– Vilniaus miesto apylinkės teisme esate išskirtinė asmenybė. Kolegos Jus apibūdina ne tik kaip kruopštų, novatorišką, nuoširdų ir žmogišką, bet ir kaip puikų vadovą, lygų su kitais ir visuomet pasiruošusį padėti. O koks Jūs atrodote sau?
– Visų pirma, man buvo labai netikėta sužinoti, kad esu išrinktas herojumi. Be to, ir vadovas esu tik buvęs. Neslėpsiu, toks įvertinimas paglostė širdį. Vis dėlto iš karto norėčiau prisipažinti, kad žodis „herojus“ mane paveikė atstumiančiai, kai pamačiau, jog bus renkamas teisingumo herojus. Nesu toks.
Jeigu jau norite mane kaip nors ypatingai pavadinti, prašau Jūsų vadinti mane paprastai – tiesiog teisėjas. Įsivaizduokime kitos profesijos atstovą, tarkim, chirurgą, kuris atlieka operaciją tam skirdamas visas savo žinias, protą – argi jis yra koks nors herojus? Jis tiesiog yra savo profesijos atstovas, atliekantis pareigą. Tas pats pasakytina ir apie teisėjus – tiesiog dirbame savo darbą.
Galbūt teisėjo darbas išsiskiria tuo, kad reikalauja platesnio konteksto. Pasakyti, kad nagrinėjant bylas vadovaujamasi tik formaliais dalykais, būtų melas. Reikalingas ne tik gausus bendrų žinių bagažas, bet ir žmogiškumui būdingos savybės – jautrumas, abejojimas. Tie bruožai susiformuoja laikui bėgant iš praktikos. Todėl papildydamas ankstesnę mintį galiu pasakyti, kad esu paprastas teisėjas tik su 28 metų patirtimi. Tikrai nemanau, kad esu išskirtinis, tokių, kaip aš, yra dauguma.
Taip, esu lygus su kitais. Nesuprantu, kodėl turėtų būti kitaip. Pamenu, kai man vadovaujant Vilniaus miesto 3 apylinkės teismui naktimis dažnai suveikdavo apsaugos signalizacija ir ūkvedžiui tekdavo važiuoti į teismą tikrinti, kas atsitiko. Ūkvedys gyveno toli, aš – arti teismo, be to, ir automobilį turėjau, tad į teismą neretai vykdavau pats. Kaip dabar pamenu, kaip manęs, privažiavusio prie teismo, policininkai klausdavo, kas toks būsiu. Ūkvedys – dažniausiai atsakydavau. Toks buvo mano, kaip vadovo, reikalo sutvarkymas.
Be to, vadovo esmė – tiesiog netrukdyti dirbti ir sutvarkyti buitinius, organizacinius reikalus taip, kad žmogus į darbą eitų gerai nusiteikęs. Kadangi teisėjams tenka gilintis į bylos esmę, žmonių likimus, savo asmeninius rūpesčius jie privalo palikti namuose. Todėl darbe ir turi būti sudarytos tinkamos sąlygos kokybiškam darbui. Tai, kas buvo padaryta Vilniaus miesto 3 apylinkės teisme, yra ne tik mano, bet daugelio žmonių nuopelnas.
– Jūs – žmogus bitė, nuolat kažkur lekiantis, bėgantis, tačiau Jums tai netrukdo matyti, kas vyksta aplinkui, ir ištiesti pagalbos ranką, kai jos labiausiai reikia. Turėtumėte būti labai laimingas žmogus, nes padėdamas greičiausiai nemažai sulaukiate pagalbos, gero žodžio ir iš kitų.
– Juk norisi tame avilyje būti vienu iš jų – ir laimingu, ir linksmu, ir kad sektųsi. Todėl ir bendraujama, norima drauge ką nors aptarti. Ar čia nėra gerai suvokiamo egoizmo apraiška?
Tikra tiesa, teko ne vienam pagelbėti, bet tai tikrai ne pasakojimui. Tai norėčiau pasilikti sau, juk viską, ką dariau, buvo iš širdies ir tikrai ne dėl padėkos. Tiek istorijų būta, neaprašysi...
Džiaugiuosi, kad per savo teisėjo praktiką nesu turėjęs nė vieno procesinio skundo (reikėtų pastuksenti į stalą...). Bylos nagrinėjimo metu tiek bylos dalyviams, tiek nukentėjusiesiems ir nuteistiesiems leisdavau pasakyti kiek daugiau, aišku, neįžeidžiant kitų. Turime labai formalizuotą baudžiamąjį procesą, kuris mums turėtų padėti likti nešališkiems, bet, kita vertus, jis neleidžia proceso dalyviams suprasti, kad prieš juos sėdintis teisėjas išmano ne tik įstatymą, bet ir praktiškai konkrečioje situacijoje gali ką nors paaiškinti. Gal tai kartais ne visai priimtina, bet tikrai to reikia, kad žmogus suprastų, suvoktų, nekartotų klaidų. Ir būtent todėl jis turi išgirsti neformalų teisėjo žodį, situacijos vertinimą, paaiškinimą, kodėl teisėjas sprendė būtent taip, kodėl skyrė būtent tokią bausmę, ir pan.
