Kriterijai
Užuot skaičiavus tarpų tarp atskirų bylos posėdžių ar atskirų tarpinių proceso veiksmų pradžios ir pabaigos laiką, Shimeonas Passas siūlo taikyti universalius sistemos efektyvumo kriterijus. Manau, ir Lietuvos teismų informacinės sistemos turėtų būti pertvarkytos taip, kad šiuos toliau minimus kriterijus reitinguotų kaip teismo ar atskiro teisėjo veikslo efektyvumo ir kokybės rodiklį.
Baigtų bylų skaičius (sistemos pralaidumas) ir atsargos (bylų likutis teismuose)
Baigtų bylų turi būti kuo daugiau, atsargų – kuo mažiau.
Bylos – baudžiamosios, civilinės ar kokios ten dar – tai teismų produkcija. Esant neribotai šios produkcijos paklausai, teismai turi jos „pagaminti“ kuo daugiau ir taip patenkinti visuomenės lūkesčius sulaukti teisinių ginčų sprendimo per protingus terminus.
Dabar taikomi teismų sistemos pralaidumo didinimo metodai, išskyrus kai kurias sveikintinas priemones, tokias kaip apylinkių teismų stambinimas likviduojant spūstis teismukuose, patiriančiuose didesnį bylų srautą, apskritai primena tuos metodus, kuriuos taikė anas legendinis kolūkio pirmininkas savo fermose: kad karvė duotų daugiau pieno ir mažiau ėstų, reikia jas tiesiog dažniau melžti ir rečiau šerti.
Būtent tokių metodų taikymu apylinkės teismuose, tai yra ekstensyviu neapmokamo teisėjo viršvalandinio darbo ir darbo poilsio dienomis faktiniu įteisinimu, galima paaiškinti tai, kad, nepaisant didėjančio bylų kiekio ir nekintančio teisėjų etatų skaičiaus, sistemos pralaidumas vis tiek didėja, t. y. apylinkių teismuose auga baigtų bylų skaičius ir mažėja jų atsargos sandėliuose (likučiai).
Nacionalinės teismų administracijos duomenimis, nuo 2011 m., kai apylinkės teismams iš aukštesnių instancijų primestas apeliacijos administracinėse bylose procesas, šių teismų krūvis, skaičiuojant baudžiamąsias bylas ir joms tolygias apeliacijų administracines bylas, skaičius išaugo nuo 17 042 iki 22 082 per metus (žr. pav.), t. y. apie 30 proc.
Nepaisant to, baudžiamųjų bylų nagrinėjimo terminai tik šiek tiek pailgėjo – vidutiniškai nuo 126 dienų 2010 m. iki 137 dienų 2012 m. vienai bylai. Nematant jokių esminių įstatyminių ar organizacinių pakeitimų, leidžiančių teismams padidinti sistemos pralaidumą, galima teigti, kad apylinkės teismuose jis pasiektas jau minėtais legendinio kolūkio pirmininko metodais bei „Nepatinka? Čiuožk iš čia!“ darbo organizavimo principais. Čia kalbama ne tik ir ne tiek apie teisėjus, bet apie visus išteklius, kurie turėtų būti jiems subordinuojami.
Bylų išnagrinėjimo laikas
Jau minėta, kad, jei teisėjas vienu metu nagrinėja ne vieną, o kelias dešimtis bylų, jo rūpestis turi būti ne vienos konkrečios bylos popinimas. Jam svarbu, kad visos jo žinioje esančios bylos būtų išnagrinėtos per priimtinus terminus. Tie priimtini terminai yra kiekvienos valstybės teisinės sistemos ir teisinės kultūros klausimas.
Sh. Passo konsultantų komandai, taikančiai apribojimų teorijos metodus, Izraelio teismuose pavyko sutrumpinti bylos nagrinėjimo laiką nuo 56 iki 41 mėnesio. Tai mums vis tiek atrodo kraupiai ilgai. Lietuvos teismuose prigiję tokie bylos trukmės matai, kaip pusmečiai, metai ir penkmečiai.
Nacionalinės teismų administracijos parengtoje 2012 m. teismų darbo ataskaitoje bylų nagrinėjimo trukmės statistika analizuojama būtent tokiais pjūviais. Matome, kad apie 87 proc. baudžiamųjų bylų išnagrinėjama trumpiau nei per šešis mėnesius, iš likusio skaičiaus apie 9 proc. – trumpiau nei per metus, likę 4 proc. bylų vienaip ar kitaip baigiamos iki sueinant senaties terminams ir tik apie 0,5 proc. sulaukia penkerių metų amžiaus. Pusė šių įsisenėjusių bylų sustabdytos dėl to, kad slapstosi kaltinamieji.
Manau, atsižvelgdamas į lietuvišką suvokimą, kas yra greitai ir kas yra lėtai, nesuklysiu teigdamas, kad procesas, trunkantis iki šešių mėnesių, Lietuvoje nėra problema ir laikomas priimtinos trukmės. Taigi šešių mėnesių terminas nuo bylos gavimo teisme iki nuosprendžio paskelbimo tegu ir lieka vieninteliu teismo ar teisėjo bylų nagrinėjimo terminų kontrolės rodikliu.
