LDK piliečiai turėjo daugiau teisių nei užsieniečiai
XVI a. užsieniečius buvo galima skirstyti į 3 kategorijas: a) svetimšaliai (čiužazemci), b) gyvenantys už sienos (zagraničniki), t. y. Maskvos gyventojai, prūsai, ir c) kaimynai (susiedi), t. y. lenkai (kanceliarine LDK kalba, rusėnų – aut. past.).
Per LDK ėjo ne vienas prekybos kelias, kuriuo galėjo keliauti ir svetimšaliai. Didžiausi prekybos keliai buvo saugomi ir tikrinamos keliaujančių svetimšalių asmenybės. Pagal Kazimiero laikais su Turkija sudarytą susitarimą pirkliai į LDK galėjo atvykti ir išvykti tik lydimi pasiuntinių, o be jų galėjo atvykti tik į Kijevą, parduoti prekes ir grįžti.
Valdovas keliaujantiems privilegijuotiems asmenims, taip pat ir pasiuntiniams, išduodavo apsaugos raštą (gleitą), galiojantį visoje LDK, kuris jiems suteikdavo lengvatų, taip pat neliečiamybę keliaujant, o už gleito pažeidimą ir sulaužymą Lietuvos Statutai (toliau – LS) numatė dvigubas bausmes, net iki mirties bausmės.
Jau 1447 m. Kazimiero privilegija garantavo LDK teritorijos ir dvarų neliečiamybę, valstybės pareigūnų skyrimo apsaugą nuo lenkų ir kitų užsieniečių. Aleksandro privilegijoje, kaip ir Kazimiero, 1492 m. pakartojama, kad Lietuvos didysis kunigaikštis negali svetimšaliams dalyti žemių ir pareigų, o 1587 m. Zigmantas Vaza prisiekdamas LDK pareiškė, jog jokių valstybinių pareigų, tarnybų bei žemės svetimšaliams neskirs. Be to, LS numatė, kad „jokie dvarai nei urėdai neturi būti duodami svetimšaliams“.
Svetimšaliai į LDK galėdavo atvykti tik be tikslo gyventi nuolat. Trumpesniam ar ilgesniam laikui apsigyvendavo kitų valstybių pasiuntiniai, pirkliai, samdomos kariuomenės kariai, kai kurių profesijų žmonės (į LDK būdavo kviečiami menininkai, įvairių sričių specialistai), studentai. Atvykę jie privalėdavo dirbti darbą tik pagal savo specialybę, jiems buvo draudžiama kištis į valstybės valdymo reikalus. Didžioji dalis jų baigę darbus grįždavo į savo valstybes. Būta ir tokių, kurie už nuopelnus valstybei ar valdovui gaudavo indigenatą (svetimšalio bajoro įsiteisėjimą LDK), žemės ar patys jos nusipirkdavo ir taip integruodavosi į LDK bei tapdavo jos piliečiais.
LDK bajorai ir jų vaikai turėjo teisę laisvai vykti į užsienį kaip pirkliai, taip pat studijuoti, tarp kitų ir karinius mokslus, tačiau buvo uždrausta vykti į šalis, su kuriomis buvo kariaujama. LS reglamentavo, kad „mokytis riteriškų dalykų valdovas leidžia visiems laisvai vykti į visus užsienius, išskyrus tik priešo žemę“. LDK piliečiams keliauti į priešų žemes buvo uždrausta jau 1447 m. Kazimiero privilegija.
Nors Liublino unija buvo pasirašyta 1569 m. ir joje numatytas visiškas Lietuvos ir Lenkijos susiliejimas, tačiau LS lenkus laikė kaimynais, t. y. užsieniečiais. LS konstatuota, kad lietuviai, rusai (kitur rašoma gudai) ir žemaičiai buvo tikrieji LDK piliečiai ir galėjo įsigyti dvarus LDK ar būti paskirti į valstybės tarnybą, o lenkai laikyti svetimšaliais ir jiems to daryti neleista. Siekiant pabrėžti LDK savarankiškumą, lenkams neleista eiti LDK dvasininkų pareigų, lenkų kariuomenė laikyta svetima, o lenkai kariai samdyti į LDK kariuomenę pagal svetimšalių karių samdymo tvarką.
Nors užsieniečiai turėdavo mažiau teisių nei LDK piliečiai, LS nurodė, kad LDK „svetimšaliai, užsieniečiai, atvykėliai ir kokiu nors būdu atsikėlę žmonės turi būti teisiami ta pačia teise ir tuose teismuose, kur kas stos“ (citata iš LS, tai reiškia artimiausiuose teismuose – aut. past.). Taip pat buvo numatyta, kad smurtavęs, sumušęs, sužeidęs, apiplėšęs ar atėmęs turtą iš svetimšalio LDK pilietis „nedelsiant turi stoti prieš teisingumą“.
Kaip LDK elgtasi su totoriais, karaimais, žydais ir romais?
Apie XIV a. į LDK atvykusius totorius, karaimus, žydus ir romus LS kalbėta kaip apie svetimšalius. Antrasis LS apkarpė žydų ir totorių senąsias teises, atėmė privilegijas ir nustatė, kad joks žydas, totorius ar kitas nekrikščionis negali būti skiriamas į valstybės pareigybes ir negali turėti krikščionių nelaisvėje, taip pat negali liudyti teisme dėl žemės. Numatyta ir išimtis tiems totoriams, kurie nuo „seno savo dvaruose gyvena“: jie prilyginti LDK piliečiams.
Tame pačiame LS žydams ir jų žmonoms drausta nešioti brangius rūbus, auksą, sidabrą, taip pat nurodyta, kad žydų „aprėdas turi būti išsiskiriantis: kepurė arba beretas geltonas (žmonoms – galvos apdangalas – aut. past.), <...> kad būtų ženklas ir tikras atskyrimas krikščionio nuo žydo“. Trečiajame LS šio nurodymo neliko ir žydams jau leista nešioti vieną žiedą-antspaudą ir žiedą, o moterims – puoštis be apribojimų.
1557 m. Lenkija ir kai kurios kitos Europos šalys priėmė Romų banicijos (paskelbimo už įstatymo ribų) įstatymą ir ėmė žiauriai romus persekioti, todėl jie ėmė masiškai plūsti į LDK, nes čia buvo palankesni įstatymai ( jie buvo nukreipti tik prieš klajoklius – nesėslius romų tautybės asmenis). LS ragino romus tapti sėsliais gyventojais ir grasino ištremti iš LDK. LS konstatuota, kad klajokliai romai „daro nemažą žalą apgaudinėdami <...>, vogdami <...>, grobdami“, o nukeliavę į priešų žemes gali tapti jų šnipais ir vedliais. Todėl nustatyta, jog LDK teritorijoje draudžiama juos slėpti, o pasienyje stebėti, kad „į mūsų žemes jie neįeitų“, išvarytų – niekas nepriimtų, priešingu atveju numatyta 12 kapų grašių bauda. Romų banicijos įstatymas panaikintas tik 1791 m.