– Savo karjerą pradėjote kaip tardytojas, vėliau dirbote prokuroru, o šioms specialybėms svarbūs bruožai yra tiek neurotiškumas (gebėjimas toleruoti stresines situacijas, kontroliuoti troškimus, polinkį išgyventi neigiamus jausmus ir pan.), tiek sąmoningumas (tikslų siekimas, organizuotumas, pareigingumas ir pan.), siejant juos su akademiniais rezultatais. Kaip Jums pavyko ir tebepavyksta įveikti stresines situacijas, nepasiduoti neigiamiems jausmams?
– Tiesą pasakius, stresinėse situacijose tikrai gebu tvarkytis. Moku atsiriboti. Aišku, būna, kad kankina abejonės, ir atsibundu naktį su mintimi, ar nereikėtų pakeisti būsimo sprendimo, verdikto. Tačiau tai nebūna nuolat. Be to, mane gerai užgrūdino tardytojo, prokuroro darbai, kurių metu įgyta patirtis ypač praverčia nagrinėjant baudžiamąsias bylas, sprendžiant suėmimo sankcijas. Tarkim, kaip nepažeidžiant proceso etikos reikalavimų paveikti įtariamąjį psichologiškai. Jei paveikti pavyksta, nusikaltėlis gali ir prisipažinti padaręs nusikaltimą.
– Kalbate kaip tikras išminčius. Ar tai genai, gal esate iš teisininkų šeimos?
– O, ne! Teisininkų mano šeimoje nebuvo. Be to, nebuvau ir klasikinių detektyvų mėgėjas. Tiesiog man visuomet rūpėjo klausimas – kodėl? Žvelgdamas pragmatiškai pasirinkau humanitarinius mokslus, teisę. Tuo metu gerai baigus vidurinę mokyklą stojant reikėjo laikyti tik vieną egzaminą – rusų kalbos. Kadangi esu baigęs lenkų mokyklą, rusų kalbos ir literatūros kursas skyrėsi nuo rusų mokyklose besimokančių vaikų. Tad susidūriau su iššūkiu. Mano išmintinga rusų kalbos mokytoja patarė išmokti dešimt gerų aforizmų ir dar kokių sparnuotųjų frazių, paskui dar šiek tiek beletristikos ir patikino, kad viskas bus gerai. Mokytoja neklydo – rašiau tema ,,Asmenybės vaidmuo M. Gorkio kūryboje“ ir gavau penkis!
Na, o toliau prasidėjo mano karjera. Pradėjau dirbti prokuratūroje tardytoju, po to dvejus metus prokuroru. O teisėju tapau labai paprastai. Tuo metu paskambinę iš Teisingumo ministerijos pranešdavo apie teisėjų poreikį teismuose. Taip ir sužinojau, kad reikalingi teisėjai Vilniaus rajone. Aukščiausiosios Tarybos parlamentarams balsavus buvau išrinktas teisėju.
Galėjau padaryti neblogą karjerą – po dvejų ar trejų metų nuo mano darbo pradžios paskambino iš Aukščiausiojo Teismo ir pasiūlė dirbti baudžiamųjų bylų teisėju. Jie buvo susipažinę su mano nuosprendžiais, kaip supratau, jiems viskas tiko. Pasiūlymo atsisakiau. Kai kūrėsi Apeliacinis teismas, keletą kartų kvietė dirbti ten. Atsisakydavau, nes nesijaučiau tam pribrendęs. Dabar, beveik po 30 metų darbo, jau galiu drąsiai sakyti – esu pasiruošęs dirbti netgi Aukščiausiajame Teisme, tik nežinau, kur ir kam turėčiau skambinti. Be to, bijau, kad dabar man atsakytų, kad esu jau nebereikalingas. Likimo ironija! Kaip matote, mano karjeros kelias vingiuotas. 28 metus dirbu teismų sistemoje, o karjeros taip ir nepadariau. Kai dirbi gerame kolektyve, nieko nenori keisti. Juk taip gera atėjus į darbą jausti pilnatvę!
– Esate ne tik teisėjas, bet ir žmogus, valdantis plunksną. Knygos ,,Lizdų ardytojas“ užuomazgos labai netipinės – nuteistojo prašymas padėti gauti jam televizorių, nes sugedo. Ar Jums tikrai rūpėjo, kad jis be televizoriaus, ar labiau sudomino pati asmenybė? Juk, pripažinkime, ne kiekvienas nuteistasis kreipiasi į teisėją su tokiu prašymu?