Visi tarpiniai, t. y. patenkantys į tuos šešis mėnesius, terminai, tokie kaip nutarties skirti bylą terminas, pirmo posėdžio, pertraukų tarp posėdžių ir nuosprendžio paskelbimo terminai, yra beprasmiai ir nieko nesako apie tai, kas yra pagrindinis teisėjo veiklos tikslas – baigti bylą kokybišku sprendimu.
Suprantu, kad tokių terminų idėja yra kuo geriau kontroliuoti teisėjų „primilžius“, tačiau, deja, tai tik naivus pasvaičiojimas, kad principas „anksčiau pradėsi – anksčiau baigsi“ čia galioja. Taip pat naivu manyti, kad nustačius privalomų teismo posėdžių pertraukų terminus kas mėnesį bylų nagrinėjimas pagreitės.
Tuomet, reductio ad absurdum, nustatykim pertraukų terminus kas savaitę ir taip pagreitinsim bylų nagrinėjimą dar keturis kartus, palyginti su tuo, kas dabar siūloma. Tai gal ir pasitvirtintų, jei teisėjo žinioje būtų viena byla, tačiau realybė tokia, kad jų dešimtys, todėl kartais geriau palaikyti bylą „sandėlyje“, o vėliau imti ir išnagrinėti ją vienu ypu. Tokio „sandėlio“ ar buferio, apie kurį bus kalbama vėliau, metodus naudoja bet kokia gamyba, organizuota pagal TOC principus, taip pat ir Sh. Passo komanda.
Pagal jų metodikas priimtina ir racionalu bylą pasilaikyti seife-buferyje iki šešių mėnesių tam, kad nesusidarytų per didelis vienu metu nagrinėjamų bylų skaičius. Atsižvelgdamas į Lietuvos realijomis pageidautiną šešių mėnesių bendrą bylos nagrinėjimo terminą manau, kad nieko blogo neatsitiks, jei, esant reikalui, iki pirmo bylos posėdžio praeis 3–4 mėnesiai nuo jos gavimo teisme dienos.
Iš dalies tokia realybė teismuose ir egzistuoja de facto, nes pratęsiant bylų skyrimo ir nagrinėjimo terminus ir pagal dabar galiojančius įstatymus pirmo posėdžio data pratęsiama iki beveik keturių mėnesių. Visa tai, kas vyksta šiuos šešis mėnesius, t. y. bylos nagrinėjimo planavimas, turi būti palikta absoliučiai teisėjo diskrecijai.
Atskira kalba apie tuos 4 proc. bylų, kurios trunka ilgiau nei vienerius metus. Didelę jų dalį sudaro megabylos – tai ūkinių ir finansinių nusikaltimų, taip pat organizuotų nusikaltimų bylos, kurių apimtys skaičiuojamos dešimtimis tomų ir kaltinamųjų, šimtais liudytojų. Visuomenė turi susitaikyti, kad tokios bylos niekada nebuvo ir nebus nagrinėjamos greitai. Truks metus, penkerius, o gal ir dešimt. Tokios bylos, be abejo, smarkiai siurbia teismo išteklius, todėl jų nagrinėjimo planas turėtų būti kitoks nei bylų (iki šešių mėnesių), kurias galima aprėpti vienu žvilgsniu.
Izraelio verslo konsultantų metodika, kuri, manau, taikytina ir Lietuvos realijomis, nurodo, kad megabylos turi būti nagrinėjamos ne su pertraukomis, į kurias įterpiamos kitos bylos, o vienu ypu – susitelkiant į vieną tokios didelės bylos procesą. Kalbant apie organizacines priemones, tai mėnesio ar kelių mėnesių nišos tokioms byloms nagrinėti turi būti numatomos iš anksto, atsižvelgiant ir derinant visų proceso dalyvių galimybes dalyvauti vien šiame konkrečiame procese. Kalba eina apie šešių mėnesių, o gal ir ilgesnius terminus, skaičiuojant nuo bylos gavimo teisme iki pirmo posėdžio.
Kliūtys, dėl kurių toks koncentruotas procesas negalėtų sėkmingai vykti: (1) medicininių pažymų, pateisinančių neatvykimą į teismą, griežtai reglamentuotos išdavimo tvarkos nebuvimas; išdavimas (2) praktiškai nereglamentuotas ir paliktas teismų praktikai baudžiamosios bylos išskyrimo ir sustabdymo institutas; (3) tokiose didelėse bylose tikslinga pasvarstyti ir proceso kaltinamajam nedalyvaujant instituto (BPK XXXII skyrius) taikymo galimybes. Visos šios kliūtys palyginti nesunkiai pašalinamos, darant atitinkamus įstatymų ar poįstatyminių aktų pakeitimus.
