Kartais rinkos pasiūloje pasiseka rasti jau sukurtą standartinę gamybos, pirkimų-pardavimų, konkursavimo, apskaitos, darbuotojų, klientų, ar kitokių verslo procesų valdymo kompiuterių programą, kurią galima naudoti be papildomo pritaikymo. Visgi, kartais atsiranda poreikis turėti individualią, nuosavą ir konkrečiai vykdomai veiklai ar net kiekvienam veikloje naudojamam elektroniniam prietaisui pritaikytą programinę įrangą.
Pastaruoju metu tenka pastebėti teisminių ginčų, susijusių su kompiuterių programų kūrimu / diegimu arba, kaip šalys dažnai mėgsta vadinti, programavimo darbų užsakymu, pagausėjimą. Viena pagrindinių tokių ginčų kilimo priežasčių veikiausiai yra programinės įrangos kūrėjo ir užsakovo nesutarimas sutartyje aiškiai ar bent jau minimaliai, numatant galimas projekto įgyvendinimo rizikas, apsibrėžti sutarties dalyką, vykdymo eigą, šalių pareigas ir atsakomybes, darbų ir intelektinės nuosavybės perdavimo sąlygas ir kt. Deja, bet dažnu atveju, sutartys yra sudaromos tiesiog pagal iš anksto paruoštą sutarties šabloną, kuris nė per kur neatitinka nei šalių siekiamo tikslo, nei teismų praktikoje suformuotų tokių sutarčių aiškinimo taisyklių. Taigi, šiuo straipsniu yra siekiama pateikti praktinius patarimus, kurie tiek kūrėjui, tiek užsakovui padėtų geriau suprasti taikomųjų kompiuterių programų kūrimo projektų vykdymo teisinius niuansus, – nurodo teisininkas J. Navickas.
Paslauga ar ranga?
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymu, kompiuterių programos yra laikomos autorių teisių objektu. Pagal autorinę kūrinio užsakymo sutartį autorius įsipareigoja sukurti sutarties sąlygas atitinkantį kūrinį ir perduoti užsakovui sutartyje nurodytas autorių turtines teises į kūrinį arba suteikti užsakovui teises naudoti kūrinį nurodant kūrinio naudojimo būdą, o užsakovas įsipareigoja sumokėti autoriui sutartyje nustatytą autorinį atlyginimą, jeigu kitaip nenustatyta sutartyje. Visgi, toks įstatyme pateikiamas išaiškinimas yra labiau susijęs su intelektinės nuosavybės teisių perdavimu, o ne su pačios sutarties vykdymo sąlygomis. Bendrąsias sutarties vykdymo, šalių įsipareigojimų ir atsakomybės sąlygas detaliau nustato Civilinis kodeksas.
Sutarties šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir Civilinio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Kiekviena sutartis, iš kurios kyla teisminis ginčas, teismo aiškinama ir teisiškai kvalifikuojama pagal jos turinio sąlygas. Visgi, Lietuvos teismų praktikoje ir teisės doktrinoje kompiuterių programų kūrimo / diegimo sutartys yra paprastai priskiriamos ir kvalifikuojamos mišriomis sutartimis, turinčiomis autorinės, paslaugų ir rangos (kartais ir pirkimo-pardavimo) sutarčių bruožų. Tokį dvejopą kvalifikavimą galima paaiškinti kompiuterių programų projektų įgyvendinimo kompleksiškumu – visas projektas susideda ne tik iš kompiuterių programos kūrimo ir perdavimo (materializuotas rezultatas), tačiau ir iš darbuotojų apmokymų, konsultacijų, programinės įrangos palaikymo, aptarnavimo, diegimo ir kitokių panašių paslaugų (veiksmų rezultatas neatskiriamas nuo pačių veiksmų).
Atsižvelgiant į nurodomą, bei į taikomųjų kompiuterių programų sutarčių sudarymo tikslą, prigimtį ir pasiekiamo rezultato atskirtinumą, spręstina, kad taikomųjų kompiuterių programų sukūrimo užsakymo sutartys yra labiausiai rangos teisinius santykius atitinkantis susitarimas. Šioms sutartims visuomet taikomos autorinio kūrinio užsakymo sutarčių aiškinimo nuostatos. Atsižvelgiant į susitarimo apimtį, tam tikroms sąlygoms ar veiksmams aiškinti gali būti papildomai taikomas ir atlygintinų paslaugų institutas. Tuo tarpu, standartinės (be pakeitimų ar pritaikymo pagal poreikį) kompiuterių programos įsigijimas ar nuoma, turėtų būti suprantama kaip pirkimo-pardavimo ar nuomos teisiniai santykiai.
