suteiktas, jo grąžinimo terminas pratęstas neįvertinus bendrovės mokumo būklės ir neįsitikinus jos ekonominėmis finansinėmis galimybėmis vykdyti kredito sutartyse numatytus įsipareigojimus.
Nepaisant to, kad bendrovės skola kiekvieną mėnesį didėjo, be to, bendrovė nebuvo įvykdžiusi pagal kredito sutartis tokių įsipareigojimų, kurių neįvykdymas reiškė esminį sutarčių sąlygų pažeidimą,bankas pratęsė sutarčių tinkamo įvykdymo terminus, užuot nutraukęs sutartisir pareikalavęs visos skolos grąžinimo iš pagrindinio skolininko arlaiduotojų.
Teismo nuomone, ypač atidžiai ir rūpestingai veikdamas bei griežtai vykdydamas sudarytų kredito sutarčių sąlygas ir to paties reikalaudamas iš bendrovės, bankas nebūtų teikęs kredito lėšų tokiomis aplinkybėmis.
Pagal sudarytų kredito sutarčių nuostatas objektyviai egzistavo aplinkybės, kėlusios arba turėjusios kelti pagrįstas abejones, ar bendrovė gebės laiku ir tinkamai vykdyti savo sutartines prievoles, tame tarpe sugrąžinti kreditą nustatyta tvarka ir terminais.
Tuo pagrindu teismas konstatavo, kad bankas savo veiksmais prisidėjo prie tokios susidariusios faktinės situacijos, kada skolininkas neįvykdė prievolių pagal kredito sutartis, o kreditoriaus neveikimas (nepareikalavimas, kad bendrovė įvykdytų sutartyse nustatytas kredito gavimo sąlygas) turėjo įtaką dėl prievolės neįvykdymo atsiradusiems nuostoliams padidėti.
Tad teismas nusprendė, jog dėl prievolių pagal kredito sutartis neįvykdymo ir netinkamo vykdymo dalis kaltės tenka kredito davėjui – bankui.
Bankas suteikdamas kreditą bendrovei neveikė taip, jog būtų įvykdytos kredito sutartyse nustatytos kredito suteikimo sąlygos, todėl pažeidė bendrąją pareigą užtikrinti veiklos patikimumą, efektyvumą ir saugumą tokiu būdu, kad žala (nuostoliai) neatsirastų ar nepadidėtų.
Apibendrinant derėtų pastebėti, jog ekonominio pakilimo laikotarpiu bankai ne vieną kreditą suteikė nepasvėrę bendrovės – kredito gavėjos mokumo ir neįsitikinę jos finansinėmis galimybėmis vykdyti prievoles pagal kredito sutartis.
Šiandien bankai nėra linkę savo laisva valia prisiimti neigiamų nepakankamo atidumo ir rūpestingumo padarinių. Ar teismai turės ryžto tinkamai „padalinti“ atsakomybę tarp verslo ir kredito įstaigų, parodys šiuo klausimu besiformuojanti teismų praktika.