– Televizorius buvo tik pretekstas pabendrauti. Tas kalinys buvo K. Jonaitis, o aš dirbau su jo pirma byla, kai jis nužudė ir sudegino automobilyje žmogų. Atlikęs bausmę darė kitus nusikaltimus. Ir kai jis man parašė laišką, kad matė mane kažkur per televiziją, o dabar jam sugedo televizorius, norėdamas sužinoti, kur paslėpė dar nerastų nužudytų mergaičių lavonus, suderinęs susitikimą su policijos pareigūnu nuvykau į kalėjimą jo pakalbinti.
Vairuotojas nupirko jam nebrangų televizorių pagal skelbimą ir po mūsų susitikimo jis jau buvo nusiteikęs nurodyti vietas, kur galima ieškoti, tačiau kitą dieną padaryti tai be motyvų atsisakė. Kodėl jis persigalvojo, sunku pasakyti, tuomet mūsų bendravimas ir nutrūko. O aš norėjau tik vieno – kad motinos galėtų palaidoti savo dukras. Todėl ir nutariau šią istoriją aprašyti. Knygoje yra tik keli su K. Jonaičiu susiję momentai, daugiau tai autoriaus išmonė.
– Dėl atvirumo ir atidumo kitiems žmonėms pagal asmenybės tipą Jūs labiau ekstravertas Šerlokas Holmsas negu intravertas daktaras Vatsonas. O kaip dėl painių bylų narpliojimo? Ar Jums, kaip ir žymiajam detektyvui, patinka narplioti sunkias bylas ir mėgautis pačiu aiškinimosi procesu?
– Nagrinėjant bylas man svarbu sužinoti priežastis, kodėl tai buvo padaryta. Žinodamas tai gali geriau viską suvokti ir nepadaryti klaidos. Be to, priežasties žinojimas pažadina gailestį, verčia ieškoti lengvinančių aplinkybių. Todėl neapsiriboju formalia informacija, bandau žiūrėti plačiau ir giliau. Juk mūsų, teisėjų, verdiktai – tai tik bandymas priartėti prie objektyvios tiesos, tačiau tai padaryti pavyksta ne iki galo. Teismo posėdžio salėje daug kas būna nepasakyta, gyvenimas yra itin sudėtingas ir neretai neprognozuojamai žiaurus.
Turiu pasakyti, kad teisėjo darbas yra ypatingas. Turėjau didį draugą iš JAV, išeivį iš Šiaulių, nepaprastai intelektualų fizikos profesorių. Kartą jį važiuojantį motociklu sustabdė policijos pareigūnai ir už viršytą greitį turėjo kitą dieną paskirti jam nuobaudą. Profesorius atšovė, kad kitą dieną negali, nes vyksta į konferenciją, todėl su šerifu nuvažiavo į namus pas teisėją ir šis, išėjęs su chalatu, paskyrė jam baudą. Man būtent tai ir patinka, kad teisėjas visuomet lieka teisėju – ar su mantija, ar be jos. Juk ne mantijoje esmė. Svarbu ne tik formalizuoti įstatymai, bet ir dvasiniai dalykai, santykiai, bendravimas. Teisėjas turi būti ne dievas ant pjedestalo, o normalus, paprastas žmogus.
– Jūsų knyga pirmiausia buvo išleista rusų, o tik vėliau lietuvių kalba. Kalbate keliomis užsienio kalbomis, mėgstate prancūzų muziką, kuri, pasak Jūsų, atspindi Jūsų charakterį. Ką artimo randate prancūziškoje muzikoje? Gal tai meilė akordeonui, kuriuo groti mokate?
– Iš kur jūs tiek žinote (juokiasi)... Mano padėjėja turi du išsilavinimus – filologinį ir teisinį. Ji yra nepaprastai stipri lituanistė, bet kartais su ja ginčijuosi dėl kablelių, nes ji juos deda laikydamasi skyrybos taisyklių, o aš – intuityviai, iš klausos. Tas pats ir su prancūzų muzika. Niekada nesu buvęs Prancūzijoje, bet jaučiu jai kažkokį sentimentalumą. Dar vaikystėje atmintyje įstrigusi muzika iš „Šerbūro lietsargių“ skamba, žavi mane ir dabar. Taip jau yra, kad kartais žmonėms įsimena kažkokie epizodai, ir negali paaiškinti, kodėl taip yra.
– Viename interviu esate sakęs, kad dievinate Lietuvos gamtą, bažnyčias, sodybų kvapą. Turėdamas tokią daugiakultūrę sielą tikriausiai neapsiribojate vien kelionėmis po Lietuvą? Be to, kartais bekeliaudami žmonės atranda ir kitas šalis, kur norisi grįžti vėl ir vėl. Ar turite tokią šalį?
