Tyrime analizavote senaties institutą baudžiamojoje justicijoje. Kaip apibūdintumėte senaties esmę, kokia jos prasmė?

Senatis Lietuvoje dažnai suprantama kaip savaime suprantamas dalykas. Ji visuomet buvo numatyta mūsų baudžiamuosiuose įstatymuose. Be to, senaties terminai ilgą laiką buvo palyginti trumpi, kas lėmė ir ligi šiol lemia nemažą dėl senaties nutraukiamų bylų skaičių. Tačiau iš tiesų senaties baudžiamojoje justicijoje prasmingumo ir tikslingumo klausimas yra gana diskutuotinas.

Nemažai valstybių pasaulyje (bendrosios teisės sistemos valstybės – Jungtinė Karalystė, Australija, Kanada, Naujoji Zelandija) netaiko senaties baudžiamosiose bylose. Šiose valstybėse yra laikoma, kad baudžiamosios atsakomybės klausimas niekada nepraranda savo aktualumo.

Kontinentinės teisės sistemos (kuriai priklauso kontinentinės Europos valstybės (įskaitant Lietuvą), JAV ir nemažai kitų) valstybėse senaties institutas yra taikomas, tačiau jo teisinis reguliavimas pasižymi didele įvairove. Senosiose demokratijose (pavyzdžiui, Skandinavijos valstybėse, Prancūzijoje, Vokietijoje) senaties terminai yra ilgi (pavyzdžiui, Švedijoje nusikaltimams taikomas 30 metų senaties terminas), savo ruožtu post-sovietinėje erdvėje (pavyzdžiui, Rusijoje, Ukrainoje) – jie yra palyginus trumpi. Lietuvoje, kaip post-sovietinės baudžiamosios teisės sistemos valstybės, senaties terminai iki 2010 metų Baudžiamojo kodekso pakeitimų taip pat buvo vieni trumpiausių visoje Europoje. Minėtais pakeitimais jie buvo pailginti.

Pats senaties institutas yra labai įvairiai aiškinamas, jo paskirtis ir prasmė yra mokslinių debatų objektas. Pagrįsčiausiu laikytinas toks požiūris, kad senatis pasitarnauja nutraukiant tyrimus dėl tokių nusikaltimų, kurių išaiškinimas ar kaltininkų nubaudimas yra praradę aktualumą visuomenei, kurių tolesnis tyrimas padarytų daugiau žalos nei duotų naudos. Senatis yra labai radikalus teisinis institutas. Suėjus terminams, kaltininkas nebegali būti nubaustas net jeigu teisėsaugos institucijos ir turi pakankamai jo kaltės įrodymų. Dėl to natūralu, kad jeigu atsitinka taip, kad dėl pernelyg trumpų senaties terminų procesas nutraukiamas, nors nusikaltimas dar yra aktualus ir reikšmingas visuomenei, visuomenė į tai reaguoja labai jautriai.

– Ar galima teigti, kad senatis yra pernelyg nelankstus baudžiamosios teisės instrumentas baudžiamosios atsakomybės klausimams spręsti? Juk kaip ir minėjote, konkretus nusikaltimas gali būti dar nepraradęs aktualumo, tačiau jo tyrimas bus nutrauktas vien dėl senaties, netgi nepaisant surinktų kaltinančių įrodymų.

– Yra esminis skirtumas tarp tokių institutų kaip senatis ir atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės. Pastaruoju atveju pareigūnai, įvertinę visas aplinkybes gali nuspręsti, kad esant įstatyme numatytiems pagrindams, gali būti tikslinga nutraukti tyrimą ir neteisti žmogaus, kuriam taikyti griežtų baudžiamųjų priemonių nėra būtinybės, kuriam pakanka kitų poveikio priemonių. Taigi galima sakyti, kad priimamas toks baudžiamasis-politinis sprendimas, kuris yra pagrįstas konkrečiomis bylos aplinkybėmis. Senaties atveju taip nėra, sprendimas nutraukti baudžiamąjį procesą priimamas nevertinant asmens nubaudimo tikslingumo. Suėjus senaties terminams, pareigūnai neturi jokio pasirinkimo.

– Ar galima teigti iš modernaus baudžiamosios teisės mokslo pozicijų, kad optimaliausias sprendimas – senaties išvis netaikyti arba nustatyti pakankamai ilgus terminus?