Planavimas (due date, %)
Keletas žodžių apie bylų sudėtingumo matą. Sudėtingumo matas yra laikas. Ne bylos tomai, ne kaltinamųjų skaičius, o laikas. Tie du pirmieji, aišku, koreliuoja su bylos sudėtingumu, bet nebūtinai. Be šių, dar yra gausybė kitų veiksnių, lemiančių laiką: kaltinamojo pozicija, visuomenės susidomėjimas, bylos aplinkybės, kiti veiksniai, kuriuos jauti tiesiog intuityviai. Viską įvertinę gauname laiką.
Sutinku, kad tai įvertinti sunku, reikėtų atsižvelgti į daugybę galbūt intuityvių faktorių, bet kiekvienas teisėjas, paėmęs bylą į rankas, juk kažkokiu būdu nujaučia, kiek ji truks. Ta savybė ugdytina. Todėl baudžiamoji byla turėtų gauti jai skirto laiko žymenį. Kalbama nebūtinai apie formalizuotą žymėjimą, tiesiog kiekvienas sau turime pasakyti, kelių darbo valandų vertės yra ši byla, pažymėti tą laiką pieštuku bylos viršelyje. Ir ne tik pasižymėti, kada ji bus pradėta, bet ir kada bus baigta, kiek posėdžių prireiks, kaip ji bus nagrinėjama – vienu ypu, kaip megabyla ar bendra tvarka su posėdžiais kas mėnesį ar kas kiek ten kam išeina.
Sh. Passas savo metodikoje šį kokybės rodiklį vadina „due date“. Tai bylų, kurios buvo išnagrinėtos per joms iš anksto skirtą laiką, procentas. Kiekviena byla turi savo laiką. Vadinamajai pedofilijos bylai išnagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjų kolegijai prireikė 12 posėdžių, kurių bendra trukmė – apie 37 valandos, ir dar 10–12 darbo dienų nuosprendžiui rašyti. Nuosprendis paskelbtas 2012 m. lapkričio 30 d., t. y. nepažeidžiant iš anksto paskelbto termino – 2011 m. spalio–lapkričio mėn. Pagal tai kolegijai iš esmės pavyko atitikti „due date“ kriterijų.
Sprendimo kokybė
2012 m. apie 98 proc. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžių įsiteisėjo apeliacinės instancijos nepakeisti ir nepanaikinti. Tai skaitmeninė sprendimo kokybės išraiška – rodiklis, dėl kurio objektyvumo abejoju ir aš pats, ir daugelis kolegų.
Sh. Passas savo skaidrėse ties šiuo rodikliu taip pat deda klaustuką. Manau, šis procentas turėtų būti dar didesnis, tačiau nesivelsim į amžiną diskusiją apie tai, ką daryti su statistika, kai kasacija atkuria apeliacijos panaikintus pirmos instancijos sprendimus, ir nekalbėsim apie tai, kad pirmos instancijos sprendimai dažnai keičiami dėl priežasčių, nesusijusių su paties sprendimo trūkumais.
Pasakysim tik tiek, kad sprendimo stabilumo rodiklis yra visuotinis ir jokios alternatyvos jam nėra. Be to, mums svarbus ne pats rodiklis, o jo dinamika – koks sprendimų stabilumas yra dabar ir koks jis būtų pradėjus teismuose taikyti TOC darbo organizavimo metodus. Vienaip ar kitaip žinome, kad ne mažiau kaip beveik 98 proc. pirmos instancijos apylinkės teismų baudžiamosiose bylose dabar yra kokybiški.
Darbo sąnaudos
Jas aptarsime temoje apie sistemos subordinavimą. Tai skaitmeninės išraiškos neturintis ir paprastas, bet nevykdomas reikalavimas viską daryti kuo pigiau. Ką gali padaryti teisėjo padėjėjas – to neturi daryti teisėjas, ką gali padaryti teismo sekretorius – to neturi daryti teisėjo padėjėjas, ką gali padaryti abiturientė prie kserokso už minimumą, to neturėtų daryti teismo sekretorius. Deja, daugelyje teismų darbai, „kurių nėra kam padaryti“, utilizuojami teismo posėdžių sekretorių lygmenyje, nors tai nėra pigiausias ir mažiausiai kvalifikuotas teismų išteklius.
Ko vertas bent jau vaizdelis, kai teismo sekretorius – valstybės tarnautojas, teisės bakalauras, be penkių minučių magistras – rankomis adata ir siūlu siuva bylas. Alio, žmonės, mes XXI amžiuje! Negi žmonija dar iki šiol nieko neišrado byloms susiūti?! Ak, taip – mechanizmams nėra pinigų, nes reikia mokėti už darbą sekretoriams, o sekretoriai 20 proc. savo darbo laiko siuva bylas, t. y. dirba tą darbą, kurį gali padaryti mechanizmai, bet jiems nėra pinigų, nes pinigai išleidžiami sekretoriams už rankinį bylų siuvimą...