– Žinote, esu buvęs Vokietijoje, Belgijoje, Italijoje, bet turiu prisipažinti, kad mes per mažai pažįstame Lietuvą ir per mažai ją vertiname. Kartais su šeima spontaniškai sėdame į automobilį ir važiuojame į kurį nors Lietuvos miestą. Neseniai aplankėme Pakruojį, kuris paliko tikrai didelį įspūdį – Pakruojo dvaras, senoviniais drabužiais persirengę žmonės, viskas kaip spektaklyje. Buvo tikrai labai gražu. Be to, man labai patinka ežerai, bet koks neatrastas kampelis. Kad ir kur mes būtume, laimingi būsime ten, iš kur esame kilę. Aš taip džiaugiuosi, kad dar turiu gyvą mamą ir kad turiu pas ką važiuoti.
– Viena iš teisėjų nagrinėjo bylą dėl šios mokyklos įsiskolinimo ir mokyklos direktorius atvyko į teismą. Dabar tiksliai nepamenu, kaip viskas klostėsi, bet su šia mokykla labai susidraugavome. Tiems likimo nuskriaustiems vaikams reikėjo ne žaisliukų, o bendravimo, kurį ir suteikėme. Tiesa, buvome įspėti, kad būtume atsargūs ir neprisirištume, nes paskui gali būti labai skaudu. Ir buvo. Ateidavo vaikas ir klausdavo – ar tu ne mano tėtis? Jei atvirai, nenoriu atrodyti koks nors ypatingas, nes ne vien mūsų teismas globojo panašaus likimo vaikų namus. Be to, buvome sutarę su bendradarbiais, kad niekam to neviešinsime, nes tuomet viskas nuvertėja.
– Kas Jums yra teisingumas?
– Turiu pripažinti, kad neįsisąmoninu šios sąvokos. Žmonės dažniausiai gyvenimiškai suvokia, kas yra gėris, kas yra blogis, kas kam skolingas, kas pavogė, kas ir už ką turi būti nubaustas. Žmonės teisingumą nujaučia intuityviai, kaip aš kablelius sakinyje. Kartais emocijų pagautas žmogus gali siekti keršto, mirties bausmės nusikaltusiajam, bet realiai nereikia nutolti nuo sveiko proto sampratos.
Tikiu teisingumu. Kitaip nebūtų prasmės dirbti teisėjo darbą. Yra tokia pasakėlė apie malūnininką iš Sansusi (Prūsija). Karalius Frederikas Didysis norėjo uždrausti malūno savininkui dirbti naktimis (malūnas kėlė didelį triukšmą, karalienė negalėdavo miegoti). Malūnininkas atsakė karaliui: ,,Tuo atveju kreipsiuosi į teismus Berlyne.“ Karalius pagalvojo ir atsakė: ,,Taip, nepavyks uždrausti, nes teismas gali neleisti man to padaryti.“
Problema yra kita: ar teisingumu tiki piliečiai? O tai nemaža dalimi priklauso nuo teismų ir teisėjų darbo. Netgi neretai tiesiog nuo jų sveiko proto. Pavyzdžiui, ar gali tikėti teisingumu mergina (čia iš šių dienų praktikos), kuri pirmą kartą per septynerius metus stažo pažeidė kelių eismo taisykles ir už vairavimą neblaivia buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą? Ji neteko teisės vairuoti transporto priemonę (šioje vietoje viskas gerai) ir iš jos buvo konfiskuota tėvo automobilio, kurį ji vairavo, vertė (šioje vietoje sveiko proto nerasta). Po verdikto ji tiesiai rėžė, jog netiki teisingumu ir emigruos.
– Esate apdovanotas pirmojo laipsnio policijos pasižymėjimo ženklu „Angelas Sargas“ už bendradarbiavimą su policijos institucija.
– Teisėjas neturi gauti tų ordinų, medalių, bet manau, kad kiekvienas kolega nusipelno pagerbimo, pasveikinimo nors ir žodžiu. Niekuo ypatingu nepasižymiu, nuolat sau kartoju – būk kantrus, prisimink, kad nėra nesvarbių bylų, abejok, būk jautrus, atsakingas, venk prisitaikymo, pataikūniškumo, kuo ypač pasižymi dabarties laikotarpis. Esu tikintis ir tie žodžiai man nėra tuščios raidės ant popieriaus.
Niekam specialiai nesistengiau įtikti, todėl esu sulaukęs ir kritikos. Atmintyje labiausiai įstrigo viena Teisėjų tarybos narė, kuri man emocingai įsiterpus svarstant kažkokį klausimą atšovė: „Ar manai, kad turi kažkokių ypatingų savybių, kad taip reiškiesi?“ Ir ji buvo teisi, ypatingų savybių neturiu – esu tiesiog paprastas teisėjas.