– Mano nuomone, principinis klausimas yra toks – per kiek laiko konkretaus nusikaltimo išaiškinimas, kaltininkų nustatymas ir nubaudimas praranda aktualumą? Svarstytina, ar, tarkime, nužudymo atveju išvis yra terminas, kuriam praėjus šis nusikaltimas nebėra aktualus. Ar galbūt reikėtų kalbėti apie žmogaus gyvenimo trukmei artimą terminą? Sunkių nusikaltimų atveju (kai padaroma milijoninė finansinė žala, kai yra padaroma didelės žalos grubiai piktnaudžiaujant tarnyba, daromi sunkūs organizuoti nusikaltimai ir pan.), taip pat derėtų kalbėti apie ilgus, 20 ar daugiau metų, o ne kelis ar keliolika metų siekiančius terminus.

Apskritai, senatis yra reikalingas institutas, tik jis turėtų būti tinkamai sureguliuotas. Praktikoje turėtų retai pasitaikyti atvejų, kuomet senatis pritaikoma (ypač kalbant apie sunkius nusikaltimus). Įdomu, kad tose valstybėse, kuriose procesas vyksta gana sklandžiai ir greitai (pavyzdžiui, Prancūzijoje, Vokietijoje, Skandinavijos valstybėse), senaties terminai yra labai ilgi. Savo ruožtu tose valstybėse, kuriose procesai neretai užsitęsia (pavyzdžiui, Italijoje), senaties terminai yra palyginus trumpi ir neretai pritaikomi. Taigi panašu į tai, kad senaties reguliavimas (kai numatomi neilgi senaties terminai) kartais tampa savotišku įrankiu sprendžiant teisėsaugos darbo krūvio, darbo našumo problemas. Kartu toks reguliavimas paskatina kaltininkus vilkinti procesus, taip sukuriant dar daugiau kliūčių teisėsaugai. Gaunasi uždaras ratas. Ir tokiais atvejais teisingumo principas nukenčia.

– Ar senaties reguliavimas Lietuvoje sudaro sąlygas piktnaudžiauti šiuo institutu siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės?

– Iki 2010 metų Baudžiamojo kodekso pakeitimų senaties terminai Lietuvoje buvo gana trumpi, vieni trumpiausių visoje Europoje, todėl bylų vilkinimo taktika buvo perspektyvi ir atitinkamai plačiai naudojama. Pailginus senaties terminus, vilkinimo taktikos perspektyvumas sumažėjo, todėl darytina prielaida, kad ir praktikoje tokių atvejų turėtų sumažėti.

– Ar matote poreikį toliau tobulinti senaties instituto teisinį reglamentavimą Lietuvoje?

2010 metais pailginus senaties terminus (padidinus jų trukmę ir papildžius senaties terminus stabdančių aplinkybių sąrašą) buvo sudarytos sąlygos tam, kad ateityje baudžiamųjų procesų dėl senaties būtų nutraukiama mažiau. Taip pat, kad kaltinamieji turėtų mažiau paskatų procesus vilkinti. Tiesa, įstatymas atgal negalioja, tad šie pakeitimai gali būti taikomi tik nusikaltimų, padarytų po minėtų pakeitimų, atžvilgiu. Todėl ir dabar visuomenėje plačiai aptarinėjamoje Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje bus taikomi trumpi senaties terminai, kurie buvo nustatyti anksčiau galiojusiu įstatymu.

Reikia paminėti, kad šiuo metu yra parengtas Baudžiamojo kodekso (BK) pakeitimo projektas dėl senaties terminų sustabdymo imunitetą nuo baudžiamosios atsakomybės turinčių asmenų (pavyzdžiui, Seimo narių) atžvilgiu. Toks siūlymas iš esmės vertintinas teigiamai. Jis yra visiškai logiškas turint omenyje tai, kad pareigūnų ir politikų atsakomybės klausimai turi didelės visuomeninės reikšmės, todėl interesas išspręsti šiuos klausimus išlieka ilgai. Pažymėtina ir tai, kad tokį senaties terminų sustabdymo pagrindą yra numatę nemažai Europos valstybių, turinčių senas demokratines tradicijas.