Teisininkas atkreipia dėmesį, kad teisingos sutarties sudarymui esminę reikšmę turi šalis siesiančių teisinių santykių teisingas kvalifikavimas dar ikisutartiniuose santykiuose. Individualios naujos ar jau esamos kompiuterių programos kūrimas / pritaikymas yra brangus projektas. Būtent dėl to, dar prieš sudarant rašytinę sutartį, advokato padėjėjas pataria tiek kūrėjui, tiek užsakovui nepagailėti laiko ir pasiaiškinti vienas kito lūkesčius bei rengti sutartį ne „šabloniškai“, o pas profesionalus.
Praktiniai patarimai dėl sutarties sąlygų
Bet kokia sutartis, kad ir kaip gerai būtų parengta, teisininko vertinimu, neužkerta galimo ginčo kilimo. Visgi, tinkamai ir kaip įmanoma tiksliau ar konkrečiau apsibrėžiant esmines sutarties sąlygas galima išvengti nesusipratimų. Advokato padėjėjas pateikia esminių ir svarbių sutarties nuostatų sąrašą, galintį pagelbėti tokiam tikslui:
Sutarties šalys – priklausomai nuo sudaromos sutarties rūšies, rekomenduotina vartoti tam santykiui priskirtinus atitinkamus šalių pavadinimus. Pavyzdžiui, jeigu sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis – pirkėjas / pardavėjas, ranga – rangovas / užsakovas, nuoma – licenciatas / licenciaras. Patartina vengti bendrinių pavadinimų, tokių kaip vykdytojas, klientas, teikėjas / tiekėjas, – pažymi teisininkas.
Sutarties dalykas – šioje sąlygoje rekomenduotina kuo plačiau apsibrėžti kompiuterių programai taikomus kokybinius ar funkcionalumo reikalavimus. Taip pat geriau vartoti pasirinktam teisiniam santykiui artimas sutarties dalyko apibrėžtis, pavyzdžiui: rangovas įsipareigoja savo rizika, savo programinėmis ir užsakovo techninėmis priemonėmis, pagal užsakovo specifikaciją, sukurti klientų apskaitos ir valdymo sistemos modulių (kompiuterių) programinę įrangą ir ją, kartu su autorinėmis teisėmis, perduoti užsakovui, o užsakovas – programinę įrangą priimti, už ją sumokėti. Po kompiuterių programos perdavimo, rangovas įsipareigoja suteikti tolesnes programos palaikymo, darbuotojų apmokymo paslaugas, o užsakovas įsipareigoja už tai atsiskaityti.
Sutarties kaina – reikėtų aiškiai susitarti dėl kainos apskaičiavimo metodo, t. y. bus fiksuota ar lanksti kaina. Fiksuota kaina paprastai yra rangos sutarčių standartas, tačiau šalys šiuo klausimu turi teisę veikti savo nuožiūra ir pasirinkti kitokį kainos nustatymo metodą.
Darbų atlikimo terminai – patartina įsivardinti darbų atlikimo terminus ir terminų pratęsimo galimybes.
Darbų sąrašas (techninė užduotis) – prieš pradedant programavimo darbus, vertėtų pasirengti detalizuotą kompiuterių programos aprašą, kuriame būtų nurodoma projekto įgyvendinimo eiga ir metodologija, įrangos funkcionalumas ir funkcionalumo ciklas, modulių sudėtis ir kt.
Programinės įrangos perdavimas – sutartyje itin svarbu aiškiai apibrėžti, kas tampa kompiuterių programos savininku po jos perdavimo, t. y. ar užsakovui pereina kūrinio autorinės teisės, taip pat kada, kur ir kaip yra perduodamas galutinis produktas ar jo dalis (priėmimo-perdavimo aktais).
Testavimas ir rezultato patvirtinimas – vertėtų nusimatyti kompiuterių programos testavimo aplinką, procesą, terminus ir standartus. Teisininkas pažymi, kad defektų šalinimas, įsitraukiant užsakovui, yra neišvengiama tokių projektų dalis.
Garantija – patartina susitarti kokiam protingam terminui kūrėjas įsipareigos teikti neatlygintinį garantinį palaikymą po galutinio produkto perdavimo.
Konfidencialumas – jei sutarties vykdymo metu bus atskleista jautri informacija, svarbu įtraukti konfidencialumo sąlygą.
Sutarties nutraukimo sąlygos – teisininkas pataria įsivardinti kokie sutarties pažeidimai bus laikomi esminiais.
Pasak J. Navicko, šalių iš anksto aptarta, nurodytų sutarties sąlygų visuma, gali padėti šalims išvengti interpretacijų bei teisminio proceso.
