Apie jos devyniolikmetį sūnų Mantas Pajarskas, kaip apie Lietuvos žvaigždę, pasakojo televizijos reportažai, laikraščių publikacijos, jį sveikino šalies Premjeras, švietimo ir mokslo ministras, sostinės meras. Tik šio vaikino mama visaip gynėsi nuo sveikintojų, kukliai ir ramiai atremdama – na, koks čia mano nuopelnas, aš čia niekuo dėta... Ar išties „niekuo dėta“? Ar pagimdyti ir užauginti žmogų, kuriuo didžiuotųsi ne tik jo gimdytojai, bet ir visa visuomenė, nėra vienas svarbiausių moters-motinos darbų šiame pasaulyje? Ar yra už jį prasmingesnių?
Apie tai TEISMAI.LT ir kalbino tylų, kuklų, darbštų žmogų, elegantišką ir šiek tiek paslaptingą moterį, kurią dėl savo išskirtinumo visad norisi nulydėti žvilgsniu, – E. Pajarskienę.
Mokytis apsimoka
Vilniaus apygardos administraciniame teisme E. Pajarskienė dirba jau 14 metų. Ji yra viena seniausių (ne amžiumi) darbuotojų, prisimenančių teismo kūrimosi metus, jo augimo etapus. Beveik aštuonerius metus ji dirbo teismo posėdžių sekretore. Pastaruosius šešerius ji – raštinės vyriausioji specialistė, kuriai patikėtas labai atsakingas darbas – bylų skirstymas teisėjams, naudojantis bylų skirstymo moduliu.
Eglės profesija nesusijusi su teise, ji – ekonomistė-inžinierė. Gimusi Vilniuje, medikų šeimoje, Eglė taip pat buvo pavyzdinga ir stropi mokinė, kaip ir jos sūnus. Vidurinę mokyklą ji baigė labai gerai, su vos vienu ketvertu (pagal penkiabalę sistemą), o studijas Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete – su pagyrimu.
Su būsimuoju savo vyru Dainiumi ji susipažino viename studentų vakarėlyje. Eglės išrinktasis studijavo Vilniaus universitete fiziką. Susituokė ir štai jau 26 metus yra kartu.
Būtent iš savo namų ji atsinešė supratimą, kad viena didžiausių žmogaus vertybių – geras išsilavinimas ir intelektas. Savo vaikams ji niekad nesistengė aiškinti ar įrodinėti, kad mokytis reikia, kad mokytis apsimoka, nes tai duos gausų derlių.
Dabar 24-erių Ieva ir devyniolikmetis Mantas augo aplinkoje, kurioje tai buvo savaime suprantama. Nuo pat lopšio Eglė savo vaikams skaitė pasakas, o paūgėję jie patys pradėjo skaityti daug ir įvairios literatūros. Nors abu – ir Ieva, ir Mantas – pasirinko studijuoti tiksliuosius mokslus, jie labai mėgsta grožinę literatūrą, kaip, beje, ir pati Eglė, knygų skaitymą laikanti vienu svarbiausių ir maloniausių laisvalaikio užsiėmimų.
Ne žodžiais, o pavyzdžiu
Dukrą Ievą išleidusi į mokyklą, Eglė pradėjo dairytis darbo. Taip jau susiklostė, kad tik prieš metus „gimusiam“ Vilniaus apygardos administraciniam teismui labai reikėjo posėdžių sekretorės. Kadangi darbas su dokumentais Eglei visad buvo prie širdies, ji netruko perprasti šio nelengvo darbo subtilumus ir tapti viena geriausių ir pavyzdingiausių darbuotojų teisme. Pasak E. Pajarskienės, savo darbą reikia dirbti su meile, tuomet jis neatrodys sunkus, o darbo diena nebus per ilga.
„Vaikus reikia auginti ne moralais, ne žodžiais, o savo pavyzdžiu. Niekad primygtinai nepiršome jiems savo tiesų, stengėmės bendrauti kaip lygus su lygiu – be didaktikos, puikavimosi savo gyvenimiška patirtimi. Niekad nesame pakėlę prieš juos balso. Nesikišome į jų pasirinkimus, su kuo draugauti, kaip praleisti laisvalaikį, kokią profesiją rinktis“, – paklausta, kaip auklėjo savo vaikus, pasakoja Eglė.
Dukra Ieva, labai gerais pažymiais baigusi gimnaziją, studijavo ekonomiką Stokholmo aukštosios ekonomikos mokyklos Rygos filiale. Gavusi šios aukštosios mokyklos diplomą, grįžo į Lietuvą ir dabar dirba vienoje verslo konsultavimo įmonėje Vilniuje.
Svajonė virto tikrove
Eglė prisimena, kaip sūnus Mantas dar aštuntoje klasėje vis pasvajodavo, kad norėtų studijuoti pačiame geriausiame universitete Europoje – Kembridže arba Oksforde. Jis aktyviai dalyvaudavo visose informatikos olimpiadose kartu su gerokai už save vyresniais ir tapdavo nugalėtoju. Ir ne tik informatikos olimpiadose – praėjusią vasarą vykusioje respublikinėje filosofų olimpiadoje jis taip pat laimėjo aukso medalį.
Svajonė realizavosi – pernai lapkritį Mantas išlaikė Oksfordo universiteto stojamąjį matematikos egzaminą, o gruodžio mėnesį jis jau buvo pakviestas į pokalbį Oksforde.
Po šio pokalbio vaikinas gavo atsakymą, kad Oksfordo universitetas įsipareigoja jį priimti studijuoti, jei abitūros egzaminų vidurkis bus ne mažesnis nei devyni balai. Mantas viršijo šį reikalavimą – tapo vieninteliu šalyje šių metų šimtukininku ir buvo pakviestas studijuoti kompiuterių mokslą Oksfordo universitete, Šv. Hugo koledže.
Tad rugsėjo 1-ąją (beje, tądien gimusi šimtukininko mama) Eglė išlydėjo Mantą į Angliją. Ar grįš baigęs mokslus į Lietuvą, Eglė nebando spėlioti – bus taip, kaip turi būti.