Pasakė, kada ir kokia atsakomybė krenta ant tėvų pečių už vaikų padarytus nusižengimus

Kiekvieną dieną skaitome, girdime ir žiūrime naujienas, kuriose pranešama, kaip kažkur Lietuvoje dvylikametis parduotuvėje apsivogė, sumušė klasioką, o gal ir mokytoją, kankino gyvūną, tyčiojosi iš žmonių ir t.t. Buvo ir tokių atvejų, kai vos trylikos metų sulaukęs berniukas su tėvų automobiliu spruko nuo policijos pareigūnų. Vaiku laikomas asmuo iki 18 metų. Iki 14 metų vaikas pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus yra mažametis. Vyresnio amžiaus žmonės, išgirdę apie vaikų ar paauglių netinkamą elgesį ar juo labiau – daromus teisės aktų pažeidimus, dažnai garsiai ar mintyse pasako (pagalvoja), kad tokiam neklaužadai reikia gerai įkrėsti „beržinės košės“.

Jau 30 metų gyvename Nepriklausomoje Lietuvoje, vadovaujamės tarptautiniais ir ES teisės aktais, griežtai draudžiančius bet kokio pobūdžio smurtinius veiksmus prieš nepilnamečius (psichologinį, fiznį ir kitokį smurtą). Taigi jei tėvai nuspręstų neklaužadai įkrėsti „beržinės košės“, tikėtina, kad jų lauktų akistata su vaikų teisių specialistais ir policijos pareigūnais. Šio straipsnio tikslas nėra sukelti diskusiją, ką tėvams, seneliams, globėjams, mokytojams daryti su nepaklusniais vaikais, kaip elgtis atitinkamose situacijose, kam skųstis ir pan. Į tokius klausimus turi atsakyti armija įvairaus pobūdžio ekspertų ir specialistų – psichologai, pedagogai, psichiatrai, teisininkai, politikai ar net kriminologai, teisėjai ir prokurorai. Tačiau netiesa, kad už nepilnamečių daromus teisės aktų pažeidimus niekas neneša atsakomybės. Kai kuriais atvejais atsakomybę neša tėvai (globėjai), o kai kuriais atvejais net ir keturiolikmetis atsakys pagal griežtą įstatymo raidę. Už teisės aktų pažeidimus teisinės atsakomybės rūšių yra labai įvairių, bet apsistokime ties trimis: baudžiamoji atsakomybė, administracinė atsakomybė ir civilinė atsakomybė.