Kaip informuoja EŽTT atstovė Lietuvoje, buvęs universiteto darbuotojas skundžiasi, kad buvo pažeistos jo teisės pagal teisę į privatų gyvenimą ir diskriminacijos uždraudimą numatančius Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Konvencija) 8 ir 14 straipsnius, nes Vilniaus universitetas jį atleido iš pagrindinių pareigų vien dėl jo amžiaus.
„Pareiškėjas 1974 m. pradėjo dirbti Matematikos ir informatikos institute, kuris nuo 2010 m. yra Vilniaus universiteto dalis. Jis buvo vyresnysis, o vėliau – vyriausiasis mokslo darbuotojas. 2012 m. pareiškėjui suėjo 65 metai. Tuo metu Vilniaus universiteto statute buvo numatyta, kad vyresni kaip 65 metų dėstytojai ir mokslo (meno) darbuotojai gali dirbti universitete, jeigu Senatas pritaria, kad su jais būtų sudaryta terminuota darbo sutartis ne ilgesniam kaip 3 metų laikotarpiui, o tokia sutartis Senato sprendimu vieną kartą galėjo būti sudaroma pakartotinai. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo darbo sutartis su universitetu buvo pratęsta du kartus – 2013 m. ir 2016 m., kad pareiškėjas galėtų dirbti universitete iki 2018 m. rugpjūčio 31 d., t. y. dienos, kurią baigė galioti terminuota darbo sutartis“, – nurodoma pranešime.
Lietuvos teismai atmetė pareiškėjo skundus dėl to, kad jis buvo atleistas iš darbo tariamai diskriminaciniais pagrindais.
Apeliacinės instancijos teismas pareiškėjo byloje kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar minėtos Vilniaus universiteto statuto nuostatos, kuriomis buvo grindžiamas pareiškėjo atleidimas, nėra diskriminacinės, t. y. ar jos neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.
2021 m. vasario 12 d. nutarimu Konstitucinis Teismas nusprendė, kad maksimalios 65 metų amžiaus ribos, iki kurios mokslininkai arba dėstytojai paprastai galėtų dirbti Vilniaus universitete, nustatymas turėtų būti laikomas būtina ir proporcinga priemone siekiant konstituciniu požiūriu svarbaus tikslo – užtikrinti aukštojo mokslo kokybę.
Amžiaus riba padėjo užtikrinti nuoseklius ir optimalius mokslininkų ir dėstytojų pokyčius, siekiant paskatinti jaunesnius kvalifikuotus mokslininkus ir dėstytojus dirbti Vilniaus universitete. Ji buvo taikoma visiems Vilniaus universiteto dėstytojams ar mokslininkams, sulaukusiems tokio amžiaus.
Taigi, anot teismo, Vilniaus universiteto statuto 15 straipsnio 9 dalis, kurioje nustatyta maksimali amžiaus riba, kurią viršijus dėstytojai ar mokslininkai gali dirbti universitete tik išimties tvarka, nepažeidė Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto diskriminacijos dėl amžiaus draudimo.
Šioje byloje EŽTT pirmiausia vertins, ar Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies požiūriu buvo įsikišta į naudojimąsi pareiškėjo teise į privataus gyvenimo gerbimą ir, jei taip, – ar jis buvo numatytas įstatymo ir buvo būtinas Konvencijos 8 straipsnio 2 dalies požiūriu. Taip pat bus nagrinėjama, ar pareiškėjas buvo diskriminuojamas dėl amžiaus pažeidžiant Konvencijos 14 straipsnį, ar tokiu skirtingu elgesiu buvo siekiama teisėtų tikslų ir jis buvo pagrįstas.
